2022 05 10

Laura Kromalcaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ką narsto ir ką slepia Rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkurso laureatės I. Motiejūnaitė ir B. Ona Grašytė-Black?

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Kiekvieną pavasarį būrys rašančių žmonių nekantriai laukia Lietuvos rašytojų sąjungos metų pradžioje paskelbto „Pirmosios knygos“ konkurso rezultatų, o PK prozos ir poezijos komisijos apie porą mėnesių skaito ir vertina gausiai atsiųstus rankraščius.

Šiais metais poezijos rankraščius sklaidė poetai Gytis Norvilas, Agnė Žagrakalytė ir Marius Burokas, o prozos – rašytojai Regimantas Tamošaitis, Daina Opolskaitė ir Liutauras Degėsys. Po kelių balsavimo etapų paaiškėjo, kad konkurso laimėtoja prozos kategorijoje tapo Indrė Motiejūnaitė, jos rankraštis „Vieną gražią dieną“ vienbalsiai įvertintas kaip geriausias iš 28-ių pretendentų, o poezijos kategorijoje iš 30-ies gautųjų išskirtas Birutės Onos Grašytės-Black eilėraščių rinkinys „Sumokėjau alyvmedžio lapais“.  

Netrukus po komisijų sprendimo INDRĖ MOTIEJŪNAITĖ ir BIRUTĖ ONA GRAŠYTĖ-BLACK atsakė į keletą klausimų. 

„Pirmosios knygos“ konkursas laimėtas. Ką laureatės norėtų atskleisti apie save?

Indrė Motiejūnaitė: Paminėčiau studijas Dailės akademijoje, darbą architektų studijoje, gal dar Vilnių – kaip gimtąjį miestą. Ko gero, tiek.

Birutė Ona Grašytė-Black: Gimiau 1992 metų liepos 10 dieną, augau Grašių kaime šalia Tauragnų miestelio su giliausiu ežeru Lietuvoje, vėliau kėliausi į Užpalius, Vyžuonas. Vaikystės vietos mane mokė, kad pasaulis pilnas magijos ir paslapčių, šviesos ir tamsos. 

Lietuvos edukologijos universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro, vėliau Vilniaus universitete – literatūros antropologijos ir kultūros magistrantūrą. Nemoku apie save pasakoti, nežinau, per daug ar per mažai žinau.   

O ką norėtųsi nuslėpti?

I. Motiejūnaitė: Jei būtų leista – nuslėpčiau viską (net veidą ir vardą). Skaitytojas galėtų įsivaizduoti mane taip, kaip norėtų.

B. O. Grašytė-Black: Norėčiau nuslėpti tai, ką norėčiau nuslėpti.

Birutė Ona Grašytė-Black. Malachi Black nuotrauka
Indrė Motiejūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar tikėjotės laimėti?

I. Motiejūnaitė: Nuoširdžiai – nustebau. Laimėti nesitikėjau. Niekada neteko užimti pirmos vietos konkurse (kad ir koks tai būtų konkursas); antrą, vieną iš paskutinių vietų – taip, pirmos – ne.

B. O. Grašytė-Black: Nustebau, aišku. Siunčiau nieko per daug nesitikėdama.

Ką veikiant užklupo žinia, kad dar šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis jūsų pirmąsias knygas?

I. Motiejūnaitė: Buvo eilinė diena – dirbau biure, ir štai – staigmena (dar nesitiki, kad ta knygelė bus išleista).

B. O. Grašytė-Black: Kadangi šiuo metu esu kitoje laiko zonoje, kai sužinojau, čia buvo ankstus rytas. Lėtai kėliausi ir blaiviausi po nakties sapnų.

Apie ką rašo laureatės, kokias temas narsto, kokias idėjas brandina?

I. Motiejūnaitė: Mano istorijų veikėjai – abstraktūs, jie neturi praeities, tėvų, brolių ar seserų, net vardų. Kiekvienas iš jų – eilinis, pilkas žmogus, negabus, nenuovokus, naivus. Jis nesupranta jį supančios aplinkos veikimo dėsnių, nežino „žaidimo“ taisyklių. Susidūręs su oponentu (priešiškai nusiteikusia bendruomene ar organizacija, ar kompanija), jis paklūsta, vykdo nurodymus arba, priešingai, maištauja, priešinasi – bet kokiu atveju pralaimi.

B. O. Grašytė-Black: Rašau apie atmintį, apie tai, ko nebėra arba yra, bet kitu pavidalu. Dažnai pagalvoju, kodėl rašydama vis nuklystu į savo kaimą, ką aš ten palikau, kodėl tas kaimas manęs nepalieka. Ir vis dar negaliu atsakyti, ar tos patirtys buvo tokios ryškios, ar apskritai man, norint rašyti apie kokį nors laiką, reikia labai atsitraukti, gal net keliais dešimtmečiais.

Kada radosi pats pirmas sukurtas jūsų tekstas? Ir ką apskritai reiškia rašyti?

I. Motiejūnaitė: Rašymas – pomėgis. Svarbus ir mielas pomėgis. Pirmąjį tekstą parašiau prieš porą metų. Nieko gero neišėjo, bet rašyti patiko. Keista – labiau nei piešti ar tapyti, kaip darydavau anksčiau.

B. O. Grašytė-Black: Man rašymas yra pasaulio ir savo vidinio triukšmo suvaldymas. Pirmąjį tekstą parašiau būdama mokykloj, nedrąsiai, suprasdama, kad tai ne šedevras. Bet jausmas buvo geras.

Mokyklos laikais prisiregistravau į žaliažolė.lt puslapį, jame tuo metu tekstais dalijosi dar nepažįstami, neskaityti, šiandien jau ne vieną puikią knygą išleidę Ernestas Noreika, Aivaras Veiknys ir kiti. Sunku dabar atsekti, kuris ten buvo kuris, visi su slapyvardžiais, be aiškių nuotraukų. Tada nustebau, kad rašo ne tik garbaus amžiaus žmonės. Tame puslapyje ir aš pasidalijau keliais tekstais. 

Vėliau Lietuvos edukologijos universitete nuklydau į Literatų arkos susibūrimus. Pamenu, skaičiau ten pirmąkart garsiai kažkokį savo eilėraštį, beveik springdama žodžiais, užsikirsdama, girdėdama, koks tekstas netobulas. Tie susitikimai man labai svarbūs, juose ne tik dalijomės tuo, ką parašydavom, bet, svarbiausia, ką įdomaus ir gero perskaitydavome.

Papasakokite apie pirmuosius kūrybos skaitytojus ir vertintojus, apie drąsą rodyti savo tekstus ir apie kritiką. 

I. Motiejūnaitė: Pirmąjį (nevykusį) kūrinėlį skaitė brolis. Kitų tekstų niekas iš artimųjų ar draugų nėra skaitęs, taip kad pirmojo skaitytojo ar vertintojo neturiu. Tai lyg ir slapta mano veikla (bent buvo iki šiol). Kritika gąsdina. Nemėgstu kritikos, kad ir kokia nuoširdi ar naudinga ji būtų.

B. O. Grašytė-Black: Dažnai pasitariu su vyru, kartais skambinu broliui, kuris neturi nieko bendro su poezija, bet visada turi ką man pasakyti. Taip pat esu apdovanota draugais, į kuriuos visada galiu kreiptis. Aivaras Veiknys yra tas, kam galima bet kada skambinti dėl linksnio ar geriau skambančio žodžio.

Negaliu sakyti, kad kritika manęs negąsdina, gąsdina daugiau nei vizitas pas odontologą ar okulistą (čia tie, kurie turi ne mažiau –8, supras), tačiau gera kritika, nors kartais gali ir žeisti netyčia išaugusį ego, yra gerai, ji padeda susiorientuoti, judėti pirmyn.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Ką laureatės skaito, kokius rašytojus labiausiai vertina?

I. Motiejūnaitė: Skaitau įvairaus žanro ir laikmečio knygas, tarkim, šiuo metu – Wilhelmo Hauffo pasakas. Turiu daug mylimų rašytojų, tarp jų – Franzas Kafka, Fiodoras Dostojevskis, Astrid Lindgren, Jackas Kerouacas. Yra knygų, kurias skaitau vis iš naujo, pavyzdžiui, „Pilį“, „Ameriką“, „Svetimą“, „Rugiuose prie bedugnės“.

B. O. Grašytė-Black: Turbūt labiausiai mėgstu magiškojo realizmo knygas, manau, jose taip pat atrandu savo kaimą su velniais ir mano kaulais besiridinėjančiomis raganomis. Gabrielis García Márquezas, Jorge Luisas Borgesas, Juan Rulfo – mano mėgstama trijulė, jų knygas skaitau vis iš naujo ir nesijaučiu kalta, kad nesiimu ko nors dar neskaityto. O poeziją atradau devintoje klasėje atsivertusi Jono Strielkūno „Lapkričio medį“, kažkas labai surezonavo. Vėliau apie Strielkūno kūrybą rašiau bakalauro darbą. 

Daug ką galiu minėti. Labai mėgstu Jurgio Kunčino, Sigito Gedos, Daivos Čepauskaitės, Vytauto P. Bložės, Stasio Stacevičiaus, Onės Baliukonės, Rimvydo Stankevičiaus, Aido Marčėno kūrybą – visų nesuminėsiu. Apie jaunesnius net nerašysiu, jų sąrašas taip pat ilgas.

Trumpos dosjė

Indrė Motiejūnaitė

Pirmoji knyga: „Vieną gražią dieną“ (apsakymai).

Mėgstamiausia knyga: Astrid Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“.

Tiesa ar drąsa: drąsa.

Įkvėpimo receptas: melancholija + muzika + izoliacija.

Birutė Ona Grašytė-Black 

Pirmoji knyga: „Sumokėjau alyvmedžio lapais“ (eilėraščiai).

Mėgstamiausia knyga: Juano Rulfo „Pedras Paramas“.

Tiesa ar drąsa: tiesa, nors vaikystėj teko ir dilgėles į kelnes dėtis, ir neaiškios kilmės bjaurastis valgyti. Tiesai reikia drąsos.

Įkvėpimo receptas: skaitymas, įsiklausymas. Kiek šaukštelių ar miligramų – nepasakysiu, kiekvienas turi savo receptą. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien