2021 12 21

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ką popiežiui daryti su jam atvirai oponuojančiais kardinolais?

Popiežius Pranciškus. „Vatican News“ nuotrauka

Nors popiežius Pranciškus nėra linkęs reaguoti į asmeninius išpuolius, apžvalgininkų nuomone – tai ne visuomet geras pasirinkimas.

Ypač tais atvejais, kai „erezijomis“ jį kaltina vyskupai ar kardinolai, tuo pat metu skelbiantys sąmokslo teorijas ar aktyviai įsitraukę į paralelinių visuomenių veiklas.

Sugrįžti prie šių svarstymų paskatino praėjusią savaitę pasaulio spaudoje eilinį kartą nuskambėjusi kardinolo Gerhardo Ludwigo Müllerio pavardė. Viename neseniai išplatintame vaizdo įraše jis tvirtino, jog pandemijos valdymo priemonės yra taikomos ne tiek dėl nežinojimo, koks koronavirusas yra pavojingas, kiek dėl pasaulio galingųjų (Davoso forumo įkūrėjo Klauso Schwabo, „Microsoft“ įkūrėjo Billo Gateso ir JAV investuotojo George’o Soroso) planų visus žmones kontroliuoti ir sekti.

Kard. Gerhardas Ludwigas Mülleris. EPA nuotrauka

G. L. Mülleris yra garsus dogmų teologijos profesorius bei buvęs Rėgensburgo (Vokietija) vyskupas. 2012 m. popiežius Benediktas XVI paskyrė jį Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu. Pirmaisiais Pranciškaus pontifikato metais G. L. Mülleris deklaruodavo lojalumą naujajam popiežiui, tačiau nepraleisdavo progos pridurti, kad Pranciškus nesąs didelis teologas, todėl kongregacijai tenkanti pareiga suteikti šiam pontifikatui teologinę struktūrą. Apžvalgininkų nuomone, būtent dėl oponavimo Pranciškaus pasirinktam keliui, kard. G. L. Mülleris 2017 m. nesulaukė kvietimo likti dar vienai kadencijai.

Kaip ir dauguma kitų kardinolų emeritų, G. L. Mülleris nebeina jokių svarbių pareigų Vatikane, tačiau dėl jaunesnio amžiaus tebeturi teisę dalyvauti konklavoje. Dalydamas interviu įvairiais teologijos, Bažnyčios ir politikos klausimais G. L. Mülleris nepraleidžia progos priminti savo ypatingo statuso, susijusio su ankstesnėmis pareigomis. Į akis krinta tai, kad pastaruoju metu jo pasisakymai vis dažniau prasilenkia su tuo, ką viešumoje dera kalbėti Romos kardinolui.

Šiuo atveju svarbu tai, kad arkivyskupai ir kardinolai, net ir nevadovaujantys vyskupijoms ar neinantys svarbių pareigų Romos kurijoje, – visuomet veikia ne kaip privatūs asmenys, bet kaip aukščiausi Katalikų Bažnyčios atstovai.

Problema ta, kad tokius dvasininkus itin sunku suvaldyti – jie nėra priskirti jokiai nacionalinei vyskupų konferencijai, neturi galios jiems nė kardinolų kolegijos dekanas. Sprendimas dėl jų likimo yra vien popiežiaus galioje. Tik jis hierarchijos požiūriu yra aukščiau vyskupų kolegiją sudarančių vyskupų. Nors popiežius Bažnyčioje turi tiesioginę ir universalią valdžią, nėra aišku, kokiais kriterijais jam derėtų vadovautis aptariamais atvejais.

Tiesa, istorijoje yra buvę atvejų, kai popiežius, įvertinęs kai kurių kardinolų politines nuostatas, yra paskatinęs juos atsistatydinti, nors Kanonų teisėje tokia procedūra nėra numatyta. Pastarąjį kartą taip nutiko prieš beveik 100 metų, kai prancūzas Louisas Billot dėl politinių nesutarimų su Pijumi XI išsižadėjo kardinolystės, nes popiežius iš esmės nepritarė Billot dalyvavimui antidemokratiniame Action Française judėjime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Deja, G. L. Mülleris yra anaiptol ne vienintelė tokio pobūdžio spręstina Vatikano problema. Pranciškui jau kurį laiką oponuoja bei tuose pačiuose sąmokslo teorijų vandenyse naviguoja ir dar keletas vyskupų: Tylerio (JAV) vyskupas Josephas Stricklandas, Astanos (Kazachstanas) vyskupas Athanasius Schneideris bei nušalintasis buvęs nuncijus JAV arkivyskupas Carlo Maria Viganò.

Parengta pagal katholisch.de publikacijas

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.