2021 01 08

Irena Eglė Laumenskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ką mums sako ir kam kviečia Bažnyčios krizė Lietuvoje? (II)

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pirmoje straipsnio dalyje kalbėjome apie tai, ką mums atskleidė pirmasis ir antrasis – pavojingesnis – karantino etapai. Grįžkime prie antrojo.

Žmogaus ir Bažnyčios krizė

Platesniu mastu tapo akivaizdu, kad bendrasis gėris nebuvo ir vargu ar bus mūsų rūpestis, nes labiausiai paisome tik savų interesų. Tad užsikrėtusiųjų paplitimu pirmaujame pasaulyje. Tačiau kodėl? Juk imamės griežtesnių priemonių nei dauguma kitų valstybių. Štai estai nieko neuždarė, nes patys žmonės sąmoningai laikosi reikalavimų, todėl sergamumo rodikliai ten gerokai mažesni.

O mūsų elgesys kitoks – vien savivaldybių ribų kontrolė grąžino tūkstančius norinčiųjų švęsti taip, kaip buvo įpratę anksčiau. Sakysite, jog tradicijos – galingas dalykas? Taip, kai kurios. Vienas taksistas pasakojo, kad iki karantino netekdavo tiek daug dirbti, nes dabar ir darbo dienos pavakary prasideda skambučių srautai – žmonės aktyviai lanko vieni kitus, norėdami „pasižmonėti“. Tai reiškia, drauge išgerti ir pasilinksminti, nes psichologinis nerimas, o gal net baimė atsigręžti į save, kaip nuolat nuo savęs bėgančius, seniai kelia įtampą ir veja vienus į savaitgalio keliones, kitus – į barus, į pramogas, į visokius renginius ir kitokias vietas – kad tik pačiam su savimi netektų susitikti. Nes mūsų viduje – neperregimos sutemos, nesaugumas, baimė, netgi agresija, nesantaikos ar smurto paliktos žaizdos, kurių pasekmės lengvai neįveikiamos, bet triukšmu ar priklausomybėmis užgožiamos ir trumpam numaldomos.

Todėl per pandemiją atsiskleidė ir kitas reiškinys: nepaklusti valdžios nurodymams (net jei jie protingi), nes mano laisvė nuo visko, kas trukdo man daryti, kaip norisi ar kaip patinka, pasirodė tiek stipri ir išradinga, jog į kitas savivaldybės buvo braunamasi miško keliukais, pateikiami fiktyvūs dokumentai – kad tik žmogus galėtų pasiekti savo norimą tikslą. Ar čia tas išbandymas laisve, dėl kurios daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus mus įspėjo popiežius Jonas Paulius II?

Ir Bažnyčiai antrasis karantino etapas dar labiau atskleidė jos gilesnę krizę. Mūsų vyskupai vėl tyli, kaip ir per pirmąjį etapą, nors jau buvo ką apmąstyti ir kaip pasirengti numanomam naujam pandemijos proveržiui. Skaičiau, kad Italijoje policija atsiliepė popiežiaus kvietimui jautriau reaguoti į vienišų žmonių poreikius, ypač per šventes: važiavo jiems ko nors pristatyti, o buvo ir atvejis, kai senolis paskambino į policiją, prašydamas, kad bent kas nors atvyktų su juo pakelti šventinę taurę – nes jam, vienišam, labai norisi gyvo žmogaus. Ir ką manot? Keli policininkai trumpam nuvyko, žinoma, su kaukėmis, ir senolis liko laimingas – kas matosi ir publikuotoje nuotraukoje.

Sakysite, reklaminis triukas? Ne, žmonės nėra vien savanaudžiai ar kietaširdžiai, tuo galėjo įsitikinti ir Lietuvoje. Kai Santaros klinikos išplatino pagalbos prašymą, per kelias valandas į savanorius užsirašė penki šimtai žmonių. Tai buvo ir kol kas lieka svarbiausia šio niūraus žiemos laiko vilties kibirkštėlė ir geriausia žinia, kuria dalinosi daugelis. Žmonės atsiliepė ir atėjo visokiai būtinai pagalbai į skirtingo pavojaus zonas, į kurias jie buvo atrinkti, priklausomai nuo to, ar yra persirgę COVID-19 ir įgiję laikiną imunitetą, ar ne.

Vilnensis.lt nuotrauka

Vėliau išgirdau, jog Tiberiados broliai, patys, niekieno neparaginti, pasiskirstę po tris, jau anksčiau vyko savanoriauti į Santaros klinikas – nes tai yra kvietimas pirmiausia krikščioniui, kadangi šitaip jis gali rodyti realią meilę artimui kaip savo tikėjimo vaisių. Manau, yra ir kitų mums nežinomų rūpinimosi žmonėmis pavyzdžių – kaip antai jaunas kunigas, sunkokai persirgęs virusu, kaip savaime suprantamą dalyką pasakė, jog važiuos duoti kraujo, nes šis su antikūniais, todėl gali būti pagalba tam, kuris bus kritinės būklės. Tikrai yra tokių pavyzdžių, tik apie juos mūsų didžioji žiniasklaida nekalba. Ir, deja, iki šiol negirdime bent menkiausio vyskupų kvietimo išreikšti meilę artimui kitaip, nei tik saugantis pačiam, tuo saugant ir aplinkinius.

Ar tai reiškia, kad Bažnyčia Lietuvoje neturi ką pasakyti ir negeba įžvalgiai pakviesti meilės darbams, nors apie juos kaip tikėjimo apraišką daug kalba? Kalėdų proga vyskupai vėl parašė šventinį laišką. Šįkart ilgesnį: apie visas problemas, grėsmes, žinoma, ir apie šv. Kalėdas, visa tai aprašydami. Bet mes tokių laiškų nebeskaitome, nes vargu ar mums šito pakanka…

Kas žmonėms Bažnyčioje yra aktualu?

Marijos radijas per dienų dienas transliuoja Mišias ir kitas maldas, kas yra dvasinis maistas ligoniams, kurie tikrai klausosi šių transliacijų. Bet jei kone ištisai transliuojamos Mišios, litanijos, rožinis, Kryžiaus keliai ir net adoracijos – man kyla klausimas, ar tikrai adoracija, kuri vyksta priešais išstatytą arba tabernakulyje esantį Švenčiausiąjį Sakramentą, yra galima radijo bangomis? Nemažai klausytojų vis dažniau persijungia kitą radijo stotį – nes kiek kartų per dieną galima klausyti Mišių, ir dažniausiai ne su evangeline homilija, o katalikiškais „burtažodžiais“, kurie neatveria širdžių ir nekviečia suklusti?

Tarp minėtų maldingų transliacijų yra viena kita laida, bet dažniau tais tikėjimo klausimais kaip tie, kuriuos kartą pamokomai išvardijo vienas kunigas, kalbėdamas ir savo konfratrų vardu. Jis kritikavo jam nepatinkančią katalikišką žiniasklaidą, kuri rašo „ne apie tai, kas reikalinga ir aktualu“: ne apie liturgiją, katechezę, pamaldumą, piligrimystę, maldą.

Gal tikrai vertėtų į tai susitelkti, net apleidus aktualius Bažnyčios gyvenimo klausimus? Pasitelkiau paprastą būdą tam patikrinti, peržiūrėdama visų metų Marijos radijo kasdienės laidos „Aktualijos“, kur aptariami įvairūs dalykai, klausymosi dažnumus. Kas paaiškėjo? Kad būtent laidos to kunigo nurodytomis „svarbiausiomis temomis“ buvo mažiausiai klausomos – vos kelios ar keliolika perklausų net ir tuomet, kai kalbėdavo dalyką išmanantys kunigai. Ar tai reiškia, jog žmonėms šios temos nesvarbios? Būtų svarbios, jei apie jas kalbėtume, Bažnyčios mokymą siedami su mūsų gyvenimo tikrove ir iššūkiais.

Evgenios Levin nuotrauka

O kurios laidos buvo žmonėms aktualios? Nerimas (pati klausomiausia), vienatvė, priklausomybės, artimo žmogaus netektis (ypač svarbi tema), požiūris į paminklus (kapinėse), sveikatos problemos, skyrybos. Bažnyčios kontekste: LVK pranešimai dėl karantino, naujo vyskupo interviu, kas yra susilaikymas gavėnioje, didžiosios nuodėmės (psichologo kabinete, o ne iš sakyklos), moterų vaidmuo Bažnyčioje (daug kam rūpi)…

Dar klausytojams aktualu, kas yra Šventoji Dvasia, kuri daugeliui gal nelabai suprantama, bet tikrai rūpi – nes žmonės ieško dvasingumo, kurio aplinkui tiek daug, kad ima viską ir visokį. Iš ko sprendžiu? Sekdama skaičius sustojau ties mažiausiu – tik penki žmonės klausėsi br. Arūno Peškaičio pokalbio apie tai, kas nesuderinama su krikščionybe, nors jis išmano ir dalyką, ir kalba neatsietai nuo mūsų gyvenimo. Negi šis klausimas nerūpi, o gal tiesiog mums viskas suderinama? Tad mūsų tikėjimo turinys mums tiek neaktualus, kad everything goes – ypač kas apie dvasias, ir galimai visokias…

Gal tai galėtų būti klausimai rimtesniems svarstymams patiems kunigams: „Ar mums rūpi, kad daugumai tokios temos nerūpi?“ Gal jos nekalbina žmonių patirties, gyvenimo aktualijų ir iššūkių? O rūpimi pokalbiai apie mus užvaldžiusį nerimą, vienatvę, priklausomybes, skaudžią artimo žmogaus netektį, vis didesnes sveikatos problemas, skyrybas galėtų būti svarstomi ir tikėjimo šviesoje – tačiau ne moralizuojant arba nepasitenkinant vien specialistų kalbomis, kai šie nesieja tų problemų su tikėjimo išbandymais? Kita vertus, lieka klausimas: ar minėti klebonai į tokį pokalbį ateis?

Tačiau bent keli kunigai apie panašius dalykus jau kalbasi, ir minėtiems klebonais tai kelia nerimą – nes jie „išduoda“ nepajudinamą kunigo įvaizdį, jog jis visad yra teisus, kadangi geriau už tuos žmonelius žino, ko jiems reikia.

Butauto Barausko / Fotobanko nuotrauka

Kas mums yra krizė?

Tuo noriu pasakyti, kad pandemijos situacija labiau išryškino žmogaus ir Bažnyčios krizę, kurioje esame. Mūsų psichologinės ir šeimos santykių įtampos turi būti sprendžiamos, o noras žūtbūt nuo jų bėgti aprims, nes COVID‘as vyrauja jau ne vien ligoninėse bei žiniasklaidoje – suserga ir artimieji, o vienas kitas kaimynas ar draugas jau numirė. Tikrovė meta naują iššūkį ir giliau veda į krizę. Tačiau krizė, kaip sako popiežius Pranciškus, mums visiems gali tapti gydanti, jei ją priimsime kaip galimybę atsiversti ir autentiškai atsinaujinti. Žodis crisis, kilęs iš graikiškojo krino, reiškia atsijoti, po pjūties atskiriant grūdus nuo pelų.

Ši krizė, sako popiežius, mus įspėja skubotai neteisti Bažnyčios, kai tą krizę sukėlė tiek praeities skandalai, tiek ir dabarties situacija, neatpažįstant, kur esame įstrigę. Iš esmės, anot Hanso Urso von Balthasaro, Bažnyčios kelionė vyksta per krizes ir atsinaujinimą iš vidaus, ko realiu orientyru yra Kristus. Todėl pagrindinis kriterijus pasitikrinti, ar nesustojome – tai klausti, ar Bažnyčia jautriai veda kiekvieną žmogų Kristaus link nuo ten, kur tas žmogus šiuo metu realiai yra.

Bažnyčia pajėgia keliauti, nes joje yra tų, kurie darbuojasi ištikimai, nepretenzingai ir profesionaliai, tuo gyvai liudydami, jog Viešpats neapleidžia savo žmonių. Mums reikia drąsos ir nuolankumo, sako Pranciškus, priimti šį esmingesnės krizės laiką kaip Dvasios laiką, kuris matomas Evangelijos šviesoje. Jei nuo krizės dangstysimės ar ją neigsim, trukdysime veikti Dievo malonei, kuri pasireikš mumyse ir per mus.

Atsimenu, kaip viename susitikime (kuriame atvirai kalbėjomės apie Bažnyčios, vis dar laikančios pasauliečius joje antraeiliais, problemas) paklausiau vieno Amerikos vyskupo: „Kodėl yra taip, kad buvęs geras ir kunigo tarnystei užsidegęs klebonas, vos tapęs vyskupu, pasidaro funkcionieriumi? Arba kitas, turįs Šventosios Dvasios dovanas, marina jas pasinerdamas į Bažnyčios vadybą?“ O įžvalgus vyskupas man atsakė: „Jei atidžiai skaitote Bažnyčios kanonus, kur išplėstai aprašomos diecezinio vyskupo teisės ir pareigos, akivaizdu, kad ordinarui jos yra privalomos, o jo kaip ganytojo misija – neapibrėžtai pageidautina.“

„Pasvajokime“ – vadinasi popiežiaus Pranciškaus knyga apie pasaulį po pandemijos. Gal šis pavadinimas tiktų ir Bažnyčiai, kai Dievo svajonė, kad vyskupai pirmiausia bus ganytojai, o tik po to ordinarai, Bažnyčioje išsipildys.

Popiežius Pranciškus. „Vatican News“ nuotrauka

Kur išeitis?

Tad, kai Bažnyčioje tarnaujantys pasauliečiai ir net kunigai, ypač jauni, sako, jog įrodys vyskupui ar net jų konferencijai, kad jiems reikia pagalbos ar tinkamo žmogaus, kuris padėtų įgyvendinti svarbų projektą (ir tikisi tokią pagalbą gausią) – jiems iškart sakau, kad nesitikėtų. Vyskupai nieko neduos, nes neturi tinkamų ar jų pakvietimo laukiančių žmonių rezervo, todėl teks kapanotis patiems. Net jei vis dar yra galimybė pasauliečiams įgyti teologinį išsilavinimą (jis negali vykti online ar neakivaizdiniu būdu), jo diplomas dažniausiai nepanaudojamas. Gerai, jei tie, prasilavinę, jau darbuojasi Bažnyčioje už nedidelį atlygį, kuris socialiai įformintas, bet visiems tiems, kurie jau liudija tikėjimą kitur, bet stokoja gilesnių Bažnyčios mokymo pagrindų, pagalbos vis dar nėra.

Todėl ir sakau jiems, jog nereikia to norėti iš vyskupų, kai šie užsikrovę savais rūpesčiais „gesinti gaisrus“, „šluoti šiukšles po kilimu“, atsiskaitinėti Vatikanui ir dar viską atlikti pagal pareigų sąrašą. Reikiamų žmonių teks ieškoti patiems, tokius auginti ir patiems augti, palaikyti vieniems kitus ir karštai melstis už dvasininkus. Nes Bažnyčia pirmiausia yra mūsų bendrystė Kristuje, o organizacinės struktūros tik gali ją palaikyti arba ne.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Padaryti esminį proveržį gali popiežius, bet kol tas proveržis pasieks mus, įveikdamas senus saugiklius ir nesupratimą, jam teks auginti mūsų pačių „grass root“ pajėgas Bažnyčioje. Auginti visaip: rengti mokymus, kviesti tam pasirengusius žmones (taip pat ir iš svetur), svarstyti dalykus tarpusavyje, neapleisti maldos ir rekolekcijų (geriau su asmeniniu palydėjimu). Gal vienas kitas vyskupas tam padės. Ir, žinoma, būtina drauge švęsti Eucharistiją. Nes antroji, tik gerokai mažesnė katalikų grupė, apie ką kalbėjo dominikonas iš Lenkijos, yra tie, kurie klausia, ne „kaip teisingai elgtis?“, o „kaip būti?“

Kunigiškosios tapatybės krizė prasideda apleidus Eucharistiją. Kiek yra tokių kunigų, kurie kasdien ją švenčia, jei Mišios nėra „užpirktos“? Vis dažniau girdžiu, kad apsiriboja sekmadieniais – ką daug kur galite pamatyti paskaitę informaciją prie uždarytų bažnyčios durų, net jei kunigas gyvena čia pat. Jau seniai kunigai labiau užsiima statybomis, bažnyčios ūkio tvarkymu, administravimu, finansų paieška ir savo asmeniniais reikalais.

Ne seksualinė sumaištis ar celibatas lemia kunigystės krizę. O klerikalizmas yra aiškiausias jos simptomas, bet ne esmė. Krizės šaknis – apleista eucharistinė tapatybė ir kasdienis „taip“ būti nukryžiuotam su Kristumi, kad per dvasininkus, kurie eina švęsti Eucharistijos „in persona Christi“, Jo meilė būtų vaisinga, vedant žmones prie Jo bei ieškant tam realių būdų ir pandemijos akivaizdoje.