2021 08 20

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ką reiškia būti po Gerumo ženklu?

Kardinolas Vincentas savo puoselėtame rožių sodelyje (1999 m.). Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Fac mecum bonum in signum – „Padaryk mane gerumo ženklu“. Žodžiai, įrašyti Šv. Romos kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) herbe, tarytum iškelti „bromai“, rodantys gyvenimo kryptį, dvasinio tobulėjimo siekį.

Visi, kam teko arčiau kardinolą pažinti, tarp jų ir šių eilučių autorei, gali paliudyti, kokią įtaką, o svarbiausia, įpareigojimą kilti ir kelti paliko susitikimas su artimo meilę skleidusiu Asmeniu, kurio 101-ąsias gimimo metines šiandien, rugpjūčio 20-ąją, minime.

Žydi rožės, saulėje spalvas maino mūro sieną apsiviję vijokliai. Kiemelyje ant suolelio sėdėjo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Pirmą kartą jį mačiau ne dvasininko drabužiu apsirengusį. Savo pilką paltelį, pirktą dar tremties laikais, vadino „sermėgėle“. Fetrinė skrybėlė buvo padėta ant sukalto stalo. Kaipmat išsitraukiau fotoaparatą – negaliu neužfiksuot tokio netikėto pirmo susitikimo. Jo Eminencija šyptelėjo ir toliau kalbėjo apie gėles, rodė prezidento žmonos Almos Adamkienės dovanotą rožę, kurią jis sudaigino ir kuri per kelis vasaros mėnesius spėjo sukrauti pirmuosius pumpurus. Mūsų pasikalbėjimai priminė nuo kalno riedančius akmenėlius: kas atsirita iš atminties, tas įdomu, tas gerai.

Be to, kardinolas prisipažino išankstinių klausimų nemėgstąs. O ir man patiko tokia laisva kaip upės srovė atsiminimų tėkmė. Žodžių pynė apie pirmuosius kunigystės metus primindavo noveles, negalėdavau atsistebėti pasakojimo nuoseklumu, vaizdingumu. Žavėdavausi tiksliai parinkta detale, spalvingu žmogaus ar vietovės apibūdinimu.

Su biografe Irena Petraitiene (1999 m.). Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Ryte rydama Jo Eminencijos prisiminimus, žavėdavausi jo asmenybės spalvingumu. Veidas, būdavo, švyti, balso tembras tai kyla, tai leidžiasi, tai suvirpa juoko bangelėmis. Šneka, šneka, ir, žiūrėk, ką nors juokingo suraito.

„Advernai“, – mėgdavo sakyti, vadinasi, priešingai arba kitaip negu visi žmonės. Nė sykio negirdėjau, kad juokaujamu tonu būtų pasakojęs apie kitus. Visada tik iš savęs lengvai pasišaipydavo. „Norėjau būt paprastu kunigu, bet anksti išsimušiau į vyskupus ir baigėsi mano laimė“, – pasakęs šią frazę, kardinolas, atsimenu, liūdnai šyptelėjo. Paskiau kiek patylėjęs giliai atsiduso. Tada supratau, jog ne taip lengva vaikščioti praeities koridoriais. Būdavo, patylim minutę, kitą, bet neilgai…

Su mama Uršule Sladkevičiene Guronyse (1957 m.). Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Kiekvienas sutiktas žmogus yra savaip brangus, – sakė, – tačiau turintis savybę gerbti kitus, neniekinti silpnesnio, ypač brangus. Vyresnės kartos kunigams labiau būdingos artimo meilės savybės. Įsiminė iškili Kaišiadorių vyskupijos asmenybė kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Išvaizdus ir iškalbus žmogus, poetas, mokėjo laiku ir taikliai tarti žodį, bet niekada nemenkino kito. Neretai visos didelės žmogaus dovanos nublanksta tada, kai paaiškėja, kad jis savy nešioja puikybės daigą ir norą menkinti kitus.“

Kalba ir veidas staiga džiugesiu nušvinta. Mat slenkstį peržengė kitas labai brangus kaišiadoriškis. 1957 m. gruodžio 24-ąją kun. Vincento  konsekracija vyko būtent Birštono klebonijoje, ir vienas iš liudininkų buvo parapijos klebonas kun. J. Jonys. Nuo to laiko abu ganytojai – konsekratorius vyskupas Teofilius Matulionis (palaimintasis) ir jo įpėdinis Vincentas Sladkevičius tapo jo gyvenimo dalimi. Kan. Jonas Jonys,  kurio veide  irgi žydėdavo  skaidri  šypsena, ruošdamasis važiuoti į Kauną, visada prisikraudavo geltonų kaip gintaras obuolių ir būtinai atveždavo stiklainį vandens iš šalia Kaišiadorių vyskupijos kurijos ištryškusio šaltinio, kurį kraštiečiai vadino Vyskupų raistu…

„Praėjus keleriems metams po ingreso, vyskupas Sladkevičius apsilankė Videniškėse, kur 26 metus klebonavau, – pasakojo kan. Jonas Jonys. – Kaip visada, susitikimas buvo malonus, apžiūrėjo suremontuotą bažnyčią ir netikėtai pasiūlė: „Jonuk, važiuojam pas mane.“ Maniau, kad esu senas, netinku kanclerio pareigoms, bet įkalbinėjamas sutikau. Žinojau, kad mano pareiga būti šalia jo. Iš girininko nupirkau nedidelį namelį, kad jis sau ramiai gyventų, po sodelį galėtų pasivaikščioti. Būdavo, ir mane į savo namelį pasikviečia pavakarot. Lauke ant suoliuko pasėdim, pasikalbam. Atviras ir nuoširdus žmogus buvo mūsų vyskupas, jautrus. Visus stebino tas jo tikslus atspėjimas. Atsimenu, į mane pažiūrėjęs, pareiškė, jog esu sveikas, bet, atrodo, jog skrandyje rūgščių per daug. Taip ir buvo. Atsimenu, Dauguose šulinį kasė. Ir vyskupas ten buvo nuvažiavęs. Apėjo ratu ir rodo: čia kaskit, čia yra šaltinis. Ir tikrai.

Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius ir kancleris kan. J. Jonys (1985). Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Arba važiuojame Kruonio link, kur kun. Balnys neseniai buvo patyręs avariją. Kur tai atsitiko, vyskupas nežinojo, bet mums važiuojant keliu ėmė ir tiksliai parodė avarijos vietą. Nustebau. Ir vėl – juokiamės abu. Tikome vienas kitam. Dažną vakarą eidavome kartu pasivaikščioti. Kartais, būdavo, Katedros šventorių ratuku apsukame, rožančių sukalbame. O kartais keleliu Kiemelių kaimo link patraukiame. Nueidavome prie tekančio upelio, ten tylu, ramu. Einam, būdavo, šnekam apie viską. Prisimindavome seminarijos laikus. Kaišiadorių vyskupijos klierikai laikydavosi krūvoje. Kartą prisipažinęs, jog „neišeina“ matematika, sulaukiau nuoširdžios Vincelio paramos. Kaip jaunystėje, būdamas klieriku, taip ir vėliau, tapęs Kaišiadorių vyskupu, su visais jis buvo lygus, žmonių neužgaudavo. Tiesa, valdžios atstovus stengdavosi apeit, kokių nors oficialių reikalų tvarkyti dažniausiai siųsdavo mane. Pastebėjau, kad jei turi kokį centą, tuoj „biednesniam“ atiduoda. O šiaip dažniausiai jį matydavau sėdintį prie raštų, ruošdavosi kunigų rekolekcijoms.“

Džiaugsmo varsomis sušvisdavo valandėlė, kai apsilankydavo viešnia iš Marijampolės. Šv. Šeimos kongregacijos vienuolė s. Donata Meškauskaitė, kaip sakydavo Eminencija, Kaišiadoryse buvo pati geriausia katechetė, o gal net visoj Lietuvoj. Artima jo talkininkė.

„Visi šalia kardinolo buvę tapome viena šeima, – pasakojo s. Donata, – stengdavomės taip sutvarkyti namų aplinką, o ypač sodelį, kad jis būtų patenkintas. Būdavo, atvažiavęs iš Kauno iš karto į kambarį neina. Apžiūri darželį, gėles, pasigroži rožių krūmu. Pastebėdavo neužmirštuoles, todėl jų daigelių prikaišiodavau sodo pievelėje. Mėlynavo mūsų pievelė, akį traukė. Eminencija grožėdavosi, o man buvo malonu, kad taip galiu pakelti mylimo ganytojo ūpą. Per tuos metus niekada nė mažiausias debesėlis nebuvo atplaukęs, o galėjo, nes nebuvau tobula šeimininkė. Kartą, laukdama Eminencijos, kelis sykius šildžiau maistą. Jam su svečiu grįžus, mėsos kepsnys buvo pado kietumo. Bet nieko, kąsneliu pasidalijo su svečiu. Būdavo, jei man per sunku lašinius supjaustyt, užtenka praverti kambario duris ir net svečiams esant mimika parodyt, kad reikia jo pagalbos. Tuoj atbėga, supjausto ką reikia, rankas nusišluosto ir grįžta pas pašnekovą. Kartą, kai nepaklausiau jo ir nenuleidusi iš čiaupo vandens pripyliau tiesiai į virdulį, jis nieko nesakęs išpylė. Tai, kad neištarė nė vieno priekaišto žodžio, man buvo pamoka.“

Dar šeštajame dešimtmetyje Kauno arkivyskupijos kurijoje pradėjęs dirbti Antanas Vaitauskas buvo ir vyskupo Juozapo Labuko, ir arkivyskupo Liudviko Povilonio vairuotoju. Žinoma, vežiojo ir kardinolą Vincentą Sladkevičių. Šalia buvo iki paskutinio jo atodūsio:

,,1989 metais sergantį arkiv. L. Povilonį rytais nuveždavau į Kleboniškį arba Kulautuvą pakvėpuoti grynu oru, o antroje dienos pusėje į Kaišiadoris veždavau kardinolą Sladkevičių. Pradėjęs ten lankytis, pamačiau, jog kai kur reikia vyriškos rankos: paremontavau vartelius ir tvorą, nudažiau medinį kardinolo namą, dirbau kitus ūkio darbus. Man jie buvo nesunkūs, net malonūs. Labai gera būdavo toje aplinkoje: kardinolo šeimininkė seselė Donata – linksma, šneki, paslaugi, o ir pats Eminencija – nepaprastas žmogus. Atsimenu, kai pirmą kartą prie pietų stalo mane pakvietė, jaudinausi, jaučiausi nepatogiai. Kaip čia aš, paprastas vairuotojas, su kardinolu prie vieno stalo. O jis: „Ateik, Antanėli, valgyk.“ Visą laiką mane vadino Antanėliu. Būdavo, vaikštom po sodą, tariamės, ką sutvarkyt reikėtų. Randa nukritusį obuolį – tuoj jį laužia per pusę. Viską perpus su manimi dalydavosi, nebandyk spyriotis.

Vyšnią, būdavo, nuskina ir tą per pusę. Šalia tokio žmogaus tik būk ir būk, valandos, dienos neprailgsta. Ar į Šiluvą, ar į Vilnių, ar į kitą tolimesnę vietą važiuodamas kardinolas mėgdavo pasakot apie savo gyvenimą, prisimindavo sutiktus žmones. Nors mintinai žinojau visus jo gyvenimo įvykius, bet vis tiek mėgdavau klausytis. Važiuodami sustodavome pakelyje. Išlipęs iš mašinos, žiūrėk, džiaugiasi kokia žolike, man rodo, sako, kad vaistažolės.

Aš nelabai supratau tų žolelių vertingumo, o jis kaip iš rašto, viską žinodavo. Pats rinkdavo rūgštynes, dilgėles, kitokias žoles ir kitiems patardavo jas vartoti. Begonijas augino ir baltus jų žiedus valgydavo, sakydavo, jog labai sveika, suteikia žvalumo. Gali būti, nesiginčydavau, tik pagalvodavau, jog tokio žmogaus dar nebuvau sutikęs. Mokėjo meistrauti, siūti. Labai brangino seną rankinę siuvamąją mašiną. Gal ji mamos dovana buvo, kad jis taip ją saugojo? Sakydavo, kad jos niekam neduosiąs, nors kitus daiktus visiems dalijo. Keista būdavo matyt kardinolą siuvant. Ar sutana, ar kitas drabužis kur prairo, žiūrėk, susiuva ir parodo man. Jis turėjo pilną dėžutę siūlų – tai buvo jo turtas. Kraustantis į Kauną, aš vežiau jo senus baldelius, knygas, giminės indus, kitas dovanas. Kardinolą visi mylėjo ir dovanodavo jam įvairių dovanų, dažniausiai gintaro dirbinių.

Keliaujant su vairuotoju A. Vaitausku (1989). Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

O labiausiai kardinolas mėgo sieninį senovinį laikrodį, kurį jam Utenos klebonas kun. Petravičius buvo padovanojęs. Paskutiniaisiais gyvenimo metais nebūdavo tokios dienos, kad apie laikrodį būtų žodžio nepasakęs. Suradau Garliavoje laikrodininką, jo suremontuotas laikrodis dvejus metus tiksėjo. Būdavo, tą laikrodį nuimu nuo sienos, pats jį apžiūri, kokia vielute sraigtelį užsuka, klauso, ar tiksi. Džiaugiasi, kad laikrodį susitaisė. Bet tik per naktį laikrodis eidavo, dieną, žiūrėk, vėl sustojęs. Man kartais atrodydavo, jog nelabai ir norėjo, kad tas mylimas jo laikrodis būtų suremontuotas, jam pačiam rūpėdavo jį paknebinėti.  Kai sirgo, kai aš naktimis budėdavau jo namuose, liepdavo uždaryt duris ir palikt jį vieną. Galvodavau, ką jis ten iki išnaktų veikia. Ogi laikrodį taiso. Aš ir kiti šalia jo buvę žmonės išsigąsdavome pamatę, kad užsilipa ant kėdės ir siekia laikrodžio rodyklės. O jeigu nukristų, susižeistų? Sieninis kardinolo laikrodis buvo lyg gyvas gyventojas. Jeigu į kambarį įžengdavo koks nelabai patinkantis žmogus, sakydavo, jog dėl to laikrodis sustojęs. Manau, juokavo šitaip sakydamas, nes pykti Eminencija nemokėjo. Kad žmones, jų būdą jausdavo, tas teisybė. Atrodydavo, jis kito ir mintis skaito. Daug ką jautė, daug ką nujautė…“

Po vakarinių šv. Mišių Kauno arkikatedroje, žiūrėk, tarpduryje delnais pliaukštelėjęs mons. Vincentas Jalinskas pažeria smagaus juoko, šmaikštaus žodžio kibirkštėlių: „Tapęs emeritu 1996 metais kardinolas mane pasikvietė ir paprašė būti kartu. Atsakyti negalėjau, be to, norėjau palengvinti jo ligos kamuojamas dienas. Mylėjau kaip žmogų, kaip mokytoją. Mačiau, kad jis kančios žmogus, kad kantriai visą gyvenimą nešė savo kryžių. Kiekvieną dieną, rytais ir vakarais, lankydavau kardinolą. Kalbėdavomės apie Bažnyčios reikalus. Iki paskutinių dienų jis domėjosi jos gyvenimu. Sakydavo: „Sėsk, Vinceli, ir pasakok“. Būdavo tokių dienų, kai Eminenciją slėgdavo melancholinės mintys. Tokiomis minutėmis jis prašydavo pabūti jo nuodėmklausiu. Man tai buvo didelė malonė. Daug kur mūsų mintys sutapdavo, o ypač Mergelės Marijos garbinimo tema. Atsimenu, kartą Eminencija paklausė: „Vinceli, ką kalbėjai Motinos dienos proga?“ Aš jam papasakojau apie jauną moterį, sirgusią kraujo vėžiu, kuriai jos trylikametė dukra parašė paguodos laišką. Buvau labai sujaudintas, kai Eminencija staiga lyg mažas vaikas giliai susigraudino: „Aš neparašiau mamai laiško, nieko neparašiau. O reikėjo parašyt. Visada reikia mamai parašyti – net ir tada, kai negali.“

Svečiuose mons. V. Jalinskas ir mons. K. Vasiliauskas (1999). Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Tikra aukso valandėlė būdavo tada, kai Eminencija paprašydavo ką nors gražaus ar iš Tagorės, ar iš J. Marcinkevičiaus poezijos tomelio paskaityti. Jo atidus klausymasis ir palaimingas šypsnys įkvėpdavo. Poetiniai skaitymai vykdavo dažniausiai ko nors laukiant. Tąsyk, laukdami monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, skaitėme Tagorę. Kartu su monsinjoru, grįžtančiu iš Dotnuvos, iš tėvo Stanislovo, Kaunan užsuko ir vilniškė žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė. „Čia tikra širdžių puota“, – prie stalo smagiai šnekėjo mons. K. Vasiliauskas.

Parašęs kokį nors sveikinimą ar pareiškimą, Eminencija norėdavo, kad aš jį garsiai perskaityčiau. Būdavo, kelis kartus tą tekstą skaitau, kad būtų girdėti žodžių skambesys. Jis  iš tiesų buvo labai geras redaktorius. Skaitydamas atneštą rankraštį, labai objektyviai įvertindavo tai, kas parašyta. Kiekvieną pastraipą aptardavome atvirai, nuoširdžiai, norėdami vienas kitam padėti. Nesistengdavau dėtis protingesnė ar visažinė. Ginkdie. Prisipažindavau, kad man, pasaulietei, sunku suvokti šeštojo dešimtmečio Kunigų seminarijos aplinką. „Aš padėsiu“, – sakydavo aiškindamas, kas yra dvasios tėvas, kam reikalingi vakariniai mąstymai. Ir nė vieno sykelio jo akyse nepastebėjau nė mažiausios pašaipėlės ar užuominos, jog kišu nosį ten, kur nesuprantu. Vienintelis dalykas, ką pajutau ir kas labai jaudino, tai kardinolo pastangos duoti, mokyti, vesti. Neįkyriai, lengvai, grakščiai.

100-ųjų kard. Vincento Sladkevičiaus gimimo metinių proga 2020 m. „Bernardinai.lt“  publikavo biografinių straipsnių ciklą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien