2021 01 07

Irena Eglė Laumenskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ką mums sako ir kam kviečia Bažnyčios krizė Lietuvoje? (I)

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Prieš gerą pusmetį buvau sumaniusi pradėti rašyti pasakojimus bendru pavadinimu „Iš Bažnyčios gyvenimo“. Įvairius: viltingus ir netgi juokingus, taip pat ir skaudžius bei liūdinančius. Juk Bažnyčia yra gyva, todėl jos gyvenime neišvengiamai yra visko.

Tokia jos tikrovė Bažnyčios žmonėms pažįstama. O jais vadinu tuos, kurių nei iškylantys Bažnyčios skandalai, nei pandemija nuo jos neatitolins. Kodėl? Nes jie patys yra patyrę sunkių ar skaudžių dalykų Bažnyčioje, bet jų gyvenimą laikantis ir gaivinantis krikščionio tikėjimas yra stipresnis. Todėl jis juos įšaknija Bažnyčioje, ir jie nebus tais pelais, kurie lengvai nusijojami atskiriant nuo grūdų.

Ar bebus didelė Jėzaus žadėtoji javapjūtė, galima jau abejoti,– nes yra ir kitas jo pasakojimas, kuris baigiasi klausimu: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Vis dažniau pasigirsta balsų apie persekiojimus ir gąsdinančius ženklus, apie ką girdime ir evangeliniuose pasakojimuose per adventą. Mūsų tiesiogiai tai dar neliečia, bet persekiojimai ir sprogdinimai, nukreipti prieš krikščionis, vis plačiau reiškiasi svetur.

Jei Jėzus kvietė, jog pasirodžius panašiems ženklams, mes atsitiestume ir pakeltume galvas, šiandien galime klausti: „kaip tai įmanoma?“, nes mūsų tikėjimas nėra toks karštas ir bebaimis, koks buvo pirmųjų krikščionių bendruomenėse, o dabar vis paliudijamas tuose aršių persekiojimų kraštuose.

Tad visa tai pasvarstykime pas mus išryškėjusios Bažnyčios krizės kontekste. Tiesa, kunigystės šventimų retėja, ir, pvz., Airijoje pernai buvo taip, kad, keičiantis Bažnyčios episkopatui, buvo daugiau įšventinta vyskupų nei kunigų. Vyskupų ar jų augziliarų pareigoms kandidatų dar užteks, bet kas bus su visais kitais? Todėl reikėtų pasvarstyti, kaip toliau mes gyvensime, jau dabar matydami dar nesibaigusios pandemijos pasekmes.

Kadangi skaitau kitų šalių katalikiškus tinklalapius, matau, kad ten rimtai svarstoma ir net ieškoma būdų, ką tinkamai inicijuoti Bažnyčioje. Apie tai kalba ir dvasininkai, ir vienuoliai, ir pasauliečiai. Mes, katalikai Lietuvoje, vargu ar mažiau naršome internete nei kiti (nekalbu apie kompiuterių neturinčius senolius), tik kyla klausimas: ką skaitome? Neabejotinai daug apie pandemiją, ko daryti nevertėtų, nes mūsų žiniasklaida, būdama tabloidinė, pateikia tokius pavadinimus ir vaizdus, jog jie sukelia vieniems paniką, o kitiems – nesveiką susidomėjimą. Žodžiu, nuodijamės visaip ir ne vien pandemijos klausimais, nes mokykloje nebuvome mokyti atsparumo manipuliuojančiai medijų produkcijai, o ir daugelis tėvų to taip pat nemoko savo vaikų.

Ar mums Bažnyčia tikrai rūpi?

Visa tai – tik svarstytino klausimo kontekstas, o štai pats turinys: kodėl ši žiniasklaidos ir galimybių įvairovė mums nekelia rimtų klausimų apie gyvenimą Bažnyčioje, kad žmonėms rūpėtų juos svarstyti ir ieškoti vaisingų sprendimų? Tai yra klausimas mums visiems kaip katalikams.

Kadangi iniciatyva priklauso mūsų ganytojams (kurie turi ir platesnį dalykų supratimą), vertėtų šį svarstymą pradėti nuo jų. Pirmiausia pasakysiu tai, kad vyskupai nėra akli ir žino, o gal net supranta viską ir daugiau, nei mes manome. Tačiau kodėl per šią pandemiją, kaip matėme, mūsų ganytojai jau pirmajame jos etape tiesiog tylėjo? O jei šį bei tą pasakė, tai kvietė rūpintis senolių saugumu (suprantama, nes šių į bažnyčias susirenka daugiausia), bet nesiėmė kitų iniciatyvų?

Evgenios Levin nuotrauka

Paimkime pavyzdį iš latvių – pirmuoju karantino etapu, kai mes buvome pakviesti tik virtualioms Mišioms per televiziją ar feisbuką, Latvijoje pamaldos vyko. Sakysite, kad ten mažai katalikų ir lengviau suvaldyti žmonių srautus? Bet ar labai daug jų susirenka mūsų bažnyčiose, ypač mažesniuose miestuose ir kaimuose, nors, formaliai žiūrint, esame katalikiškas kraštas?

Kadangi jau buvo pavasaris ir orai šilo, Latvijoje žmonės galėjo betarpiškai dalyvauti Mišiose, susirinkdami šventoriuje – nes buvo ne tik išstatyti vaizdo ekranai, bet ir dalijama reali Komunija. Juk Bažnyčia yra surinkimas (ecclesia), o ne sėdėjimas ant sofos pavieniui, net jei iš pamaldumo priklaupiame.

Skaudu buvo patirti, kad mūsų Bažnyčia, turinti ilgalaikę Carito praktiką, nepakvietė tikinčiųjų „ir kitų geros valios žmonių“ (taip kreipiamasi tose popiežių enciklikose, kurios parašytos ne vien tikėjimo klausimais) imtis tinkamų iniciatyvų – tačiau jos gimė ir pasklido pasaulietinių organizacijų dėka. Žmonės, kurie suprato viruso pavojų ir saugojo savo vyresnius tėvus bei senolius, į tai visais būdais atsiliepė, nes gilus yra žmogaus širdies troškimas atjausti ir padėti kitam – tuo išreiškiame ir savo troškimą būti mylimi ir kitą realiai mylėti. Kodėl mes, Jėzų tikintys ir jo mokymą priimantys, tam nepakvietėme? Juk Bažnyčios „pirmas ir pagrindinis kelias yra kiekvienas žmogus visose jo gyvenimo aplinkybėse“ (žr. Jonas Paulius II, Redemptor Hominis, 14).

Pirmasis karantino etapas po dviejų mėnesių baigėsi, tad žmonės tik turėjo laikytis apribojimų viešose vietose būti su kaukėmis. Bažnyčiose vėl buvo atnaujintos pamaldos, bet į jas susirikdavo žymiai mažiau žmonių nei iki tol. Kunigas, besidarbuojantis mažame miestelyje, pasakojo, kad, sutikęs savo parapijietę, pasidžiaugė: „Močiute, tai vėl susitiksime Mišiose.“ O ši oriai atsakė: „Ne, kunigėli, aš priklausau rizikos grupei.“ Taip mums per karantiną aiškino ir vyskupai. Įvyko smarkus tikėjimo praktikos nuokrytis, nes į bažnyčias negrįžo bent trečdalis anksčiau jas lankiusiųjų. Svarbu ir tai, kad kitose Europos šalyse bažnyčios buvo uždarytos pamaldoms tik per vieną karantino etapą (daugiausia pirmąjį), dėl jų atidarymo kai kuri kovojo net vyskupai, tad antrajame karantino etape Mišios, gerokai ribojant dalyvių skaičių, per šventes vis tik vyko. Aną kartą buvo Velykų, o dabar Kalėdų laikas, kai įprastai žmonės laukdavo ilgose eilėse prie klausyklų, nes daugeliui tos šventės susijusios su metine išpažintimi. Kiek tikinčiųjų šią galimybę įgyvendino šiemet?

Cathopic.com nuotrauka

Kaip pastebėjo vienas lenkų dominikonas, katalikus Lenkijoje (ir Lietuvoje) galime matyti kaip dvi besiskiriančias grupes: pirmoji, didesnė, yra tie, kuriems pagrindinis klausimas: „Ką daryti, kaip teisingai elgtis?“ Jis reiškia tradiciją pagarbiai išklausyti Mišias, pasimelsti „už tetos pirštą“ ir keliauti namo tvarkyti reikalų. Tai tie, kurie žino, jog penktadieniais negalima valgyti mėsos, bet net nepajunta, kaip „užėda“ savo kaimyną ar kurį nors šeimynykštį. Taigi dabar jie turi jau kitą „tradiciją“ – stebėti Mišias per televiziją, – nes tai tapo argumentuotu ir patogiu įpročiu.

Kunigai sunerimo dėl sumažėjusių pajamų, bet gyvos parapijos pačios susiorganizavo, kaip pakviesti žmones aukoti Mišių intencijoms bei sakramentinėms paslaugoms. Kažkas iš kunigų norėjo išleisti tam kviečiančius lankstinukus, bet jei šie yra tiems, kurie nebeatėjo, kaip juos pasiekti? Gal buvo ko nors imtasi žmonių sielovados srityje? Atrodo, kad ne – nes nei iki pirmojo karantino, nei po jo ženklesnių pastangų tam nebuvo, kaip nebuvo ir pasirengimo naujai pandemijos bangai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tiesa, kai kurie kunigai bent jau Vilniuje susitvarkė taip, kad užtikrintų maksimalų saugumą žmonėms dalyvauti Mišiose. Maža to, kad išnešė suolus ir reikiamu atstumu sustatė kėdes-klauptus, įrengė garsiakalbius tiems, kurie atėjo, tačiau dėl riboto vietų skaičiaus nebegalėjo būti pačioje bažnyčioje, tad pasilikdavo šventoriuje. Jie viską girdėdavo ir net iš tenai matydavo, o dalijant Komuniją pirmiausia prie kiekvieno prieidavo zakristijonas, dezinfekantu apipurkšdamas rankas, po to – jau kunigas su Komunija, kad nebūtų nereikalingo žmonių vaikštinėjimo. Todėl į tokias Mišias pradėjo rinktis ir žmonės iš kitų parapijų, išgirdę bei patyrę tinkamą rūpinimąsi jų saugumu. Toks realus rūpinimasis žmogumi buvo išreikštas tik vieno kito sąmoningesnio kunigo, o kiti tebegyvena savais įpročiais bei interesais.

Todėl ką bekalbėti apie didžiuosius prekybos centrus. Ten žmonių srautai (išskyrus šių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse), skirtingai nuo tų bažnyčių, nei buvo, nei bus reguliuojami, erdvė nepertvarkoma taip, kad tarpas tarp lentynų būtų didesnis nei pusantro metro, tad praktiškai nesilaikoma saugaus atstumo. Žodžiu, verslo interesai buvo ir gal bus net labiau palaikomi, nes valstybės iždas skylėtas, o iš didžiojo verslo surenkama daugiau mokesčių, kuriuos sėkmingai suvalgo itin didelis skaičius valstybės tarnautojų.

Kodėl rašau pašaline tema? Todėl, kad realiai visuomenės ir Bažnyčios gyvenimas yra susieti, nes kandidatai į kunigus ateina iš mūsų tarpo. Rengiami jie tam, kad išmanytų teologiją, tačiau vis nerengiant tam, kad mokėtų apie ją suprantamai prabilti kitiems ir į pačius žmones. Tad vien teologinės žinios apie Dievą ar bažnytinę moralę, kaip studijų objektą, jų neapsaugo nuo savų erezijų vėliau. Tuo tarpu patys pasauliečiai savo požiūriu į juos ir nusišalinimu nuo skaudžių klausimų palaiko seną klero status quo.

Tęsinys – čia.