Ką mes skaitome? #vėlpavasaris

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė 

John Alec Baker, „The Peregrine“ (liet. „Sakalas keleivis“). „NYRB Classics“, 2004 m.

Ši knyga pasirodė įdomi dėl dviejų dalykų: jos autoriaus ir pasirinktos temos. Autorius Johnas Alecas Bakeris (1926–1987 m.) dažnai laikomas vienu svarbiausių britų rašytojų apie gamtą XX a. Pirmoji jo knyga „Sakalas keleivis“ (angl. „The Peregrine“) išleista 1967 m. Vėliau pasirodė ir kita, jau kiek mažiau įvertinta autoriaus knyga „Vasaros kalva“ (angl. „The Hill of Summer“).

J. A. Bakeris gimė Esekse, Chelmsfordo kaimelyje. Tėvai nebuvo nei pasiturintys, nei išsilavinę žmonės. Juos turbūt galima būtų įvardyti kaip „žemesniosios klasės atstovus“. Pats J. A. Bakeris mokykloje mokėsi tik iki šešiolikos, nes tėvai tiesiog nebeturėjo pinigų toliau rūpintis vienintelio sūnaus išsilavinimu. Tiesa, polinkis poezijai ir, įdomu, operai buvo matomas nuo pat vaikystės. Net ir negavusį gero išsilavinimo vyrą traukė žodžiai ir aplinkinis pasaulis, todėl dešimt metų vaikštinėdamas gimtųjų vietų apylinkėmis jis stebėjo sakalus, juos aprašinėjo. Galvojama, kad knygą perrašė penkis kartus, bet nė vienas senųjų rankraščių neišliko. Per visą savo gyvenimą J. A. Bakeris taip ir neišmoko vairuoti automobilio. Jam gal to net ir nereikėjo: viską, ko jam reikėjo, jis galėjo pasiekti nuosavomis kojomis. 

Iš pažiūros daugeliui mūsų, nuolat norinčių būti įvykių epicentre, provincijos gyvenimas atrodo nuobodus, bet provincija J. A. Bakerio knygoje netenka visų neigiamų konotacijų: ribotumo, uždarumo, siauro žvilgsnio į pasaulį. Rašytojas jį supantį paprastą pasaulį atveria kaip nuolat kintantį, gaivališką, nuvalo visą „susireikšminusio centro gyventojo“ tvaiką nuo šios sąvokos. Taip įtaigiai ir talentingai parašytų tekstų gana mažai. 

Tuo metu, kai J. A. Bakeris stebėjo sakalus, greičiausiai skrendančius paukščius Žemėje, jie buvo reti svečiai Esekse. Šis plėšrūnas XX a. antrojoje apskritai ėmė nykti. Tiesa, šiomis dienomis sakalų dauginimasis — vėl Esekso kasdienybė. Dabar labai sunku sugauti tuometinį šią rūšį lydėjusį pabaigos jausmą. Vieną aršiausių planetos plėšrūnų, kurį savo grėsme kitiems aplenkia tik žmogus, buvo smarkiai paveikę įvairūs chlorinu prisodrinti pesticidai, pavyzdžiui, DDT. Mokslininkai nuolat jų gaišenose ir kiaušiniuose rasdavo įvairių pesticidų liekanų. Atrodo, kad pats J. A. Bakeris šią knygą ir parašė dėl to, kad norėjo savo skaitytoją supažindinti su sakalu. Parodyti jam paukščio gyvenimo, jį supančios gamtos grožį tam, kad skaitytojas, stebėdamas paukštį per rašytojo žodžius, o vėliau gamtoje susižavėtų, surastų santykį su tuo metu nykstančiu keleiviu. Įdomu, kad vietoj aiškios „ekologinės“ žinutės, lozungo ar politikos J. A. Bakeris renkasi meną tam, kad skaitytojo sąmonėje ir širdyje įdiegtų rūpestį dėl šio paukščio, o gal ir dėl jį supančio pasaulio. 

Beje, šiais metais turėtų pasirodyti ir knygos „Sakalo keleivis“ vertimas lietuviškai. J. A. Bakerio klajones į lietuvių kalbą verčia Marius Burokas, o knygą išleis leidykla „Hubris“. Atrodo, kad būtent šiems kraštams ir autoriaus stilius, ir pasirinktas stebėjimo objektas bus labai artimas.

Giedrius Tamaševičius, VU dėstytojas, filologas

Tomáš Halík, „Die Zeit der leeren Kirchen. Von der Krise zur Vertiefung des Glaubens“ (liet. „Tuščių bažnyčių metas. Nuo krizės link gilesnio tikėjimo“). Leidykla „Herder“, 2021 m. Iš čekų kalbos vertė Markéta Barth.

Naujausiai čekų teologo, sociologo ir Prahos Karolio universiteto studentų bendruomenės kapeliono knygai, pavadintai „Tuščių bažnyčių metas“, pradžią davė jo homilijos, lygiai prieš metus, Gavėnios ir Velykų laiko sekmadieniais, transliuotos internetu iš tuščios studentų bendruomenės bažnyčios. Šie tekstai – tai drąsinantis dabartinės Bažnyčios krizės apmąstymas, ieškant atsakymų į tokius klausimus kaip: Ar pandemija Dievo bausmė? Kodėl tikintieji, dėl karantino negalėję priimti komunijos, šį laikotarpį turėtų priimti kaip solidarumo ženklą su tais, kurie net ir įprastomis sąlygomis tokios galimybės neturi, nes gyvena „nereguliariose situacijose“? Kodėl į gera yra tai, kad Bažnyčia prarado tikėjimo monopolį ir galią kontroliuoti tikėjimą? Kodėl šiandien, kuriant dialogą su tikėjimo ieškančiais žmonėmis, jau nepakanka „pagonių kiemo“ sampratos? Kaip nepražiopsoti moterų valandos šių dienų Bažnyčioje? Kaip atsiliepti į pranašiškus popiežiaus Pranciškaus impulsus, kad vėliau nebūtų baisi gėda?

Dar labiau ši knyga įtraukia dėl to, kad kunigas Halikas čia dalijasi per gyvenimą sukaupta išmintimi, tarsi naudodamasis paskutine proga išsakyti tai, kas be galo svarbu. Pavyzdžiui, perteikti tai, kad tikėjimas yra gyvas tarsi upė ieškanti ir surandanti sau kelią tarp Bažnyčios mūrų. Arba apie gebėjimą neteisti kitų, kurio dažnas žmogus neišmoksta per visą gyvenimą: „Vienas išmintingas rabinas kartą pasakė: Gali manyti, kad esi šaunus, protingas ir gražus. Gal tai net nebus pasipūtimas, nes atitiks tiesą. Tačiau niekada nemanyk, kad kiti blogesni už tave. Nesilygink su kitais, neteisk. Juk nė vienas nesame pajėgūs įžvelgti kito vidų. Menkai teįžiūrime net kas dedasi mūsų pačių viduje: Vien Dievas mato širdį.“

Tikintis žmogus šios knygos puslapiuose yra nuolat ranginamas skaityti laiko ženklus, ypač tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip krikščionybės ir Bažnyčios pabaiga: „Tas krikščionybės, Bažnyčios, tikėjimo, teologijos pavidalas, prie kurio buvome įpratę, nesulaikomai grimzta į praeitį. Bažnyčios neišgelbės joks pabėgimas į iki modernybės laikų užtikrintumą, į pasaulį, kurio jau nebėra, lygiai taip pat mažai tepadės pigus „modernizavimas, kuriuo religija norima paversti patrauklesne dabarties pramogų visuomenei. Palyginus dabartinį Bažnyčios pavidalą su skęstančiu laivu, būtina pridurti, kad nepaisant visko, šiame laive ir toliau glūdi milžiniški lobiai, kuriuos būtina išgelbėti ir perkrauti – tik ne į kitą Bažnyčią, bet į kitą Bažnyčios pavidalą. Kiekvieną istorijos akimirką dalyvaujame viename iš daugelio Bažnyčios pavidalų. Nors jų per istoriją būt daug, tačiau nė su vienu pavidalu negalime Bažnyčios pilnai identifikuoti. Šventojo Augustino žodžiais tariant, Bažnyčia yra semper reformanda – ji turi būti nuolat reformuojama. Ištikimybė Bažnyčiai įpareigoja mus kritiškam lojalumui tiek dabartiniam jos pavidalui, tiek ir pranašiškam atvirumui naujam, ateinančiam pavidalui, tiek ir ilgesio bei eschatologinės kantrybės jungčiai belaukiant galutinio ir tobulo Bažnyčios pavidalo Kristaus glėbyje laikų pabaigoje.“

Pabaigai viena iš svarbiausių, nuolat atsikartojančių Tomášo Halíko minčių, kuri vienoje vietoja nuskamba tarsi balsu skaitomas išpažinimas: „Esu įsitikinęs, kad velykinis mirties ir prisikėlimo slėpinys yra kertinis krikščionybės akmuo ir to, kas krikščioniška, atpažinimo kriterijus. Esu įsitikinęs, kad tik toks tikėjimas, kuris miršta ir prisikelia iš mirusiųjų, iš tiesų yra krikščioniškas tikėjimas. Esu įsitikinęs, kad tik ta Bažnyčia, kuri miršta ir prisikelia iš mirusiųjų, iš tiesų yra krikščioniška Bažnyčia. Esu įsitikinęs, kad tik ta teologija, kuri miršta ir prisikelia iš mirusiųjų, iš tiesų yra krikščioniška.“

Rasa Baškienė, bendradarbė

Kristina Sabaliauskaitė, „Petro imperatorė II“, leidykla „Baltos lankos“, 2021 m. 

Perskaičiusi antrąją „Petro imperatorės“ dalį išsitraukiau Rusijos istoriją ir apžvelgiau, kiek carų mirė savo mirtimi. Ne itin daug. Smurto spiralėje netruko teroro ir perversmų, atsikratant tėvais, sutuoktiniais, vaikais. Sunkiai galėjau atsigauti, romane perskaičiusi, kaip žiauriai Petras I nužudė savo silpnavalį sūnų Aleksejų, sosto įpėdinį, kvailai sukilusį prieš tėvą. Tai – vienas sunkiausių epizodų knygoje apie moterį, kurios gyvenimas šalia galingiausio Rusijos žmogaus buvo persmelktas žiaurumo, ištvirkimo, beprotybės. Pirmojoje „Petro imperatorės“ dalyje mane glumino beprotiški likimo vingiai ir dviejų jaunų žmonių aistra, iškėlusi paprastą karo belaisvę, „portomojką“, į carienės sostą, o antrojoje dalyje kartu su heroje liūdėjau dėl praeinančios jaunystės ir meilės, virstančios neištikimybe ir netgi neapykanta. Petro I gyvenimas artėja pabaigos link, ir tai nieko gero nežada aplinkiniams, taip pat ir jo sutuoktinei, kuri, nors ir vainikuota imperatore, puikiai supranta, kad lemtis gali pasikeisti per akimirką.

Baigiasi dvidešimt metų trukęs Šiaurės karas, taip drastiškai pakeitęs Martos Skovronskos gyvenimą. „Karo, kuris pavertė mane verge, daiktu. Jei ne karas, būčiau sau gyvenusi pas Glucką tarnaitės vietoje ir turbūt būčiau šiandien tokia pati kaip mano seserys, Kristina ir Anna. O gal būčiau turėjusi skalbyklą Marienburge, su baltom užuolaidėlėm ant iškabos? Ką ten gali žinoti…“, – mąsto moteris, romano autorės pavadinta Petro imperatore – jo širdies valdove.

K. Sabaliauskaitė, paklausta, kaip sekėsi rašyti antrąją dilogijos dalį, atsakė: „Neslėpsiu, kad tikrai buvo be galo sunku, ir todėl sakau, kad šita knyga yra įrišta mano žilais plaukais…“ Bet buvo verta… Seniai teko skaityti taip stipriai įtraukiančią knygą – tokią, su kuria būtų taip sunku skirtis. Tai – didžiulis rašytojos, sugebėjusios persikūnyti į savo heroję ir priversti skaitytoją jaudintis dėl jos, laimėjimas.

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

László Krasznahorkai, „Šėtoniškas tango“, leidykla „Kitos knygos“, 2019 m. Iš vengrų k. vertė Vitas Agurkis.

László Krasznahorkai (g. 1954 m.) – garsiausias šiuolaikinis vengrų rašytojas, tarptautinės „Man Booker“ premijos laureatas, kurio vardas tarp mėginančiųjų atspėti Nobelio literatūros premijos laureatą kasmet vis dažniau paminimas. Lietuvos skaitytojams L. Krasznahorkai galbūt kurį laiką nebuvo girdėtas, kol leidykla „Kitos knygos“ 2016-aisiais į lietuvių kalbą išvertė jo romaną „Priešinimosi melancholija“.

„Šėtoniškas tango“ – debiutinis autoriaus romanas, parašytas 1985-aisiais. Labiausiai jis primena antiutopiją, metaforiškai pasakojančią apie buvusio socialistinio bloko šalių su sugriautu ūkiu likimą. Tai slogi ir liūdna saga apie amžiną laukimą, kurio herojai, suklupę ir pasidavę negailestingai lemčiai, leidžiasi nešami nežinomybės srovės ir veikiau pasirengę savo gyvenimą įduoti į kur kas apsukresnes rankas, negu tvarkytis jį patys. Kaip tie Samuelio Becketto personažai, visas viltis sudėję į vaiduokliškąjį Godo.

Esminį „Šėtoniško tango“ siužetą perpasakoti įmanoma, tik ar verta? Nes viskas čia, išskyrus romano kalbą – tarsi iliuzija ir saviapgaulė, kuria skaitydamas knygą persisunki iš jos veikėjų. Viskas čia klaiku – žmonės, ūkis, oras. Per dienas gyvenvietėje neperstojamai pliaupia, tvirtą pagrindą po kojomis praradę žmonės neišklampoja iš amžinai tęžtančio purvyno – keliaudami pas kaimyną, meilužę ar į smuklę, be jokios vilties sulaukti paguodos ar pagalbos. Tarsi judėtų myriop, kad tik nejaustų to rūgštaus skonio burnoje, kad tik nematytų, kai byra tinkas, skilinėja sienos, varva stogas, kad tik nejaustų, kaip vis lėčiau plaka širdis ir vis dažniau tirpsta kojos.

„Šėtoniškas tango“ turi savo esminę melodiją, atidarančią romaną ir jį uždarančią – varpų gausmą, kurį girdi tik jautriausi herojai. Knygos pradžioje paslaptingas gaudesys, nežinia iš kur atsklindantis, pabudina nepatiklųjį Futakį. O pabaigoje varpų dūžius girdi daktaras – jis ir aptinka nedidelę, stipriai apirusią koplytėlę, kurioje varpą muša „neįtikėtinai nukaršęs, labai surukusio veido žmogeliukas – jis visas tirtėjo iš baimės, tamsoje klaikiai žiburiavo persigandusios jo akys“.

Kai 2015 m. L. Krasznahorkai pateko į trumpąjį „Man Booker“ premijos sąrašą, dienraštis „The  Guardian“ jam uždavė tokį klausimą: „Kokią iš savo parašytų knygų rekomenduotumėte skaitytojui, kuris dar nėra susipažinęs su jūsų kūryba?“ L. Krasznahorkai atsakė, kad jeigu yra tokių, dar neskaičiusių jo kūrinių, jis iš viso nerekomenduotų jiems ką nors skaityti. Vietoj to patartų išeiti į gatvę, kur nors atsisėsti, tarkime, ant upės kranto, ir nieko nedaryti, apie nieką negalvoti, tiesiog pabūti tyloje kaip akmeniui. Ir anksčiau ar vėliau, teigė rašytojas, susitiks ką nors, kas bus jo knygų skaitęs.

Pirmoji pažintis su L. Krasznahorkai gali būti ir režisieriaus Bélos Tarraso filmas pagal „Šėtonišką tango“, trunkantis septynias valandas su viršum (maždaug tiek pat, kiek ir reikia laiko perskaityti knygą) ir puikiai perteikiantis romano turinį bei atmosferą – kadrai, regis, tęsiasi iki begalybės, kaip ir tas ištisai merkiantis lietus. Vienintelio dalyko, kurio neįmanoma patirti šioje ekranizacijoje – L. Krasznahorkai žodžių srauto, jo ritmikos, pasakojimo atsisakant pastraipų, taškus keičiant daugtaškiais, kai į vieną sakinį, regis, norima sudėti visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties: „Susirūpinęs žvilgčiojo į negandas pranašaujantį dangų, į skėrių nusiaubtos vasaros įdegintus pėdsakus, ir ūmai jo žvilgsnis užkliuvo už tos pačios akacijos šakutės, per kurią pralėkė pavasaris, vasara, ruduo ir žiema, ir sustingusioje amžinatvės sferoje jam tarsi pasidingojo besivaipanti laiko visuotinybė, per chaoso raizgalynes viliojanti į velnišką tiesmukumą ir kurianti aukštumas, o neišvengiamybę klastojanti į kvailystę… ir išvydo save patį ant medinio kryžiaus tarp lopšio ir karsto: krūpčiojantį iš skausmo ir besikamuojantį: kad galų gale – be rangų ir titulų, išrengtas nuogai, – po sausai nuskambėjusio nuosprendžio per kurtinantį darbo išsiilgusių kailialupių kvatojimą atsikliūtų į lavonus mazgojančių žmonių rankas; pašiurpęs išvydo, kur žmogų nuveda jo siekiai ir kad nebėra nė menkiausio takelio grįžti, ir tada iki galo suvokė, kad su kortuojančiais sukčiais įsivėlė į tokį lošimą, kuriame viskas nulemta iš anksto, – jis kraupiai praloš ir pasibaigus lošimui iš jo atims ir paskutinį ginklą – viltį kada nors rasti kelią atgalios.“ (p. 12–13)

Savo pastangas sukurti sakinį, kuriame sutilptų viskas, L. Krasznahorkai yra aiškinęs žmogaus kalbos veikimo principu – kalbos, kuri autoriui glaudžiai susijusi su mąstymu, su atkakliu ieškojimu tos esminės tiesos ar to vienintelio atsakymo. „Kiekvienas iš mūsų turime tik vieną sakinį, – yra teigęs rašytojas, – ir visą gyvenimą to vienintelio sakinio ieškome. Prabilęs niekas nenori būti nutrauktas, niekam nereikalingos dirbtinės aiškios formuluotės, šį ilgą, labai ilgą ir tuo pat metu efemerišką žodžių srautą neįmanoma suskaidyti dalimis.“

Rosita Garškaitė, bendradarbė

Tomáš Halík, „Kantrybė su Dievu“, „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2020 m. Iš čekų kalbos vertė Almis Grybauskas.

Norėčiau sakyti, kad knygos autoriaus pristatyti nereikia, bet neseniai patyriau, kad visgi reikia. Trumpai (ir šiurkštokai) tariant – tai čekų J. Sasnauskas. Tokią paralelę išvedu, nes abu kunigai priešinosi komunistiniams režimams (kad ir skirtingai skirtinguose), yra talentingi rašytojai ir plačiai žinomi dėl to, kad vis atkreipia dėmesį į užkalkėti linkusias katalikiško gyvenimo kraujagysles. Profesoriaus T. Halíko (g. 1948) knygose, kurios verčiamos bent į devyniolika pasaulio kalbų, atsiskleidžia autoriaus išsilavinimas teologijos, filosofijos, sociologijos, psichologijos srityse. Jis apdovanotas daugybe premijų už literatūrą, tarpreliginio dialogo puoselėjimą, akademinę ir pedagoginę veiklą, žmogaus teisių gynimą, žymiausia jų – Templetono – paskirta 2014 m. 

Profesionalių teologų ir skaitytojų įvertinta knyga „Kantrybė su Dievu“ kviečia apmąstymams apie tikėjimą ir netikėjimo sąsajas. Prisimenate Zachiejų, muitininką ir turtuolį, kuris norėdamas pamatyti Jėzų įsiropštė į šilkmedį ir buvo Jo pašauktas vardu? Ši Evangelijos pagal Luką ištrauka persmelkia visus knygos puslapius, visus dvylika skyrių, kuriuos šiaip jau galima skaityti ir kaip atskirus tekstus. Juose svarstoma apie mūsų laikų zachiejus, „anoniminius krikščionis“, kurie laikosi atokiai nuo Bažnyčios. Kaip juos prakalbinti? Kaip pasakyti, kad jie iš tiesų arti ir kartu neatitolinti? Kaip tą padarė Jėzus ir kaip turėtume daryti mes? Tik tenesusidaro įspūdis, kad ši knyga – prozelitizmo vadovėlis, veikiau tai pastabos ir klausimai (netgi provokaciniai) apie Bažnyčią ir tuos, kurie sėdi priekiniuose suoluose bei tuos, kurie mindžikuoja lauke prie durų. 

„Kantrybė su Dievu“ prisodrinta pastabų ir įvairiomis šalutinėmis temomis, pavyzdžiui, apie pokomunistinių visuomenių susitaikymą, terorizmą, laisvę, religinį fanatizmą, joje susipina apsvarstomos citatos iš kitų rašytojų, filosofų, teologų, sociologų darbų. Jei yra toks žanras kaip intelektualioji dvasinė literatūra – priskirčiau. 

Itin aktualūs pasirodė du skyriai – „Velykų veidrodis“, užklausiantis kaip liudijame Prisikėlimą šiomis dienomis šiame pasaulyje, ir „Ginčas dėl Dulsinėjos iš Toboso grožio“ apie Bažnyčios ir visuomenės santykį, priešų ieškojimą išorėje, skirstymąsi į stovyklas viduje, pasiūlantis naują perspektyvą į nesutarimus, keliančius triukšmą Lietuvos viešojoje erdvėje pastaruoju laiku. 

Knygos ištrauką galite skaityti čia. Rekomenduoju ir Rūtos Tumėnaitės interviu su monsinjoru, publikuotu pirmajame 2020 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numeryje. 

Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Tomas Venclova, „Golemas, arba dirbtinis žmogus“, leidykla „Vaga“, 1965 m.

Tai antroji poeto, originalaus mąstytojo, intelektualo, visuomenininko, Jeilo universiteto profesoriaus knyga. Knygos leidimo metais autoriui buvo 28. Pirmoji jo knyga „Raketos, planetos ir mes“, išleista 1961 m. Ji pateko į mano akiratį dar paauglystėje. Buvau sužavėtas pasakojimo lengvumo, žaismingai perteikiamos informacijos, nepaleisdavau teksto iš rankų. O „Golemas“ atėjo tik praėjusiais, 2020 metais. Susidomėjau tuomet, kai perskaičiau profesoriaus atsiminimų knygą „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“, o iki tol buvau jau įkvėptas jo intelektualiosios poezijos, jo drąsių, originalių analitinių tekstų apie mūsų tikrovę, galiausiai istorinių pasakojimų (Tomas Venclova vadina istoriją savo hobiu, nors istorinių knygų preciziškumo jam galėtų pavydėti ne vienas profesionalas istorikas). Taip pat man tenka laimė bent šiek tiek pažinoti profesorių – pirmas susitikimas ištiko dar prieš 20 metų Kryžių kalno vienuolyne, paskui jį vis pakalbindavau „Mažosios studijos“ laidoms. Ir savo atsiminimuose, ir vienoje iš laidų T. Venclova paminėjo, kad knyga „Golemas“ yra jau ta, po kurios tekstu visiškai pasirašytų ir šiandien (skirtingai nei „Raketos“„ kur, anot jo, padarė kompromisą ir įrašė keletą sakinių iš „komunistinio repertuaro“ – ir šiandien tai pripažįsta kaip gėdą). Mano čia aptariamoje knygoje nėra jokios ideologijos, JOKIŲ – LTSR laikais tai itin reta – nuorodų į TSKP ar LKP suvažiavimų medžiagas, TSKP ar LKP lyderių kalbas, marksizmo klasikų knygas. Kiekvienas „Golemo“ skyrius pradedamas kurio nors klasiko citata, bet tai – K. Čapekas, Moljeras, I. Kantas, F. Dostojevskis ir pan. 

Knyga įdomi, pagaunanti. Ji – apie kibernetiką, apie tuomet beužgimstantį „protingų“ mašinų mokslą, net apie dirbtinį intelektą. Tiems, kurie nesigaudo kompiuteriuose panašiai kaip aš – ji tiesiog naudinga: kažkaip paprastai išaiškinami ir programavimo principai, ir tai, kiek ir kokiu būdu galima kalbėti apie dirbtinį, žmogaus sukurtą protą. Stebina autoriaus akiračio platumas – poetas, jau tuomet disidentas, vėliau emigravęs į JAV, T. Venclova laisvai jaučiasi technologijų džiunglėse, kaip šiandien – istoriniuose tyrimuose ir svarstymuose. 

Įdomu buvo skaityti (beje, knyga išleista daugiau nei prieš 55 metus) prognostines įžvalgas. Štai viena jų: „Tiesą sakant, pastaruoju metu pradėta siųsti laiškus – jie dedami į mašiną; ši juos skaito, verčia impulsais, o kita mašina atgamina ir išmeta adresatui. Traukinių ir oro paštas, galbūt, gyvena paskutinius metus“ (175 p.). Knyga tiesiog įdomi, iki šiol nepraradusi aktualumo. Be abejo, įdomi ir kaip kultūrinis faktas, kaip tekstas dar kartą kitu rakursu atveriantis Tomą Venclovą. Ir kaip liudijimas, kad buvo įmanoma rašyti laisvai, kūrybingai (žinoma, įveikus daugybę barjerų savyje ir išorėje) ir nelaisvoje šalyje.

Ugnė Gavelytė, praktikantė

Norbert Elias, „Rūmų dvaro visuomenė“. Leidykla „Aidai“, 2004 m. Iš vokiečių kalbos vertė Zenonas Norkus.

A. Lydekos „Etiketas kiekvienam“ yra protokolinių reikalavimų ir patarimų katalogas, o N. Elias žaidimas šachmatais pagal etiketo taisykles veikiausiai bus tas pats kūnas, įvilktas Liudviko XIV rūban. Arba atvirkščiai – „nekultūringo elgesio“ sąvadas. Bet svarbiausia čia ne tai. Aristokratų gyvenimo priklausomybių tinklo išskaitymas gali pasitarnauti kaip nūdienos sociumo autopsijos įrankis.  

„Rūmų dvaro visuomenė“ koduoja stiprų giluminį kontekstą. Karaliaus ir rūmų dvaro aristokratijos sociologijos tyrimai, parašyti 1930 m., tik po 1969-ųjų leidimo Prancūzijoje susilaukė populiarumo ir dėmesio paties autoriaus atžvilgiu, kai iki tol mažai kam girdėtas mokslininkas, įžengęs į septintą savo amžiaus dešimtį, susilaukia pripažinimo visoje Europoje.

Kritikų akiratyje retai atsirandantis (jo tekstų kritika apskritai pasirodė žymiai vėliau, idant kritikuojant žydų tautybės asmenį ir jo tekstus, nebūtų neteisingai apkaltinama antisemitizmu), bet svarbią vietą istoriografijoje užimantis N. Elias dažnai pristatomas kaip tinkamas skaityti ir žmonėms, neturintiems sociologinių ar istorinių žinių. Ir tikrai. Nereikėtų baimintis nei „vadovėlinio“ teksto stiliaus, nei mokslinių sąvokų, kurias, reikalui esant, galima „pasigūglinti“. 

Atsivertus vis naują puslapį ištinka noras mestis į kovą: istorikui su sociologu, sociologui – su istoriku, o sunkiai mintį sekančiam skaitytojui galbūt ir su nuoboduliu. Bet kokiu atveju siūlau pasiduoti. „Žmogus kopia sraigtiniais laiptais iš vieno aukšto į kitą, aukštesnį. […] Žvelgdamas žemyn jis mato ir save toje ankstesnėje pakopoje, iš kurios jis atėjo.“ 

Leiskitės vedami sraigtiniais laiptais ir netrukus prabanga dvelkianti architektūra, aristokratiškos manieros, prestižas ir socialinis ambivalentiškumas sužais dar vieną šachmatų partiją. Ir nesvarbu, kurią sraigtinių laiptų pakopą pasieksit, niekada nebebūsit stovintys ankstesnėje.