2021 10 09

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.

Ką mes skaitome?#pasaulissilpnasirgražus

Algimantas Švėgžda, „Granatas“ (1985 m., popierius, pastelė, 35,5 x 50 cm). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Raudonos uogos. Lapai – kaip iš vaško.
Pasaulis miršta, silpnas ir gražus.
Štai vėjas debesį ties kaimu drasko,
Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.

Pilkam danguj geltoni lapai dreba,
Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu
Į tą švininį rudeninį grabą,
Kur šoka liepsnos lapų – žiburių.

Didžiulis vėjas seną pušį laužo.
Šermukšnių kekės dega miškuose.
Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo
Rudens žolėj klajojanti dvasia.

Henriko Radausko eilėraščio „Ruduo“ (iš rinkinio „Strėlė danguje“, 1950 m.) eilutė tapo ne tik atspindžiu nuostabaus rudens žaižaravimo, sūkuriavimo ir švokštimo, bet ir vedle redakcijos skaitinių pasauliuose.

Šįkart juose mėginome pakeliauti virsmu tarp tų didingai skambančių sąvokų, ant kurių laikomės – gyvenimo ir mirties, nuopolių ir pakilimų, jaunystės degimo ir brandos nuolankumo, apie ką mąstyti sulig rudens atėjimu verčia gamtos transformacija. Mąstyti tam, kad pamažėle nokintume save gyvenimui ir amžinybei, kaip vienoje iš savo apžvelgiamų knygų sako rubrikos viešnia sesuo Viktorija Voidogaitė CC.

Mažuosiuose redakcijos knygų pasauliuose, pačiuose įvairiausiuose: istoriniuose pasakojimuose, detektyvuose, biografijose, mokslinėse studijose, fantastikoje su užkoduotais sudėtingais filosofiniais ar teologiniais klausimais – kaip toje miniatiūrinėje Algimanto Švėgždos mažo gamtos kūrinėlio tapyboje – atsispindi visa Visata, visa žemė ir dangus. Didelio piešinio vienis – apie visa svarbiausia. Ir tik iš pažiūros jame chaotiškai mirguliuoja tos mažiosios, tos, atrodo, nesusijusios jungtys. Gražu, kad dviejose iš redakcijos knygų apžvalgų pasikartoja šviesaus atminimo profesorės Irenos Veisaitės žodžiai – ir vėl apie tą patį: apie žmogiškąją patirtį ir žmogiškąją prigimtį.

Knygos viršelis

Sesuo Viktorija Voidogaitė CC, rubrikos viešnia

Jevgenij Vodolazkin, „Lauras“. „Gimtasis žodis“, 2015 m. Iš rusų k. vertė Danutė Kavaliauskienė.

Kai manęs paprašo – duok paskaityti ką nors tokio gero, rekomenduoju knygą „Lauras“. Tai knyga apie kančią, laimę ir meilę, tačiau nesaldžiai ir nebanaliai. Tai dvasingumo knyga, kuri nieko nekalba apie dvasingumą. Tai maldos knyga, kuri moko melstis nenurodydama jokių instrukcijų. Galiausiai, ji – meilės mokykla. Ji nesako: „Štai, žiūrėkite, kaip reikia mylėti“, bet pasakoja istoriją ir atskleidžia gyvenimo esmę.

Romanas yra suskirstytas į penkias knygas. Nors jas sieja ta pati siužeto gija, tačiau apibendrintai galima teigti, kad ši knyga – apie žmogaus nugyventą ir nenugyventą gyvenimą. Taip pat apie meilės kelionę, kuri lydi visą gyvenimą, transformuojasi pati ir tuo pat metu transformuoja keliaujantįjį gyvenimo keliu – nuo jaunatviško polėkio, talentų išsiskleidimo ir galbūt arogancijos iki nuostabios brandos ir nuolankumo. Arba, kitaip tariant – žmogaus nokimo gyvenimui ir amžinybei. Ir pirmas, ir antras, ir likusieji žmogaus gyvenimo etapai, kuriuos atspindi atskiros šios „Lauro“ knygos (skyriai), yra svarbūs. Juk negali gimti ir būti senoliu, išminčiumi. 

Šią Jevgenijaus Vodolazkino knygą su draugais skaitėme prieš penkerius–šešerius metus. Kartais užimdavo kvapą mėginant perteikti tai, ką išgyvenai ją skaitydamas. Todėl vėliau net susitarėme knygą skaityti po skyrelį ir taip ją taupyti. Skaitydami ir verkėme, ir juokėmės. Ši knyga buvo mūsų draugystės išgyvenimas ir jos branda. 

Galiausiai svarbu pažymėti, kad „Lauras“ – nuostabiai gerai išverstas romanas. Lietuviško vertimo kalba tokia sodri, ryški ir turtinga, kad jį skaitydama svarsčiau – koks tuomet originalus tekstas?

Roberto Daskevičiaus nuotrauka

„Apie tikrovę“. Sudarė Kristupas Sabolius. „Lapas“, 2021 m.

Tai straipsnių rinkinys (autoriai – Déborah Danowski, Maurizio Ferraris, Kristupas Sabolius, Ignas Šatkauskas, Rita Šerpytytė, Eduardo Viveiros de Castro ir kt.), kuriame nagrinėjamos įvairios tikrovės gijos rišamos temos. Kai kalba pasisuka apie tikrovę, aš susiraukiu – o ne, naujieji realistai! Ką gi jie gali man pasakyti tokio naujo ir dvasingo? Tačiau jie mane išmokė skirti esminį dalyką – tikrovė ir realybė filosofijoje yra iš esmės skirtingi terminai, kurie turi būti skirtingai suprantami.  

Knyga „Apie tikrovę“ atskleidė, kad pasaulis, kuriame gyvename, kenčia nuo mūsų invazinių veiksmų. Tai mane nustebino, galvojau, kad atsispirdami nuo ekologijos temos kalbės ekonomistai, dėstys išteklių paskirstymo planus ir burbės ant idealistų. Tačiau pasirodo, kad ne. Naujasis realizmas stovi abiem kojomis ant žemės ir labai rimtai svarsto prasmės klausimus. 

Pavyzdžiui, I. Šatkauskas savo straipsnyje naująjį žmogų, kuris gyvena vartodamas ir žiūrėdamas tik savęs, vadina narcizu. Gamta yra tokioje situacijoje, kad pradeda atsisukti prieš žmogų tam, kad galėtų pasipriešinti žmogaus veiklai. Kartais gali pasirodyti, kad ji eina prieš žmogų, planuoja ateitį be to, kuris ją naikina.

Knyga „Apie tikrovę“ nėra lengva, todėl gali tekti ją skaityti šalimais pasidėjus tarptautinių žodžių ir filosofijos žodynus. Tačiau visa tai, ką trupiniais skaitėme apie antropoceną, realizmą ir metafiziką, rasite sistemiškai sudėta naujausių laikų mąstytojų tekstuose, kur tai įgauna visiškai naujų formų, skatina klausti – kas ir kam aš esu? Kokioje tikrovėje gyvenu?

Nors iš pradžių minėjau, kad tai – straipsnių rinkinys, tačiau man patiko tai, kad autoriai cituoja vieni kitus, vieni kitų teorijas. Todėl tai nėra vien temiškai giminingi tekstai, tai ir dialogas.

Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Veronika Kimbrytė, direktorė

„Lietuva 2120. Laiko kapsulė: utopijos ir distopijos“. Parengė Eglė Markevičiūtė, Benedikto Gylio paramos fondas. „Lapas“, 2020 m.

Kai geresnių ir stabilesnių laikų ilgesys ir nežinomybės spąstai, rodos, jau pričiumpa, kai nelabai aišku, kas bus rytoj, galima imti ir pradėti svajoti, pavyzdžiui, apie tai, kas bus po 100 metų. „Lietuva 2120. Laiko kapsulė: utopijos ir distopijos“ buvo puikus skaitinys, padėjęs išgyventi karantiną ir atitraukęs nuo pandeminės kasdienybės.

4 utopijos, 4 distopijos ir idėjomis bei įžvalgomis, nerimu ir viltimi besidalijantys 48 pačių įvairiausių sričių atstovai tapo tikrai neprasta kompanija šiais keistais laikais. Nuo filosofo iki politiko, nuo mokslininko iki menininko, nuo literato iki verslininko: įdomus pasirinktų pašnekovų sąrašas veikiausiai byloja rengėjų pastangas sudominti kuo platesnį ratą skaitytojų, kad kiekvienas rastų ką įdomaus savo suopračiui ir skoniui.

Įdomūs platūs klausimai, dar įdomesni atsakymai-svarstymai ir skirtingi žiūros taškai leido mėgautis ir tartum pačiam dalyvauti diskusijoje. Klausimai, beje, nevienodi, išskyrus vieną, paskutinį, kuris kviečia palikti žinutę ar palinkėjimą ateities kartoms. Vienas toks, regis, labai tinkamas ir šioms dienoms. „Linkiu taikos ir savitarpio supratimo. Kad liktų žmonėmis, kad mylėtų. Kad atsisakytų neapykantos. Kad Žemėje nebūtų karų. Turime priimti pasaulio įvairovę, gerbti kitokią nuomonę, kitų žmonių patirtis.“ (prof. Irena Veisaitė).

Giedriaus Tamaševičiaus nuotrauka

Giedrius Tamaševičius, vyr. redaktorius

Hermann Hesse, „Stepių vilkas“. „Vaga“, 1979 m. Iš vokiečių k. vertė Zita Mažeikaitė.

„Stepių vilką“ paimti dar kartą į rankas nusprendžiau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia prisiminiau, kad pirmą kartą šį romaną skaičiau būdamas septyniolikos, lygiai prieš trisdešimt metų. Pamaniau, kad tai bus tarsi savotiška proga pakeliauti laike ir pabandyti atgaminti kažkada septyniolikmečiui kilusius įspūdžius. 

Neseniai prisiminiau, kad knygą perskaičiau neįprastoje vietoje – traukinyje, kelis kartus per savaitę vežiojusiame mane iš Vilniaus į Švenčionėlius aplankyti miestelio ligoninėje po insulto besigydančios senelės. Neseniai pasitaikius progai vėl važiuoti traukiniu tuo pačiu maršrutu, priėmiau tai kaip paskatinimą prie knygos sugrįžti buvusioje skaitymo aplinkoje. Pradėjus skaityti, paaiškėjo ir naujas sutapimas, pasirodo, kad Haris Haleris – pagrindinis knygos herojus, šiandien būtų mano vienmetis. 

Regis, gerai suprantu, kodėl daug kas šia knyga susižavi ankstyvoje jaunystėje, kai taip rūpi atrasti savo unikalumą, išsiskirti iš minios, teikti pirmenybę keistiems neapsimokančio išmanymo reikalaujantiems dalykams kaip Goethės asmuo ir kūryba ar Mozarto „Užburtosios fleitos“ pasaulis. Teko girdėti, kad sugrįžę prie „Stepių vilko“ po daugelio metų nusivilia nesuradę to „kažko“, kas kadaise taip žavėjo…

Matyt, dėl to, tarsi apsidrausdamas, šią Hessės knygą šiandien priimu ne tiek kaip literatūros kūrinį, kiek kaip savotišką žaidimą – užduotį atpažinti ir įsigilinti į gausias kultūrines, istorines, literatūrines ir biblines nuorodas, apie kurias prieš trisdešimt metų neturėjau žalio supratimo. Į žaidimą įeina ir eksperimentas, dėl kurio neskubu užbaigti skaityti, tikėdamasis nepražiopsoti ypatingų antlaikinių susitikimų „Stepių vilko“ magiškajame teatre.  

Turiu nuojautą, kad aplinkybėms palankiai susiklosčius ir tęsiant sutapimų žaidimą prie romano bus galima sugrįžti ir trečią kartą, sulaukus, pavyzdžiui, aštuoniasdešimt dvejų – amžiaus, apie kurį kalba Goethe Hario Halerio sapne…

Knygos viršelis

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Douglas Adams, „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“. Leidykla „Kitos knygos“, 2016 m. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka.

Žinai, – tarė Arturas. – va tokiais atvejais kaip šis, kai esu uždarytas vogonų šliuze kartu su padaru iš Betelgeizės ir tuoj uždusiu atvirame kosmose, aš iš tikrųjų gailiuosi, kad nesiklausiaũ, ką man vaikystėj sakė mama.

– Ir ką gi ji tau sakė?

– Nežinau, aš nesiklausiau.

Britų rašytojas, fantastas ir komikas Douglasas Adamsas pasakoja apie Arturą Dentą, kurio gražus ir silpnas pasaulis žūva labai jau nepoetiškai: biurokratai ateiviai, tiesdami kosminę automagistralę, sunaikina Žemę – nes ši planeta pasipainiojo kelyje ir trukdė projektui. Vargšas Arturas, ką tik išgyvenęs pasaulio pabaigą, netikėtai išsigelbsti, atsidūręs ateivių kosminiame laive. Greit sužino, kad visatoje žemiečiai nebuvo vieni – galaktikose knibžda tuntai protingų (ir nelabai) būtybių. O jos, tiesą sakant, savo sudėtingu charakteriu, noru pasipelnyti ir kitomis netobulomis savybėmis mažai kuo skiriasi nuo žmonių. Tad Arturui tenka nusivilti…

Kultinį „Keliautojo autostopu gidą po galaktiką“ galima laikyti smagia ir ironiška situacijų komedija, kurią dar smagesnę daro mokslinės fantastikos, rimtų filosofinių klausimų ir absurdo derinys. Skaitydamas radau nemažai nuorodų mokslui ar religijai svarbiomis temomis. 

Pavyzdžiui, į mokslininkams rūpimą klausimą, ar verta taip ištobulinti dirbtinio intelekto robotus, kad šie mąstytų visiškai kaip žmonės, knygos istorija tartum sako „Ne, neverta“. Kodėl? Nes robotai gali tapti per daug panašūs į mus. Arturui tenka tuo įsitikinti: vienas kompiuteris – per daug linksmas, hiperaktyvus ir užknisantis tartum vestuvių vedėjas (na, žinot: „Hey hey, bičiuliai, nagi, chebryte, pajudam, šaunuoliai!“ ir pan.). Tuo metu kitas technikos stebuklas – vaikštantis robotas – serga maniakine depresija. Įsivaizduokit Asiliuką iš „Mikės Pūkuotuko“, tik šimtąkart pesimistiškesnį.

Nemenkai užsimenama ir apie Dievą, gyvenimo prasmę ar žmogaus vietą Visatoje. Tiksliau apie visų šių klausimų beprasmiškumą. Fantastinio kūrinio veikėjai juose randa vienintelę naudą – apie tai rašant, galima užsidirbti gražaus pinigėlio. Taip, pavyzdžiui, padarė toks Oolonas Kolufidas, išleidęs bestselerį „Na, lyg ir atėjo galas Dievui“ ir panaudojęs tokį argumentą:

Aš atsisakau įrodyti, kad egzistuoju, – teigia Dievas, – nes įrodymai paneigia tikėjimą, o be tikėjimo esu niekas.

Tačiau – sako Žmogus – Babelio žuvis [kurią įsikišus į ausį, galima suprasti visų visatos būtybių kalbas – red.] – tai nepaneigiamas įrodymas, ar ne? Ji juk negalėjo išsivystyti atsitiktinai. Ji įrodo, kad tu egzistuoji, todėl, remiantis tavo paties argumentais, tu neegzistuoji. Tai ir reikėjo įrodyti.

O varge, – taria Dievas, – apie tai nepagalvojau.

Ir tuoj pat išgaruoja, virtęs logikos tumulu.

Nežinau, kiek rimtai į tuos „argumentus“ žiūrėjo pats knygos autorius (kuris save vadino „radikaliu ateistu“). Bet, jei čia ir kitose vietose būta užslėptų bandymų suvartyti krikščioniškąjį tikėjimą, tai jam tatai sekėsi prastai. Kad ir kalbant apie pateiktą juokingą ištrauką: krikščionybė šiaip nesako, kad įrodymai paneigia tikėjimą; ji pati yra pastatyta ant savotiško įrodymo – Jėzaus Kristaus asmens ir Jo prisikėlimo įvykio, kurį paliudijo mokiniai, užrašė evangelistai ir vėliau kiti krikščionys perdavė per kartų kartas. Taip, tikėjimas nėra šimtaprocentinis žinojimas, bet Dievas žmogui davė protą, ir… gerai, atsiprašau, per daug įsijaučiau.

Kita vertus, ar ši knyga ne tik gali būti smagi pramoga, bet ir praversti tikėjimo kelionėje? Žinokit, gali! Yra sveika iš šono pro humoro ir lengvumo prizmę pažvelgti į tai, kaip mes tvarkomės su sudėtingiausiais filosofiniais ar teologiniais klausimais. Taip, jie įdomūs ir labai reikalingi, bet kartais, labai rimtai svarstydami apie labai rimtus dalykus, galime nusivažiuoti į lankas. Verta pagalvoti, kokie yra mano paties argumentai už Dievo buvimą, kodėl aš pats esu tikintis – ar kartais neplaukioju paviršiumi, ar nebūnu per daug sentimentalus arba atitrūkęs nuo esmės.

Žodžiu, juokas – dalykas rimtas. 

Knygos viršelis

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Søren Sveistrup, „Rudens skerdikas“. „Baltos lankos“, 2020 m. Iš danų k. vertė Aurelija Bivainytė.

Pasiilgote romano, parašyto Jo Nesbø dvasia? Paskaitykite šį. Toks „The Times“ rekomendacinis šaukinys apie Søreno Sveistrupo „Rudens skerdiką“. Tai ne naujoji Stiego Larssono „Mergina su drakono tatuiruote“ ir juo labiau ne skandinaviško nuaro supernova Jo Nesbø „Sniego Senis“, bet tie, kuriems patinka staigių posūkių įtampa, įvertins populiariausio, jau klasika tapusio danų serialo „Žmogžudystė“ (The Killing, 2011–2014 m.) scenaristo pastangas. Ne veltui S. Sveistrupui buvo pasiūlyta tapti filmo pagal minėtą „Sniego Senį“ scenaristu.

Perskaitęs debiutinį S. Sveistrupo romaną gal ir nedrįstum garsiai skelbti, kad pasaulis sulaukė naujos trilerio žvaigždės, bet kad knyga praryja laiką nuo vakaro iki paryčių, tai jau tikrai. Nenuvylė, bet ir atradimo stebuklo nebuvo. Iš tiesų smarkiai jaučiasi, kad knygos autorius – scenaristas. Atidus dėmesys detalėms, kinematografiškumas, aiškūs dialogai stumia į monotoniją. Personažai gana plokštoki, kalba – skurdoka, siužetas – nuspėjamas (taip, kas žudikas – pradėjau numanyti įpusėjus knygai). Iš tiesų šios bėdos būdingos daugumai Skandinavijos detektyvų autorių. Tačiau pasiėmęs į rankas tokią literatūrą vis tiek baigsi skaityti iki galo ir patirsi malonumą – to dinamiško pasakojimo, atšiauraus būdo, bet mielų personažų ir nervines ląsteles dilginančių psichopato veiksmų.

Žmogžudystės čia ypač eskaluojamos, lavonų kaip rudenį kaštonų. Kai daviau šią knygą paskaityti vienai bičiulei, irgi mėgstančiai detektyvus, ji man pasakė, kad oi ne, ne jos nervams tiek negyvėlių vos per keletą puslapių ir maniako fantasmagoriška vaizduotė. Bet kaip kitaip, juk čia „The Killing“ scenaristas!

Kopenhagą drebina psichopato siautėjimas. Jo vizitinė kortelė – kaštonų žmogeliukas, figūrėlė, pagaminta iš kaštonų ir degtukų, kurią jis kaskart palieka savo kraugeriško nusikaltimo vietoje. Ištyrę figūrėles kriminalistai prieina išvadą: ant kaštonų žmogeliukų palikti garsios politikės dukters pirštų atspaudai. Tačiau mergaitė dingusi prieš metus, manoma, kad nužudyta, o asmuo, prisipažinęs padaręs šį nusikaltimą, jau kalėjime. Kas tai – atsitiktinumas ar žiaurus žaidimas? – aiškinasi detektyvai. Ir kuo skubiau, nes maniakas tik įžiebė žvakes ant savo puotos stalo.

Knygos viršelis

Rasa Baškienė, bendradarbė

Stefan Zweig, „Marija Stiuart“. „Tyto alba“, 1999 m. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius.

Tragiška Škotijos karalienės Marijos Stiuart lemtis daugybę metų jaudino ir tebejaudina istorikų, menininkų, poetų, rašytojų vaizduotę. Vieni ją laiko užkietėjusia intrigante ir nusikaltėle, kiti – paika valdove, dėl aistros pavaldiniui praradusia karūną, protą, laisvę ir gyvenimą, treti žavisi jos charakterio vientisumu ir jausmų stiprybe. Tačiau genialiausiai šią asmenybę aprašė austrų rašytojas Stefanas Zweigas: jo biografinis romanas „Marija Stiuart“ patenka į pačių įspūdingiausių tokio žanro knygų lentyną.

„Marija Stiuart“ yra iš tų nepaprastai retų ir jaudinančių moterų, kurių tikrasis gebėjimas išgyventi stiprius jausmus susijęs su labai apibrėžtu laikotarpiu: jos žydi trumpai, bet ryškiai, jų esybė atsiskleidžia ne per visą gyvenimą, o nušvisdama ir sužėruodama lyg meteoras vienos vienintelės aistros metu…“ – rašo šis plunksnos ir žmogiškojo charakterio analizės virtuozas, kurio dėmesį nuolat traukdavo ne triumfuojantys herojai, o pralaimėtojai.

S. Zweigas atkuria įvykius, prieš kelis šimtmečius drebinusius visos Europos karališkuosius dvarus, ir kaip tikras sielų žinovas analizuoja slapčiausias mintis ir motyvus, nulemiančius jo aprašomų herojų pasirinkimus. Marija Stiuart jo romane nuolat lyginama su Anglijos Elžbieta, atsargia, dvejojančia, dažnai apsispręsti iki galo neįstengiančia valdove. Jos – varžovės, nuolat kovojančios dėl įtakos Anglijos ir Škotijos karalystėse. Šioje kovoje pralaimi Marija Stiuart – Elžbieta jai nukerta galvą, tačiau ji pralaimi tik tos epochos politikos verpetuose, tapdama laimėtoja Amžinybei. Apie ją bus kuriamos legendos, rašomi romanai, dramos, eilėraščiai; didysis Williamas Shakespeare’as, remdamasis jos gyvenimo peripetijomis, parašys tragediją „Makbetas“, kurio herojė ledi Makbet, pastūmėjusi savo vyrą nusikaltimui, vėliau blaškysis po pilies koridorius sąžinės graužiama – kaip ir Marija Stiuart.

Leidyklos „Lapas“ nuotrauka

Jūratė Petronienė, dienos redaktorė

Marius Daraškevičius, „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“. „Lapas“, 2021 m.

Tai – netikėtai žaviai išleista mokslinė studija apie paslaptingą dažno Lietuvos dvaro kambarį- vaistinėlę. Turbūt pirminis vaizdas, iškylantis prieš akis, pamąsčius apie tokią patalpą – sterili, palatos tipo erdvė, kurioje gausu įvairių tinktūrų, sirupų, miltelių, tablečių ir kitų šiuolaikiniame pasaulyje į vaistų kategoriją telpančių preparatų. Tačiau XVIII a. antrosios pusės–XX a. pradžios dvare šis kambarys atrodė kiek kitaip ir atliko daugiau funkcijų – čia buvo laikomos ir maisto atsargos, alkoholiniai gėrimai, uogienės, džiovinami žolynai. 

Įdomu, kad mąstymas apie šią dvaro patalpą priveda ir prie platesnių išvadų. Natūralu, kad vaistinėlės įrengimas dvaruose buvo susijęs ir su medicinos, biologijos, farmacijos mokslo raida bei faktu, jog šių sričių žinios tapo vis labiau prieinamos bajorijai bei aristokratijai. Įdomu, kad vaistinėlėmis dažniausiai rūpindavosi moterys – namų šeimininkė, viena iš dukrų arba specialiai šioms pareigoms pasamdyta panna apteczkowa, taigi studija tampa ir XVIII a. antrosios pusės–XX a. pr. Lietuvos moterų istorijos tyrimų dėlionės dalimi.

Vartant šią knygą justi, kad tai dar vienas savotiško dvarų kultūros ir istorijos tyrimų renesanso ženklas bei maloni estetinė patirtis – knygos leidybai, jos poligrafinei kokybei tikrai skirta dėmesio.

Knygos viršelis

Augminas Petronis, bendradarbis

Vladimir Nabokov, „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007 m. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys.

Vladimiras Nabokovas gimė 1899 m., buvo rusų aristokrato sūnus, po bolševikų revoliucijos pabėgo į Vakarus. Pirmuosius devynis romanus parašė rusiškai ir tik būdamas keturiasdešimties ėmėsi drąsios avantiūros – pabandė rašyti ne savo gimtąja kalba, o angliškai. Tai buvo fantastiška sėkmė – jį galima drąsiai vadinti vienu svarbiausių XX a. tiek rusų, tiek anglakalbio pasaulio rašytojų.

„Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra nepriekaištingai sumegzta istorija. Pasakojimo centre – rašytojas Sebastianas Naitas (šiek tiek primenantis knygos autorių), po kurio mirties jo buvęs sekretorius išleido talentingo rašytojo biografiją. Ir kadangi ši biografija yra tragiškai prasta, mirusio rašytojo brolis imasi rašyti tikrąją istoriją – tikrąjį Sebastiano Naito gyvenimą. Tačiau kadangi nuo vaikystės su broliu bendravo gana epizodiškai, pasakotojui tenka ieškoti, kaip užpildyti savo paties nežinojimo spragas.

Tai nostalgiškas detektyvas su literatūros teorijos nuotrupomis. Raiški kalba, fantastiškas Laimanto Jonušio vertimas, dramatiškas pasakojimas – vienas malonumas tikriems knygų rijikams.

Knygos viršelis

Justina Variakojienė, bendradarbė

Norman Ohler, „Blitzed: Drugs in Nazi Germany“ (liet. „Apkvaišę: narkotikai nacistinėje Vokietijoje“). „Penguin Press“, 2017 m.

Norint skelbti karą visam pasauliui, reikia iš tikrųjų labai savimi pasitikėti, ypač kai pirmą kartą nepavyko. Neseniai miręs amerikiečių komikas Normas McDonaldas taikliai pašiepė Vokietijos bandymus nugalėti visą pasaulį: „Kas manaisi esanti? Marso planeta?“ (ang. Who do you think you are? Mars or something?) Sąlygiškai mažos šalies, vis dėlto ne apie JAV ir ne apie Rusiją kalbame, vadovas nusprendė susikurti daugiau gyvenamosios erdvės agresyviai grobdamas svetimas teritorijas ir tada, didėjant pasipriešinimui ir vis labiau senkant jėgoms, vis tiek toliau plėsti frontą į visas puses – į Angliją, Afriką, Rusiją.

Kai gerai pagalvoji, tai tikrai reikalauja beprotiško ambicingumo. Vokiečių žurnalisto istorinė knyga apie plačiai paplitusį narkotikų vartojimą nacistinės Vokietijos visuomenėje – nuo namų šeimininkių, vartojančių šokoladukus su metamfetamino įdaru, iki haliucinuojančių Vermachto tankistų ir paties fiurerio profilaktinio sveikatos palaikymo metamfetaminu ir kokainu – padeda nušviesti, kaip Hitlerio ir vokiečių visuomenės fanatizmas dar daugiau jėgos įgavo pasitelkus nemenką farmacinį užtaisą.

Daug kas į tokį pasakojimą gali žvelgti labai skeptiškai ir iš anksto nuspręs šią knygą nurašyti – vis dėlto tai, ką N. Ohleris atskleidžia, yra sensacinga ir skamba kaip tiesiog provokuojantis trileris jau girdėta tema. Išankstinę atmetimo reakciją gali sukelti ir grėsmingai kybantys moralinės atsakomybės klausimai. Autorius skiria daug jėgų tikindamas, kad narkotikų vartojimo reikšmės nacistinėje Vokietijoje pripažinimas nereiškia, jog turime nurašyti nacistinį blogį kaip nevalingą cheminių preparatų rezultatą ar suversti metamfetaminui visas Vermachto pergales. Matyt, rimtų istorijos mėgėjų neįtikinsiu, kad ši knyga yra verta dėmesio. Galiu pasakyti tik tiek, kad man ji buvo be galo įdomi, įtikinanti ir įtraukianti. Tačiau gal ką nors labiau įtikins tai, kad net garsusis karo istorikas seras Antony Beevoras mato šį veikalą kaip milžinišką indėlį į Antrojo pasaulinio karo istoriją. Jis atvėrė akis ir man, ir serui Beevorui.

Knygos viršelis

Kunigas Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Irma Laužikaitė, „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“. BALTO leidybos namai, 2021 m.

„Iki šiol jaučiuosi kalta. Kodėl? Kad nesu žydė ir manęs nesušaudė kartu su Ema“ – toks Nelly Paltinienės sakinys yra viename pirmųjų knygos skyrių. Jos gyvenimo knygos, prisiminimų, kuriuos diktavo skaipu būdama Vokietijoje žurnalistei Irmai Laužikaitei paskutiniais savo gyvenimo metais iki pat išėjimo 2020-aisiais. Taip, Ji irgi iš Holokausto epochos. Ema – Nelly pamotė, jai dovanojusi motinišką šilumą, nes savos mamos nepamena. Ema – angelas sargas, kaip sako Dainininkė, be abejo, lydėjusi ją ir jaunesnę sesutę Lenkijos kaimuose ir miestuose karo metu, neleidusi pražūti. 

Teko elgetauti tuomet, kai tėtį 1939 m. paėmė į lenkų kariuomenę (Nelly gimusi Lenkijoje), o Emą 1940-aisiais sušaudė naciai. Tai Ema pasirūpino kaimynų liudijimais, kad jos dukros – ne žydaitės, ne biologinės dukros. Taip ir išliko. Per sprindį nuo mirties. Nelly tuo metu buvo 10 metų… Paskui vaikų globos namai Lenkijoje, vėliau Baltarusijoje, Breste, kur po karo jas surado tėtis, parvežė į Vilnių. Po to – ankstyvos vedybos, sūnus, išvykimas į Klaipėdą ir labai greitos skyrybos. Ir jau nuo 1951 m. – scena, Jos tikroji, viso gyvenimo meilė.

Absoliučiai viskas aukojama scenai, žiūrovui, klausytojui. Įrašai televizijoje, radijuje, Vilniaus plokštelių įrašų studijoje, daugybė laimėjimų, festivalių laureatės vardų, ilgametis, veik keturis dešimtmečius trukęs, scenos stebuklas kartu su nenuilstančiu partneriu Eugenijumi Ivanausku (ilgiausiai Lietuvoje dainavęs duetas) ir, žinoma, pati tikroji meilė estradinio ansamblio „Kopų balsai“ įkūrėjui ir vadovui Maestro Arvydui Paltinui. Šioje grupėje Nelly dainavo nuo 1960 iki 1982 m., o su Arvydu išgyveno beveik 60 metų… Stiliaus ikona, diva, estrados primadona – tokie epitetai lydėjo Solistę visą gyvenimą (dainavo nuo 1951 iki 2015 m., t. y. 64 metus – absoliutus rekordas). 

Knyga išleista be galo estetiškai, puošniai. Daug nuotraukų – ir „paprastų“, buitinių, ir meninių, ir tų žėrinčiųjų (iš daugybės fotosesijų bei stilizuotų tarybiniais metais leistų atvirukų). Knygos autorė į Nelly pasakojimą subtiliai įterpia jai artimų žmonių, paties Maestro Arvydo prisiminimus. Tai audinys, kurį pats Viešpats (Jam ir Švč. Mergelei Marijai Nelly dėkodavo nuolat) audžia žmogaus gyvenimu. Taip, scena – meilė, ir triumfas, ir šlovė, ir gėlės gėlės bei dovanos…

Tačiau gyvenimo audinyje daug tuštumos. Labai preciziškai, užuominomis apie tai rašoma. Apie tragediją, vaikystės patirtis, kurios tarsi juodoji skylė siurbdavo į save. Apie nuolatinę visa ko trapumo baimę, apie, kaip pasakytų Milanas Kundera, tą nepakeliamą būties lengvybę, apie nuolatinį ieškojimą atramų, kurios buvo kažkada brutaliai atimtos. Apie Nelly baisius 1982-uosius, kai kartu su vyru Arvydu teko palikti Lietuvą. Manė – visam laikui. Čia LKP CK ideologinio skyriaus nurodymu naikinami įrašai, draudžiama juos transliuoti, neleidžiama prekiauti vinilo plokštelėmis, kurių buvo įrašyta tiek nemažai ir kurios buvo visų laikų populiariausios plokštelės Lietuvoje. 

„Tėvynės išdavikai“. Abu. Nes išvyko į tuometę Vakarų Vokietiją, t. y. už nelemtos geležinės uždangos. Nes ten gyveno Arvydo tėvai, tuomet jau senyvi žmonės (jiems reikėjo pagalbos); nes „Kopų balsų“ iš čia, iš Lietuvos, neišleisdavo koncertuoti net į vadinamąsias socialistines šalis, nors kitos grupės pasiekdavo ir Vakarus, ir net Afriką. Ansamblio dalyviai buvo nepatenkinti, spaudimas vadovui stiprėjo. Teko – atrodė, kad visam laikui – palikti Lietuvą, sceną, žiūrovus. Šou baigėsi. 

Kas liko? Tik paprastas tylus gyvenimas. Nelly tai būtų buvusi vegetacija. Tačiau… Ak, Viešpatie, koks nuostabus Tu ir Tavo angelai (gal vėl Ema?) – jau po pusmečio Nelly susiranda JAV, o paskui ir kitų kraštų lietuvių bendruomenės, Bažnyčios žmonės. Gyvenimas tęsiasi – Ji koncertuoja JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje. Ir ne tik lietuviams. Gieda Paryžiaus Notre Dame ir Kelno arkikatedroje… Filmas. Karuselė. Netikėti posūkiai. Gyvenimas – tarsi nuotykis. Tarsi atradimai ir prarastis.

1989 m., nors toliau gyvena Vokietijoje, grįžta dainuoti ir į Lietuvą. Nelly ir Arvydas jau ne „išdavikai“, o labai labai laukiami ir pasiilgti… Pirmasis koncertas Lietuvoje po 7 metų pertraukos įvyksta Kaune, Dainų slėnyje – ten susirenka iki 25 tūkstančių žiūrovų. Nelly Lietuvoje ir užsieniuose toliau dainuoja iki pat 2015-ųjų. Jau XXI a. gauna esminius savo meninės ir labdaringos veiklos (daug koncertų įvairiose atskirties vietose, giedojimas bažnyčiose, susitikimai su neįgaliaisiais ir ligoniais) įvertinimus – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalierė (2003 m.), Antano Šabaniausko premijos laureatė (2003 m.), o 2011-aisiais, per sceninį 60-ies metų jubiliejų, sulaukia ir apaštališkojo popiežiaus Benedikto XVI palaiminimo.

2015 m. užklumpa sunki liga. Nelly ir Arvydas išvyksta į Vokietiją. Nelly jau grįš tik balta urna, kuri bus palaidota Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. O 2019 m. gruodį Vokietijos mieste Manheime Ji paskutinį kartą išvyksta iš savo buto apsilankyti pas gydytoją, atsisako hospitalizacijos, nori mirti šalia ištikimojo Arvydo, namuose. Grįžimas į juos, į namus, tą dieną buvo labai skausmingas. Nelly pasakoja: „Taksistas, stiprus, jaunas vyras, apkabino, liepė apkabinti jį, pakėlė mane ant rankų ir užnešė į trečią aukštą.“

P. S. Nelly Paltinienė išėjo Dievop 2020 m. vasario 29 d. Nepraėjus ir metams, Amžinybėn iškeliavo ir ištikimasis vyras, Maestro Arvydas Paltinas. Palaidoti abu Vilniuje, Menininkų kalnelyje. Ypač artimas Nelly žmogus, šviesaus atminimo profesorė Irena Veisaitė (iškeliavusi į Tėvo namus taip pat 2020-aisiais), jau negalėjo dalyvauti bičiulės laidotuvėse, bet parašė šiltus atsisveikinimo žodžius, kuriuos prie kapavietės gausiai susirinkusiems gerbėjams ir artimiesiems perskaitė aktorė Virginija Kochanskytė. Tie žodžiai – beveik pačioje knygos pabaigoje: „Turbūt visi jautė ir jos dainose, ir gyvenime, koks šiltas žmogus buvo Nelly. Mano draugystė su Nelly buvo ypatinga – kaip kokia Dievo dovana… Pas mane ant stalo dega žvakutė ir skamba Nelly dainos, kurias ji taip gausiai dovanojo mums visiems.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien