Ką per šimtmečius nutolę mums kalba S. Daukanto raštai? Pokalbis su profesore R. Bončkute

Apie istoriko palikimą ir jo kūrybos idėjas, apie humanitarinius mokslus, jų padėtį šiandienėje visuomenėje kalbamės su literatūros mokslininke, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos katedros profesore, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja ROMA BONČKUTE.

Gerb. profesore, šių dienų pasaulyje humanitariniai mokslai nesusilaukia daug populiarumo. Kaip manote, ką ši tendencija byloja apie šių dienų žmogaus mąstymą?

Humanitarinių ar gamtos mokslų vyravimas visuomenėse keičiasi pagal tam tikrą dėsningumą. Jei pažvelgtume į Europos kultūros istoriją, pamatytume, kaip kas kelis dešimtmečius žmonių susidomėjimas humanitariniais mokslais tai išauga, tai nuslūgsta. Humanitariniai mokslai pralaimi epochose, kuriose visuomenė ne tokia sąmoninga, o jos nariai savo laisves deleguoja ponui ar valdžiai.

Jokiai valdžiai nereikia asmenybės, kuriai ugdyti ir reikalingi humanitariniai mokslai. Humanitariniai mokslai kalba apie laisvę, lygybę, moralę, individą, moko, kaip iš gausios kultūros tradicijos pasirinkti sektinus autoritetus, moko bendrauti, įsiklausyti į kito nuomonę ir diskusijos meno.

Visuomenėse, kuriose vyrauja galios institucijos, asmenybės tampa trikdžiu, nes per daug kelia klausimų. Tokias visuomenes tenkina masinio mentaliteto individai, kuriems mažiausiai rūpi saviugda, todėl jiems netrūksta nei kultūros, nei mokslo. Masės žmogus mažiausiai yra homo sapiens ar homo creator, jis daugiau – homo mimeticus.

Mimezė (sen. gr.), arba mėgdžiojimas, atlieka lemiamą vaidmenį beveik visose žmogaus mąstymo ir veiksmų srityse, mūsų idėjose, kalboje, rašant ir skaitant. Mimezė yra būtina žmogaus tapimo žmogumi sąlyga, nulemianti atskirų žmonių skirtumus. Kad žmonės yra mėgdžiojantys kaip gyvūnai, pasakė jau Aristotelis. Bet kad žmogus iš mėgdžiojančio išaugtų į protingą ir kuriantį žmogų, būtina kultūra ir humanitariniai mokslai.

Šiandien postindustriniame, kompiuterinių technologijų vyravimo amžiuje masių žmogaus sąmonė maitinama iš ekranų transliuojamu tikrovės pakaitalu – vadinamu virtualia realybe. Ekrane realybė kur kas estetiškesnė, greičiau kintanti, todėl patrauklesnė. Į ekranus pasinėrę žmonės praranda ryšį su tikrove, o jų sąmonė – su sveiku protu. Tai ypač žaloja jaunų žmonių sąmonę. Jie gyvena ne savo realiame, o informacinių technologijų konstruojamame pasaulyje, kuris jais manipuliuoja. Pasaulis jaunuoliui yra telefono ekrane, o ne aplink jį. Kiti žmonės jo sąmonėje iškyla kaip skaitmeninėje erdvėje egzistuojantys iliuziniai avatarai arba zombiai. Su jais „bendraudamas“ jis pats toks tampa.

Gunteris Gebaueris skaitmeniniame amžiuje išplitusį žmonių elgesį vadina hipermimetiniu (Gunter Gebauer, Christoph Wulf, Mimesis: Culture – Art – Society. Translated by Don Reneau, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1995), kitaip tariant, žmonės mėgdžioja ne tai, kas tikra, o patį tikrovės mėgdžiojimą. Tokie žmonės negali būti kūrybingi. Sena tiesa, kol tikrovės nėra tavyje, tol tu jos negali suprasti. Vykstantis karas abiejose stovyklose tik patvirtina senas tiesas.

Viena iš jų, kurią jau Graikijos filosofai žinojo, kad žmogaus prigimtis yra dvilypė. Jei žmogus nėra ugdomas, žvėrėja, nes blogis yra labai giliai jo prigimtyje įsišaknijęs, todėl jį sunaikinti sunku, o pažadinti galima greitai. Blogio energija yra gerokai stipresnė, ji mus traukia. Žmogus vengia savarankiškai mąstyti, todėl jį įgąsdinti ir įkalbėti dėl saugumo atsisakyti žmogiško orumo ir laisvės – itin lengva, kaip tai akivaizdžiai parodė pastarųjų metų įvykiai. Vieną dieną „valdytojas“ visuomenei moksliškai pagrįstai skelbia, kad medicininės kaukės nuo užsikrėtimo nuo viruso neapsaugo, o kitą dieną politiškai pagrįstai įsako visur, net lauke, jas dėvėti.

Humanitariniai mokslai sprendžia, kokiais pavyzdžiais žmogus turėtų sekti, kad taptų laisvu, kuriančiu žmogumi, galėtų realizuoti savąjį pašaukimą. Humanitariniai mokslai kalba apie laisvę, lygybę, moralę. Didieji indoeuropiečių tekstai, pradedant Vedomis, atspindi pasaulėvaizdį, kuriame labai svarbu garbinti dievus – ne valdžią sic!!! – palaikančius kosmoso tvarką, raidą ir visą būtį, kurioje nėra chaoso ir apgaulės.

Rigvedoje nuolat atsikartoja visame pasaulyje sutinkamas archetipinio mito apie didvyrį, nugalintį slibiną, siužetas. Tas slibinas gali simbolizuoti ir žmogaus viduje slypintį žvėrį, kurį nešiojamės visą gyvenimą, bet auklėjimas, savistaba ir savikūra kai kuriems padeda tą žvėrį nuraminti, o gal ir numarinti. Visų kraštų tautosaka ir kultūra bei literatūra, kuri atlaikė laiko išbandymus, moko vadovautis universaliais žmoniškumo idealais. Seniai yra žinoma, bet šiandien ignoruojama, kad žmogus, auginamas kaip veršelis, veršeliu baubs. Didžiųjų humanistų tekstuose žmogus suvokiamas kaip aukščiausia kūrinijos grandis, kuri betgi aukščiausią žmogiškumo tašką gali pasiekti tik per kultūrą, saviugdą.

Vykstančios nuolatinės švietimo reformos, mokyklų optimizavimas, augančios studijų kainos, mažėjantis kultūros finansavimas ir pan. rodo, kad siekiama palaikyti homo mimeticus tipą, amžiną vaiką, amžiną paauglį, niekada nesubręstantį nei laisvei, nei atsakomybei.

Koks pagrindinis humanistikos tikslas turėtų būti šiandienos postmodernaus mąstymo epochoje?

Šiandien visas civilizuotas pasaulis išgyvena humanizmo krizę, mąstytojai siūlo įvairių ateities žmogaus modelių, kurie paremti ne tradiciniu humanistiniu požiūriu, o tiksliųjų mokslų, kur žmogus reiškia cheminius procesus, neuronų ryšius smegenyse… Transhumanizmo teoretikai samprotauja apie žmogų kaip karštų gėrimų aparatą (skaitykite Yuvalio Noah Harario „Homo Deus“, iš anglų kalbos vertė Tadas Jutas, Vilnius: „Kitos knygos“, 2018 m.), kurio beveik visas detales medicina išmoko pakeisti. Vadinasi, artėjama prie nemirtingumo.

Tokių projektų buvo labai daug, dažniausiai tamsiuosiuose amžiuose, pereinamose epochose, pavyzdžiui, legendinis vokiečių daktaras Faustas. Žmonija dabar išgyvena sveiko proto praradimo pandemiją. Žmogus, siekdamas nemirtingumo, mirtį atskiria nuo gimimo, dirbtiniais būdais atitolina ją nuo žmogaus. Žmogus ignoruodamas mirtį nesubręsta. Jei jis nebežino, kad mirtis egzistuoja, kaip gali žinoti, kas yra gyvenimas? Todėl galima žudyti, prievartauti… Kai nežinome, kas yra gyvenimas, ar galime žinoti, kas yra žmogus?

Humanitariniai mokslai yra kilę iš lot. humanus – „žmogiškas“, o šis – iš homo – „žmogus“. Tačiau homo yra iš humus – „žemė“. Lietuvių kalboje šis ryšys taip pat matomas: „žemė“ ir „žmogus“. Žmogumi tampama veikiant konkrečioje realybėje, o ne atitrūkus nuo jos. Pasaulis, apsisprendęs, kad nieko nėra svarbiau už kompiuterines technologijas, savanoriškai atsisako realybės ir didelės dalies tradicinės kultūros, požiūrio į humanizmą. Tai patiria mokytojai mokyklose, dėstytojai – universitetuose. Šiuolaikinė humanistika turėtų grąžinti žmogų į realybę.

Kaip galėtume humanitarinių mokslų nuosmukio epochoje juos pamėginti padaryti prasmingus šiandienos asmenybei?

Kai žmogui atsibos ekranas, jis vėl grįš į realybę, pamatys, kad jis pats yra galingas kompiuteris, pradės dirbti sau, o ne prieš save, tada nieko ir įrodinėti nereikės. Jei žmonija nesusinaikins, viskas suksis, kaip sukosi. Jau dabar matau, kad nemažai jaunų šeimų keliasi gyventi į kaimą, nes supranta, kad mieste sveikų vaikų beveik neįmanoma užauginti. Namai – tai vieta, kurioje kuriama ateitis. Mes visi patenkame į tokią ateitį, į tokį „anapus“, kokį įsivaizduojame pagal savo gyvenimo patirtis ar lūkesčius. Namų reikšmė itin svarbi, apie tai daug rašo Daukantas.

Humanitarinių mokslų atstovai, kurie į šį kelią atėjo širdies vedami, iš pašaukimo, dirba ir dirbs. Tik tiek ir tereikia – pašaukimo.

Kokia, Jūsų manymu, galėtų būti humanitarinių mokslų ateitis?

Kol šioje Žemėje bus žmonių, turinčių protą, jausmų ir energijos, tol jiems bus reikalingi humanitariniai mokslai kaip humanizmo kelrodis ir palaikytojas.

Esate viena iš žinomiausių Simono Daukanto kūrybos ir biografijos tyrinėtojų. Kaip Daukanto tekstai galėtų padėti nūdienos pasaulyje žmogui atsigręžti į humanitarinių mokslų pusę? Kuo jie aktualūs skaitančiajam?

Simonas Daukantas yra vienas iš tų, kurie homo sapiens požymiu laikė kalbą, kaip būtiną instrumentą realybę suprasti ir tvarkyti. Daukantas buvo puikiai susipažinęs su Vakarų Europos literatūra, remdamasis ja sukūrė intelektualiai ir emocionaliai paveikų tekstą, kuriam suprasti reikia neblogai susipažinti su Vakarų Europos literatūra, filosofija, istorija.

Daukantas, siekdamas parodyti, kad lietuvių kalba tinka literatūrai ir mokslui, vengė vartoti kitų kalbų žodžius, net tarptautinius terminus, todėl skaitytojui sunkiausia yra adekvačiai suprasti tekstą. Skaitytojas, prieš numesdamas Daukanto knygą atgal ant stalo kaip neaktualią, turėtų pagalvoti, kiek jis puslapių Lietuvos istorijos pajėgtų parašyti grįžęs vakare iš darbo. Ar jis yra susipažinęs su tais šaltiniais, kuriuos skaitė Daukantas?

Kai kurie Daukanto tyrėjai pripažįsta, kad šiandien sunku surasti tokios erudicijos istoriką. Daukantas beveik visiems XIX–XX a. pradžios rašytojams padarė vienokį ar kitokį poveikį. Kodėl mes turime būti pasipūtę ir manyti, kad Daukantas mums nieko negali pasiūlyti?

2022 m. sukanka lygiai 200 metų nuo pirmojo Daukanto veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ parašymo. Kuo šis autoriaus darbas vertingas humanitarikai ir skaitančiajam?

Pradėkime nuo to, kad humanistika reikalinga tiems, kurie sąmoningi, kurie suvokia, kad žmogus Žmogumi tampa. Šiandien mes, kaip ir kinikas Diogenas, vidurdieny vaikščiojam (Seime, ministerijose, gatvėse, mokyklose, universitetuose…) su žibintu sakydami: „Ieškau žmogaus.“ Filosofas, grįžęs iš olimpinių žaidynių, paklaustas, ar daug žmonių buvo žaidynėse, atsakė, kad liaudies daug, o žmonių mažai. Imanuelis Kantas (1724–1804) taip pat apgailestavo, kad didelė dalis žmonių visiškai nenorėdama savęs apsunkinti tarsi amžinas vaikas linkusi dvasininko, pono, mokytojo, gydytojo, knygų, žodžiu tų (ekspertų), kuriems gali deleguoti savo sąžinę ir laisvę. Vėliau savo sąžines jie delegavo Adolfui Hitleriui.

Tikrai laisvei reikia subręsti, išaugti iš paauglystės, pradėti mąstyti. Šiandien yra kalbama, kad daugelio civilizuotų kraštų visuomenė yra pubertatinėje stadijoje. Šioje stadijoje paauglių dėmesys skirtas savo kūnui. Siekdama patenkinti tokios paaugliškos visuomenės norus, populiarioji kultūra kuriama daug dėmesio skiriant kūnui, instinktams. Paaugliškas vartotojas viską priima nekritiškai, todėl į jį orientuota kultūra ir lektūra jį ne formuoja, o jam pataikauja.

Žvelgdami į Europos humanizmo pakilimų ir nuosmukių dinamiką matome, kad tose epochose, kuriose valdžia uzurpuodavo kultūrą, švietimą, žmogaus lavinimas smukdavo. Tad tokiam žmogui, kuris nori subręsti, siekti žmoniškumo, aukščiausio žmogaus tikslo, pasak Johano Gotfrydo Herderio (1744–1803), šioje Žemėje, reikės humanitarinių žinių.

Daukantas savo istorijose parodė žmonių taikaus sugyvenimo sąlygas ir karo nešamą chaosą. Kaip parodo Saulius Pivoras monografijoje „Virtus Lituana: politinė mintis Simono Daukanto istoriografijoje“ (Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2022 m., 174 p.) istoriko darbuose žmogus suprantamas stoicizmo filosofijos kontekste kaip racionalumo ir socialumo darinys, o prigimtinė teisė neatskiriama nuo teisingumo. Tad Daukantas atskleidžia žmogaus normaliai raidai būtinus dėmenis. Žmogus turi būti auklėjamas taip, kad sugebėtų suprasti, kas yra teisinga. Teisingumas, anot Daukanto, pamatuojamas elgesiu. Daukantas, nebūdamas religinis indifirentas, drąsiai pasisakė apie krikščionybės platinimo būdus:

„Тaip tasai vyskupas krikštydamas lečius ir pilis ant jų žemės dirbdamas, atdavinėjo anas valdyti vokiečiams savo gentims ar pažįstamiems, o lečiams perkrikštams liepė laukus arti ir vergauti tiems naujiems kungams: kurs bepriešingavo, tas tuojau gyvybę pridėjo. Taip tatai rados ir augo tas milžinas, lyčyna [=kauke] vieros šventos užsimovęs, kursai apie tikrą garbę pono Dievo, apie tikrą meilę artimo savo niekuomet nedūmojo; augo, sakau, tas milžinas, su kuriuo ne kartą išsiręžę žemaičiai, lietuviai grumsis per ilgus amžius; negalėjo anie lig šiol įsistebėti tos lyčynos, patys būdami į kruvinas kares gudu įpinti (kaip jau regėjom ir dar regėsim), iki pačius nepradėjo novyti.“ (Simonas Daukantas, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Raštai“, t. 1. Tekstą paruošė Birutė Vanagienė; sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Vytautas Merkys, Vilnius: „Vaga“, 1976 m., p. 120).

Kad melas gali būti pateikiamas kaip tiesa, matėme pastaraisiais metais… Tai duos pasekmių, jei kaltieji nebus demaskuoti ir nubausti. Jau dabar matome, kad melas sukūrė karą. Daukanto pirmojoje istorijoje šis melo ir karo mechanizmas lygiai toks pat. Jis nesikeičia tūkstančiams metų prabėgus. Aleksandras Žarskus monografijoje „Prisijaukinti mirtį“ (Kaunas, 2021 m.) pabrėžia, kad tikrovė ir tiesa yra glaudžiai susijusios, ragina šiuos žodžius, kaip ir „Dievas“, rašyti didžiąja raide. Kad ši ilgoje žmonių istorijoje ne kartą užfiksuota sąsaja pasitvirtina, mes ir dabar matome klausydami / skaitydami Ukrainos karą nušviečiančias medijas.

Tad ši formulė, Žarskaus knygoje skambanti taip: „Tikrovė yra tai, kas tikra, o tai, kas tikra, yra tiesa“ (p. 437), mums sustiprina tai, ką Daukantas lietuviškai suformulavo 1822 m. Tačiau tai, kad istorikas savo knygose paliko daug išminties, ne visiems padeda gyventi išmintingai. Daugelis Lietuvos viešojoje erdvėje veikiančiųjų yra išsilavinę, skaitę juk ne tik istoriko veikalus, save laiko kultūringais piliečiais. Tačiau kai kurių reakcija į pastarųjų metų ir mėnesių įvykius stebino: raginimas steigti tam tikrus getus, deginti rusų autorių knygas, šaudyti jų vaikus… T. y. civilizuotų kraštų žmonės elgėsi taip, kaip Rusijos nutautintų / nukultūrintų regionų kariai, pasižymėję didžiausio nežmoniškumo elgesiu. Adolfas Hitleris turėjo 10 000 tomų biblioteką…

Kultūra be metafizinio dėmens, be Dievo, be amžinybės koncepto, be pagarbos mirčiai žmogų nužmogina. Koks Velnias be Dievo? O šiandien paprastai pasakytume, jei vaikas nemokomas gyvenimą pamatyti iš įvairių pusių, vėliau, susidūręs su pirma kliūtimi, taps neurotikas. Daukantas papasakoja, kaip senovės lietuviai visus būties variantus perėjo, pažino vaikystėje nepriteklius ir džiaugsmus, lauke žaisdami stiprino kūną, kad galėtų užaugti tvirtais vyrais, gerais kariais, atsakingais žmonėmis.

Šiandienos žmogus, kuris, metaforiškai sakant, Velnio neįžvelgia nei dvejus metus trukusio „maro“, nei dabartinio karo atveju, yra tipiškas nūdienos augintinis. Nūdiena vengia Tikrovės ir Tiesos. Žmogus, kuris vengia minties apie mirtį, nesuvokia gyvenimo. Toks žmogus lengvai atima kito gyvenimą, todėl vaikai su kalašnikovais – tobuli kariai. Daukantas jau pirmojoje istorijoje pabrėžė dieviškųjų (amžinųjų) įstatymų laikymosi svarbą:

„Visų pirma mokęs savo ūkininkus, jog kiekvienas žmogus nebengia gyvenimo ant šio pasaulio, bet eina už gerus darbus į antrą, daugiau laimingesni; lygia dalia ir tie, kurie už namus savo, gindami juos nuo neprietelių, karėj mirė, gavo nuo Dievų linksmybę nepabengtą ir saldų atilsį aukštybėse. Regis, jog, tos linksmybės vildamies getai [lietuvių protėviai] kantriai kantresniai karėse grūmės su neprieteliais: kaipogi pirmiau velijos ant vietos mirti, ne kaip neprieteliams pasiduoti.“ (Simonas Daukantas, „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Raštai“, t. 1. Tekstą paruošė Birutė Vanagienė; sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Vytautas Merkys, Vilnius: „Vaga“, 1976 m., p. 44).

Šioje citatoje galime įžvelgti ir seną tiesą apie atidėtą malonumą, t. y. apie būtinybę šiandien gyventi sunkiau, kad rytdiena būtų šviesesnė. Tai, jog šiandien gatvėse matome nutukusius vaikus – įrodymas, kad tėvai jiems sukuria gyvenimą kaip kasdienę šventę nesveiko, bet skanaus maisto (junk food) pavidalu. Daukantas sako, kad žmogaus laisvė yra vertesnė už gyvenimą.

Tik kūniškumo, instinktų tenkinimas nieko nepadaro Žmogumi. Dabar mes savo laisvę ir sąžinę delegavome valdžiai, bankams, „gydytuvams“… Esame dėl saugumo sekami kameromis, mūsų pinigus skaičiuoja svetimos rankos, mūsų vaikų auklėjimą perima valstybė, universitetus ir mokslą ekspertuoja kažkur Briuselio biurokratai, „gydo“ alopatinė medicina, įtikinėjanti, kad, jei skiepysimės, tai natūralia mirtimi nemirsime.

Tad Daukanto istorija ragina ne lėbauti ir savo kišenę tikrinti, o prisiminti, jei gimei, tai ir mirsi. Klausimas, ar misterium tremendum laikui atėjus turėsi ką gero „sukalkuliuoti“, ar nepasirodys, kad anapus žengsi tuščiomis, kiekvieną pasivys.

Dažnas sutiks, kad Daukanto paliktuosius tekstus nėra lengva skaityti. Kaip Daukanto raštus reikėtų suprasti nūdienos žmogui, besidominčiam humanitariniais mokslais?

Daukanto tekstus, kaip ir bet kuriuos per šimtmečius nutolusius tekstus, nėra paprasta suprasti. Juk net mūsų kalba skiriasi nuo tėvų ir vaikų kalbos. Daukanto, kaip ir savo šeimos narių, supratimas priklauso nuo bendravimo. Daukanto nereikia norėti suprasti vos atsivertus knygą, jo tekstams skaityti reikia pasirengimo. Bet dalį reikšmių ir nepasirengęs skaitytojas supranta, nes istoriko tekstų sugestyvumas, nulemtas garso, vaizdinių, jausmo ryšio, turi reikšmę ir daro poveikį.

Daukantas lietuviškumo vaizdinius kūrė daugiausia sekdamas Kristijono Donelaičio, tautosakos tekstais, kurių vertę pripažįstame ne tik mes, bet ir kitų šalių tyrėjai. Jei Daukantas laikomas lietuvybės žadintoju, nubrėžusiu ne tik lietuvių tapatumo turinį, bet ir valstybingumo gaires (tapti jūrine šalimi, turėti savo prekyba ir pinigus sic!!!, atgaivinti vienkiemius, kasdieniame gyvenime vartoti gimtajame krašte užaugintą maistą ir vietinių amatininkų daiktus ir pan.), kodėl mes turime manyti, kad šiandien mums tai neaktualu, tai yra pasenę?

Dėsninga, kad šiandien Lietuvai vėl išgyvenant valdžios ir švietimo, žmogaus ugdymo krizę fiksuojame tam tikrą naują grįžimą prie Daukanto. Tai rodo jau cituotos Sauliaus Pivoro monografijos išleidimas, Giedriaus Subačiaus dvi didelės apimties monografijos apie Daukanto rašybos kaitą: „Simono Daukanto Rygos ortografija“ (1827–1834) (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018 m., 471 p.) ir „Simono Daukanto Sankt Peterburgo ortografija“ (1834–1846) (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2021 m., 638 p.) ir naujausia Lietuvos ir Latvijos mokslininkų, verslininkų ir muziejininkų idėja steigti ekspoziciją Jaunsvirlaukyje (žr. Vida Girininkienė, „Ar sugrįš Simonas Daukantas į Jaunsvirlaukį?“, „Lietuvos aidas“, Nr. 43, lapkričio 19–25 d., 2022 m., p. 6–7.), kur būtų nauja erdvė dviejų broliškų tautų bendravimui, ateities projektų kūrimui.

Kokias idėjas kelia Daukanto paliktieji veikalai?

Daukantas jau Vilniaus universitete buvo susipažinęs su didžiaisiais Europos kūrėjų ir vokiečių romantizmo autorių samprotavimais apie glaudų mąstymo ir kalbos, garso ir jausmo ryšį, apie kultūros ir humanizmo sąsają. Daukantas, sekdamas Herderiu, mano, kad žmogus nelaisvėje negali pasiekti aukštos kultūros ir humanizmo. Šiandien pasaulinės humanizmo krizės kontekste Daukanto veikalai, kaip ir visi iki šiol išlikę svarbieji tekstai (Biblija, Homero epai, indų vedos…), rodo žmonijai kelią, nors ji linkusi rinktis į nužmogėjimą vedančius takelius.

Daukanto idėjinis pirmtakas Herderis kalbą laiko neatsiejama mąstymo dalimi, jo nuomone, „protą žmogus įgijo tik per kalbą“. Be kalbos „subtilūs mūsų smegenų dariniai būtų likę beprasmiai, visi mūsų esybės pradai būtų likę neišsivystę“, kaip rodo „tarp laukinių gyvūnų užaugę žmonės ir kurčnebylių vaikiškumas“.

Daukantas iš Herderio perėmė supratimą apie gimtosios kalbos svarbą mąstymui, jos vaidmenį žmogaus ugdymui, gebėjimui jungtis į bendruomenę (pirmiausia – šeimos) ir galiausiai – tautos tapsmui. Herderis rašo: „Jei tauta turi idėją, ji turi ir žodį jai pavadinti; net ir gyviausia įžvalga lieka miglota nuojauta, kol siela nesuranda požymio ir jo žodžiu neįtvirtina atmintyje, prisiminime, prote, galiausiai tautos prote, tradicijoje; grynasis protas be kalbos Žemėje yra Utopijos šalis.“

Tik kalba žmogų susieja su pirmojo ir galbūt paskutiniojo mąstančio žmogaus siela, sako Herderis. Anot jo, tik kalba padėjo žmogui tapti žmogumi, ji lėmė mąstymą, ji padėjo perduoti veikloje įgytą patirtį. „Taigi visa žmonijos istorija su visais tradicijos ir kultūros lobiais yra ne kas kita, kaip šitos įmintos dieviškos mįslės rezultatas“ (Johannas Gotfriedas Herderis, „Idėjos žmonijos istorijos filosofijai“, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: „Margi raštai“, 2020 m., t. 1, p. 135, 347–348, 351–352).

Simono Daukanto pirmasis veikalas „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (o ir visi kiti) iki šiol traukia skaitytoją paveikiu tekstu. Daukanto istorijų, poetinių vaizdinių ir temų (tėvynės, lietuviškumo, tautos istorijos, herojiškumo) sugestyvumas yra nulemtas glaudaus vaizdo, garso ir jausmo ryšio. Toks tekstas, kuriame kūrėjas palieka dalį savo energijos (svarbi kategorija antikos ir romantizmo filosofijoje), įsispaudžia į skaitančiojo širdį. Jautrus žmogus, perskaitęs, išgirdęs pirmuosius istoriko sakinius, intuicijos lygmenyje jaučia, nors ir neartikuliuotai, kad tai didelės vertės tekstas.

Daukantas „Dainės Žemaičių“ (1846 m.) pratarmės pradžioje skaitytojų dėmesį atkreipė į lietuvių liaudies dainų paveikumą. Pratarmėje jis rašo: „Paprastaj juntąntesis žmogos tajgo [‘stengiasi ką gerai daryti‘] sawo balso gaudimą tąmpydam’s ar raukydam’s jo posmus arba dalys tejp, idant girdiejimo to balso prabudintu szirdieie sawo artimo tou, kou jis sawoie iuntaj, beje: linksmybę ar nuludimą, ir kad girdintesis tou minietu, ir atkartodam’s kittims padoutu.“ Šiame sakinyje Daukantas, vengdamas skolinio „ritmas“, jį apibūdina žodžiais „tąmpydam’s ar raukydam’s“. Visas sakinys kalba apie ritmo poveikio kitam mechanizmą.

Daukantas rašo, kad atlikėjas / kūrėjas pirmiausia jaučia („juntąntesis žmogos“), po to sukuria tokią teksto rašką (vaizdą), kad jo skambesys prabudintų kito širdyje tą patį, ką jis jaučia. Nes tik toks tekstas, pasak antikos natūrfilosofų ir romantikų, kuriame glaudžiai susijęs jausmas, garsas ir vaizdas, veikia adresatą taip, kad jis nori išgirstą pakartoti kitam. Daukantas pabrėžia, kad kūrinio poveikis susijęs su mintimi / vaizdu, raiška / garsu, emocija / energija.

Esate tyrusi Daukanto poveikį XIX a. lietuvių literatūros rašytojams: Maironiui, Vydūnui, Šatrijos Raganai ir kitiems. Ar galime teigti, kad S. Daukanto tekstai reikšmingai paveikė dalį ar daugelį to laikotarpio rašytojų?

Giedrius Subačius atkreipė dėmesį, kad Pranas Zatorskis (Franciszek Zatorsky, 1800–1849 m.) 1844 m. skelbė, kad naudodamasis Daukanto Lietuvos ir Žemaitijos istorijos rankraščiu rašė istorines dainas („Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX amžiaus pradžia“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998 m., p. 388). Tai vienas pirmųjų, kuris perskaitė istoriko rankraštį ir buvo įkvėptas kūrybai.

Iki šių dienų pirmosios Daukanto istorijos yra išlikę du nuorašai, apie kitus spėjame. Antai grafas Jurgis Plateris (1810–1836 m.), skaitydamas istorijos (kurios dalį teksto pats nusirašė), valstiečio parašytos rankraštį mužikų (bet ir savo motinos) kalba, paraštėse rašė klaustukus, brūkšneliais žymėjo nesuprantamus ar jam nežinomus žodžius.

Daukantas savo pirmame veikale vartojo ne tik tarminę, prūsiškąją leksiką, bet ir latvizmus, taip pat naujadarus. Matyti, kad pirmosios lietuviškai parašytos istorijos nuorašo skaitytojai, kartais aptikę nežinomų žodžių, mėgindavo spėti, ką žodis reiškia, paraštėje lenkiškai rašė galimus atitikmenis. Trumpai tariant, Daukanto veikalo leksika buvo tokia turtinga, kad ne vienas galėjo šį tekstą vartoti vietoj žodyno. Tad drąsiai galima teigti, kad rankraštis buvo bestseleris, jo kalbos turtingumas ir ritmizuoti sakiniai veikė skaitytojus, gandas apie jį sklido greitai.

Daukanto istorijos tekstas buvo parašytas ne tik iš patrioto, bet ir iš jaučiančio autoriaus pozicijų. Jis ne tik turtinga kalba įtaigiai aprašė lietuvių karžygių darbus, bet ir Kristijono Donelaičio paveiktas daugelyje vietų sukūrė beveik herojiškos poemos pavyzdžių. Daukantas yra pirmasis, kuris kūrė ritminę prozą. Jo tekstas, nesukaustytas taisyklių ir draudimų, gausus žodžių, ritmingų sakinių ir nevaržomos vaizduotės sukurtų praėjusių laikų kraupių, bet didingų istorijų, darė poveikį ne vienam kūrėjui.

Apie 1824 m. datuojamose Dionizo Poškos (1764–1830) elegijų vertimuose aptinkame Daukanto 1822 m. istorijai būdingų herojiškos pagonybės istorinių vaizdinių ir juos perteikiančių žodžių. Tai rodo, kad Poška Daukanto Lietuvos istoriją skaitė apie 1824 m. Poška po 1824 m. rašytose elegijose tradicinei herojinės ir pražuvusios tautos topikai perteikti vis daugiau vartojo Daukanto veikalui būdingą kalbą bei leksiką. Elegijose mažėjo pažodinių, iš lenkų literatūros perimtų poetizmų. Daukanto tekstas Pošką įkvėpė kalbėti apie pražuvusius aukso amžius pasitelkiant vaizduotę, pamėginant norimą mintį ir jausmą perteikti individualia raiška.

Poška iš jo mokėsi, kaip perteikti nacionalinį koloritą, kaip sukurti jaučiantį lyrinį herojų, kuris atsimena herojiškus protėvių laikus. Poška, įkvėptas Daukanto teksto, tapo lietuviškos istorinės elegijos, kurioje apraudama pražuvusi tėvynė, didingi herojai, pradininku. Poetas, sekdamas Daukanto individualios kalbos vartojimo pavyzdžiu, parašė „Sena Dayna Historini Ƶiemaicziu“, kur matome autentišką minties raišką, būdingą istorikui.

Šis Poškos atvejis mums ypač svarbus. Nestebina, kad Daukantu sekė vėlesnieji autoriai, kai jis jau buvo visuotinai pripažintas autoritetas. Reikia viltis, kad ir iš jaunosios kartos atsiras tyrėjų, kurie pasigilins į istoriko tekstų kalbos poveikio mechanizmą.

Ko palinkėtumėte skaitančiajam Simono Daukanto kūrybą?

2022 m. spalio 28–29 dienomis vyko tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Svirlaukio akademija“, skirta Simono Daukanto 229-osioms gimimo metinėms: Jelgava ir Svirlaukis“. Konferenciją organizavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, pasitelkęs pagrindinį partnerį Jelgavos Gederto Eliaso istorijos ir meno muziejų ir kitas Lietuvos bei Latvijos įstaigas, organizacijas. Konferencijos idėjos, projekto autorė ir organizacinio komiteto vadovė – Vida Girininkienė.

Spalio 29 d. jau Lietuvoje, Papilėje, vyko du iš anksto suplanuoti renginiai: Lietuvos nepriklausomybės atgavimo proga papiliečių pastatyto kryžiaus Daukanto memorialinio muziejaus kieme atstatymo konsekracija, o po to diskusija „Ar reikia mums šiandien Simono Daukanto?“ Papilės kultūros namų salėje.

Diskusija vyko pustrečios valandos, įtraukdama ir viešnias iš Latvijos Gitą Grasę, Mariją Kauperą, ir Papilės gyventojus, ypač mokytojus, kurie dažnai susiduria su Daukanto darbų perteikimo jaunuomenei problemomis. V. Girininkienė pabrėžė būtinybę atnaujinti, modernizuoti Simono Daukanto muziejaus ekspoziciją, kritikavo Akmenės rajono valdžios žmonių nesupratimą, kokią dovaną jie turi S. Daukanto asmenyje ir nemoka išnaudoti. V. Girininkienė teigė, kad Papilė turėtų tapti Daukanto tyrimų ir jam skirtų renginių vieta, kur turėtų būti kaupiama naujausia literatūra.

Šioje diskusijoje vainikuojantį akcentą ištarė Tomas Petreikis. Jis sukritikavo mokytojų ir kitų istoriko gyvenimo ir veiklos populiarintojų pamėgtą Daukanto kaip „vargo pelės“ įvaizdį. Mokslininkas auditorijai priminė, kad Daukanto biografijos faktai, priešingai, leidžia jį laikyti sėkmingu lyderiu.

Daukantas, nors bajoriškos kilmės, bet de facto – laisvųjų valstiečių vaikas, įstojo ir magistro laipsniu pabaigė vieną iš geriausių to meto Vilniaus universitetą. Dirbo viename svarbiausių Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės uostų Rygoje, vėliau – Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge. Už profesionaliai ir atsakingai atliekamas pareigas 1839 m. liepos 29 d. gavo metinės algos dydžio premiją, o 1843 m. rugsėjo 21 d. paskatintas dar 100 sidabro rublių.

Be finansinių paskatinimų pirmajame tarnybos metų sostinėje dešimtmetyje už gerą darbą Daukantas buvo apdovanotas pirmuoju medaliu. Tačiau jam pavyko realizuoti ir savąjį tyrėjo pašaukimą. Laisvomis po darbo valandomis ne drybsojo, kaip sako žemaičiai, o studijavo Lietuvos istoriją ir lietuvių kalbą. Jis parašė ir išleido ne vieną, o dešimtis įvairios tematikos knygelių, dalį paliko rankraščiuose. Jis paskelbė kultūros istoriją (1845 m.), o kitus Lietuvos istorijos variantus paliko stambios apimties rankraščiuose. Juo ne tik sekė jaunesnieji, bet jis sulaukė ir vyresniųjų (Poškos) įvertinimo. Kuris galėtume pasigirti, kad dar gyvi būdami esame klasikai (lot. classicus – „sektinas“, t. y. apie kurį klasėje reikia mokiniams pasakoti).

Manau, karui pasibaigus, kai ateis laikas objektyviai įvertinti gyvenimą, kad galėtume žengti pirmyn, grįšime ne tik prie humanitarinių mokslų, bet ir prie Daukanto. Juk Tikrovė ir Tiesa geriausiai pažįstama gimtąja kalba.