2020 12 26

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ką mes žiūrime? #Kalėdos

Filmo kadras.
Rež. Krzysztofo Kieślowskio mini serialo „Dekalogas“ („Dekalog“, 1988 m., Lenkija, 9 val. 32 min.) kadras. Aktorė Barbara Dziekan.

Per Kalėdas vieni likę namuose, be abejo, prisimena legendinį 1990-ųjų režisieriaus Chriso Columbuso filmą „Vienas namuose“ (Home Alone) su Macaulay Culkinu, kuris daugeliui atmintyje iškyla būtent per žiemos šventes.

Tačiau šiemet likusiems vieniems namuose redakcijos žmonės filmuose kviečia įžvelgti alternatyvias Kalėdas, kupinas mąslumo, gero humoro, pasakos džiaugsmo ir meilės su šiek tiek šiurpo.

Šilti linkėjimai šv. Kalėdų sulaukus.

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Krzysztofas Kieślowskis, „Dekalogas“ („Dekalog“, 1988 m., Lenkija)

Sunku pasakyti, apie ką iš tiesų yra K. Kieślowskio „Dekalogas“. Dešimties dalių „serialą“ sunku apibūdinti žodžiais. Atrodo, kad yra neiškalbamas. Daug kas bandė iškalbėti. Pavyzdžiui, Stanley Kubrickas sakė, jog K. Kieślowskio ir jo scenarijaus bendraautorio Krzysztofo Piesiewicziaus darbai puikiai geba įveiksminti (dramatizuoti) idėjas.

Iš tiesų, matyt, sunku kine rasti įtaigesnę filosofinę diskusijos apie besaikį pasitikėjimą viskuo, kas gali būti apskaičiuota, nei „Dekalogo“ pirmojoje dalyje plėtotę. Atrodo, kad K. Kieślowskis mąsto vaizdu. Bet tas mano užrašytas sakinys, kuris bando jums nupasakoti filmo „temą“, jos neišsemia. Neišsemia vaizdo, metaforų, žydrų smalsių vaiko akių, to sunkiai paaiškinamo, bet veik visose „Dekalogo“ dalyse pasirodančio veikėjo (Dievo? Angelo? Ganytojo?) žvilgsnio tiesiai į kamerą, tiesiai į mus, tiesiai į sielą.

Tas žvilgsnis žiūri į mane, tačiau jį išvydusi linkstu žiūrėti į save: dar ir dar kartą pasistatyti veidrodėlį prieš tai, kaip elgiuosi, ko siekiu, kaip judu šiame pasaulyje. Ir tai tėra vienas žvilgsnis, vos kelios sekundės, o visi dešimt filmų kartu sudėjus truks beveik dešimt valandų. Gaila, kad lietuviškos televizijos verčiau renkasi rodyti naujus filmus, matyt, galvodamos, kad jie „pranašesni“, „įdomesni“, „labiau pritrauks žiūrovą“. Linkėčiau, kad šis „serialas“ (labai sunku jį taip vadinti) kada nors atsiras ir lietuviškoje televizijoje. Juk būtent tokiu formatu pasirodė ir 1988 m. gimtojoje Lenkijoje.

Šiuolaikinė serialų rinka veikiau vis bando išlaikyti žiūrovo dėmesį be galo tęsdama tą patį naratyvą, sukdama uodegą ir bandydama į naują popierėlį įvynioti tą patį kiek karstelėjusį saldainį, o K. Kieślowskis kuria serialą visiškai ne tam. Serialas jam – sąmoningas ir tikslingas pasirinkimas papasakoti istoriją ir apibrėžti idėją. Šiuolaikinė serialų rinka vis tęsia savo pasakojimus kartodama ir įkyriai brukdama, o pažiūrėjus visą „Dekalogą“ norisi nuolat kartoti tą patirtį. Ir ne dėl to, kad atsirastų sąmoningai kūrėjų konstruojama saldi priklausomybė, o dėl to, kad tokį kūrinį sunku išsemti. Atrodo, pramušus vieną sluoksnį, atsiranda kitas: ir taip be pabaigos kartojant. Siūlau ir jums. Tikiuosi, namie turite DVD. Verta jį išbandyti arba pakartoti per šias šv. Kalėdas.

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Peteris Jacksonas, „Žiedų valdovas“ („The Lord of the Rings“, trilogija, 2001–2003 m., Naujoji Zelandija, JAV)

Kodėl „Žiedų valdovas“ yra kalėdinis filmas? Nes ten yra daug elfų ir dovanų, o burtininkas Gandalfas – lyg iš akies trauktas Kalėdų Senelis. Senas geras pokštas. Kalbant rimčiau, per Kūčias ir Kalėdas nori nenori imi labiau tikėti stebuklais – ypač tuo, kad pats Visatos Kūrėjas gimė žmogumi. Tai štai, maginė fantastika tokiam metui puikiai tinka. O kas jau kas, bet J. R. R. Tolkienas savo knygomis sugeba užburti ir išvesti iš kasdienės rutinos, sekinančių rūpesčių. Šito labai reikia besibaigiant 2020-iesiems, ar ne?

Tai štai, P. Jacksono filmai taip pat sugeba užburti. Ir tai labai keista – kad tave kur, kai perskaitai knygas, vėliau, žiūrėdamas filmus, gali lengvai rasti begalę sukeistų vietomis, nelogiškų, net kvailokų sprendimų. Tačiau, nepaisant viso to, po kiekvienos dalies tegaliu ištarti: „Koks geras filmas! Žiūrėčiau dar ir dar“… Ir žiūriu (tiesa, P. Jacksono „Hobito“ trilogija, deja, kvailybių limitą jau viršija – bet tai jau kita istorija).

Rašau šį tekstą ir šypsausi – pamenu, kai 11 klasėje su bičiuliais žiūrėjau „Žiedų valdovą“ pirmąkart, ir jis man visiškai nepatiko. Gal todėl, kad pusę jo pramiegojau, o vertimas buvo rusiškas… Pamenu, sakiau: „Kokia nuobodybė. Nesuprantu, kaip jis gali žmonėms patikti.“

Atleisk man, Viešpatie. Aš nežinojau ką sakąs.

Rasa Baškienė, bendradarbė

Sharon Maguire, „Bridžitos Džouns dienoraštis“ („Bridget Jones’s Diary“, 2001 m., JK, JAV, Prancūzija)

Daugiau niekada…

„Negersiu daugiau kaip keturiolika alkoholio vienetų per savaitę.

Nerūkysiu.

Nešvaistysiu pinigų: makaronų gaminimo įtaisams, ledų aparatams ir kitiems niekad nenaudojamiems kulinariniams prietaisams, nepaskaitomos literatūros autorių knygoms…“

Šiais metais

„Užmegsiu ir palaikysiu prasmingus santykius su patikimu ir brandžiu žmogumi.“

Kažkur girdėta? Skaityta? O gal matyta? Taigi čia – garsusis „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (orig. Bridget Jones’s Diary), išleistas 1996 metais. Jo autorė Helen Fielding 1998 metais pelnė Nacionalinį britų literatūros apdovanojimą už geriausią tų metų knygą.

Knygos herojė, eilinė Londono mergina, savo dienoraščiui patikinti svajones numesti svorį, neberūkyti, pradėti sportuoti ir tapti savo pačios idealu, sukelia daug simpatijų, nes ji tokia panaši į mus… Knyga tapo tokia populiari, kad netrukus pagal ją buvo sukurtas filmas. Pagrindinį vaidmenį jame atlikusi JAV aktorė Renée Zellweger milijonams žiūrovų tapo Bridžitos Džouns veidu, o oro uostų muitininkai nuolat smalsaudavo, kokį apatinį trikotažą ji vežasi ir ar tikrai jos kelnaitės tokios kaip filme. Ruošdamasi vaidmeniui aktorė priaugo net 15 kilogramų svorio ir sunkiai tilpo į siaurą sijonėlį, kuriam nemenką dėmesį skyrė Danielis Klyveris, Bridžitos Džouns šefas ir svajonių partneris. Šį vaidmenį filme atliko garsusis britų aktorius Hugh Grantas. Jo varžovo Marko Darsio vaidmenį – britų kinematografijos žvaigždė Colinas Firth.

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Ana Lily Amirpour, „Mergina naktį namo grįžta viena“ („A Girl Walks Home Alone at Night“, 2014 m., Iranas, JAV)

Kodėl šis amerikiečių naujosios bangos filmas ir kodėl Kalėdoms? Nes pilnas stebuklų ir romantikos, nepaisant to, kad priskiriamas siaubo-nuaro trilerio žanrui. Pelnęs pirmojo iranietiškojo vesterno apie vampyrus apibūdinimą, iraniečių kilmės amerikiečių režisierės Anos Lily Amirpour nespalvoto kino darbas išsiskiria kruopštumu ir iki manieringumo gražiu kadru. Sakytum, tarsi tai būtų kinas iš paralelinės realybės, kurioje į atmosferišką pasaką apie vampyrus įsilieja vesternai, Irano mitai, grafiniai romanai, visa šiuolaikinė popkultūra ir juodomis čadromis apsigaubusios moterys.

Bed Sitis. Slogulio miestas. Čia nėra jokio viltingo gyvenimo, jokių prošvaisčių, niūrios gatvės skendi šešėliuose. Ir iš jų, ir iš tamsos išnyra merginos su iltimis, čadra, dryžuota palaidine, džinsais ir kedais figūra. Ji – vampyrė ant riedlentės, kuri siurbia atsitiktinių aukų kraują, jai patinka vaikštinėti klaidžiais aklagatviais, klausytis tragizmo kupino indie roko ir dažytis lūpas raudonai. Vieną dieną ji susipažįsta su Arašu – kuris labai panašus į aktorių Jamesą Deaną. Vaikinas myli savo katę, tėvą narkomaną ir blogio mieste stengiasi išlikti šviesioje pusėje. Ką daryti merginai su iltimis? Nužudyti jį? Paleisti? Mylėti?

Tai labai įdomus ir išskirtinis darbas, tiesa, visai istorijai papasakoti stilistika čia kur kas svarbesnė nei siužetas. Režisierė nepataikauja jokioms populiarioms kino srovėms, atvirkščiai – primygtinai ir uoliai stengiasi kurti labai savitą estetiką. Filmas nostalgiškai nugramzdina į Jimo Jarmuscho žvilgsnį, kaip kurti vampyrų istorijas – jo darbą „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013 m.), kai kinas apie vampyrus be kraujo upelių ir pliūpsnių tampa kur kas įtaigesnis ir paveikesnis.

Filmas „Mergina naktį namo grįžta viena“ prikausto, sakytum, kaip vampyro bučinys. O garso takelis koks nuostabus – kuriame pakaičiui su iranietišku underground roku skamba distopinių gaidų kantri, ir visa ši muzika jausmingai persilieja su pykčio, keršto, begalinio ilgesio ir stipraus troškimo gyventi emocijomis.

I love the quiet of the nighttime
When the sun is drowned in the deathly sea
I can feel my heart beating as I speed from
The sense of time catching up with me

(iš filme skambančios grupės „White Lies“ dainos „Death“ („Mirtis“): „Man patinka nakties ramybė / Kai saulė panyra į mirtiną jūrą / Jaučiu, kaip daužosi mano širdis, kai bėgu tolyn / Nuo jausmo, lyg mane persekiotų laikas.“)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien