Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ką reiškia būti skaitančiu tėčiu šiandieniame pasaulyje?

Unsplash.com nuotrauka

Birželio pirmąjį sekmadienį švenčiame Tėvo dieną, tad Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka paprašė trijų žinomų Lietuvos tėčių pasidalinti savo kasdieniais skaitymo ritualais ir atsakyti į klausimą, ką reiškia būti skaitančiu tėčiu šiandieniame pasaulyje. Kviečiame į septynių klausimų pokalbį su vaikų mylimais rašytojais Tomu Dirgėla ir Virgiu Šidlausku bei kompozitoriumi ir atlikėju Roku Radzevičiumi iš grupės „Skylė“. Pokalbyje šie garsus tėčiai prisimena vaikystėje skaitytus kūrinius, skaitymo ritualus šeimoje bei pasakoja apie savo patirtis būnant tėčiu.

Ar vaikystėje mėgote skaityti knygas? Kokia buvo jūsų mėgstamiausia knyga, kai buvote mažas?

R. RadzevičiusNegaliu pasakyti, kad buvau itin didelis skaitytojas, bet skaityti mėgdavau. Labiausiai vaikystėje patikusi knyga buvo Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“.

T. Dirgėla: Kurį laiką skaitydavau tik dėl geresnio pažymio ar pagyrimo namie, bet atradęs Astridos Lindgren knygas supratau, kad skaityti galima tiesiog dėl malonumo. Turbūt išskirčiau istorijas apie Kalį Bliumkvistą, nes tuo metu labai domėjausi detektyvais ir net Kalėdų labiau laukdavau ne dėl dovanų, o dėl galimybės per Lietuvos televiziją pamatyti filmą pagal minėtą knygą.

V. Šidlauskas: Labai mėgau knygas. Kai kitiems draugai ir bičiuliai dovanodavo žaislus, man dažniausiai nešdavo knygas. O mėgstamų buvo daug: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“, Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, be galo įtraukė Richardo Scarry’io „Darbėnų miestelio istorijos“. O labiausiai įstrigusios dvi knygos – Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“ ir Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“.

Kuo norėjote būti, kai užaugsite? Ar knygų skaitymas darė įtaką jūsų svajonėms?

V. Šidlauskas: Vaikystėje labiausiai norėjau būti kosmonautu, nes kosminiai laivai, raketos ir viskas, kas su tuo susiję, be galo traukė. Paauglystės metais susižavėjau žurnalisto, muzikos apžvalgininko darbu. Vėliau visa tai teko išbandyti, bet, deja, žavesio buvo gerokai mažiau, nei svajota. Dėl to yra labai svarbu išbandyti save srityje, kuri traukia. Knygos leido patirti ar bent pamėginti įsivaizduoti save viename ar kitame kailyje. Tai ir davė naudos, ir kartais sujaukdavo protą, nes dažnai knygose viskas pateikiama romantizuotai arba kalbama tik apie tam tikrą laiko atkarpą.

T. Dirgėla: Arba rašytoju, arba krepšininku. Vis dėlto nugalėjo meilė kūrybai. Supratau, kad labiau patinka žaisti vienam, o ne būti komandos dalimi. Knygų skaitymas prie to irgi prisidėjo, norėjosi ir pačiam pamatyti savo pavardę ant viršelio, nors didžiausią malonumą suteikdavo pats eilėraščio kūrimo procesas.

R. Radzevičius: Norai, kuo būti užaugus, buvo gan dinamiški ir kito beaugant. Iš pradžių kažkodėl svajojau būti geologu, nors menkai įsivaizdavau, kas tai yra. Vėliau perskaitęs Petro Tarasenkos knygas „Užburti lobiai“ ir „Rambyno burtininkas“ užsimaniau būti archeologu ir jau nuo aštuntos klasės ėmiau dalyvauti archeologiniuose vasaros kasinėjimuose prie Kretuono ežero. Dėl šios priežasties vėliau ėmiau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Ir nors nei archeologu, nei istoriku netapau, bet visos šios patirtys man smarkiai padeda kūryboje.

Kokius šeimos susibūrimus ar tradicijas prisimenate iš savo vaikystės?

R. Radzevičius: Užaugau menininkų šeimoje – abu tėvai buvo dailininkai. Tad mus auklėjo kūrybinga dvasia. Užuot pirkę dovanas švenčių laikotarpiu, mes visada buvome raginami geriau ką nors sukurti ir pagaminti patys. Dar viena iš šeimos tradicijų – tai vakaro skaitymas. Dažniausiai pasakas prieš miegą skaitydavo tėvas. Viena iš mėgstamiausių tėvo skaitytų knygų vaikystėje buvo „Gruzinų pasakos“. Šiemet, norėdamas įamžinti pernai iškeliavusio tėvelio atminimą, sukūriau ir kartu su žmona ir grupe „Skylė“ įrašiau dainą „Tėvo ranka“, kurią ketiname pristatyti Tėvo dieną.

Kokius skaitymo ritualus, tradicijas turi jūsų šeima? Kaip dažnai skaitote?

R. Radzevičius: Skaitymo ritualą perėmiau ir aš. Ilgainiui tai tapo viena stipriausių bendravimo su vaikais formų. Mažesniems vaikams ne tik skaitydavau įvairių tautų pasakų knygas, bet ir sekdavau savo ekspromtu sukurtas. Vaikams augant, augo ir rimtesnių skaitinių poreikis. Po kodiniu pavadinimu „Vakaro pasaka“ esu perskaitęs vaikams visas Astridos Lindgren knygas, vėliau – J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“, Marko Twaino knygas, Enidos Blyton „Stebuklingą Tolumų medį“ ir daug kitų. Ši skaitymo ir bendravimo su vaikais tradicija man leidžia neatitolti nuo tyro vaikiško pasaulio pajautimo ir padeda kuriant vaikams – ar tai būtų muzikinė pasaka „Karalaitė Garbanėlė“, ar miuziklas „Kakės Makės gimtadienis“, ar „Tilidūdos“ dainelės.

T. Dirgėla: Kai užsibrėžtiems tikslams para tampa per trumpa, į namus atkeliauja chaosas ir iš buvusių skaitymo tradicijų lieka tik gražūs prisiminimai. Bet, kaip matyti paskutiniu metu, tos tradicijos padarė savo: vaikai knygas iš lentynų kone kasdien pasičiumpa patys – mažesnieji prašo paskaityti garsiai, o priešmokyklinukas pasiklausyti, kaip skaito pats, ir paaiškinti vieną ar kitą neaiškų žodį.

V. Šidlauskas: Kiekvieną vakarą turime tradiciją prieš miegą trumpam pakeliauti po pasakų pasaulius. Esame nemažai perskaitę ne tik naujų, bet ir mano vaikystės knygų. Gera proga vėl mintimis grįžti į tą laiką, kai jas pirmą kartą laikiau rankose, ir supažindinti su jomis dukrą. Šiuo metu susižavėję Hario Poterio filmais ėmėmės ir pačios knygų serijos, labai ja džiaugiamės. Dabar, kai dukra jau skaito pati, smagu stebėti, kaip mėgaujasi kalba ir žaidžia balso intonacijomis (pati skaitė „Senelės pasaką“, kol išmoko mintinai), džiaugiasi ir laukia dovanų knygų. Visai kaip aš vaikystėje. Tai be galo miela.

Kokiais trimis būdvardžiais apibūdintumėte save kaip tėtį? Kas jums labiausiai patinka būnant tėčiu?

R. RadzevičiusSu savo trimis sūnumis stengiuosi būti griežtas, bet teisingas. Dar stengiuosi juos užauginti dorais ir kūrybingais žmonėmis. Puoselėjam šeimyninį muzikavimą per didžiąsias šventes – Velykas, Kalėdas, gimtadienius. Džiaugiuosi, kad mūsų šeimyninė muzikavimo tradicija peržengė namų slenkstį ir mes visa šeima galim kartu muzikuoti smagiuose „Tilidūdos“ koncertuose mažiesiems.

V. Šidlauskas: Geraširdis, padūkęs ir kartais gana rimtas. Būnant tėčiu šauniausia dovanoti dukrai naujus smagius įspūdžius, pasidalinti patirtimi, skaityti knygas, kurios man kėlė malonų virpulį, ir stebėti, kokias mintis sukelia jai, padėti atrasti pasaulį ir parodyti, koks jis platus.

T. Dirgėla: Galiu trimis, bet ne būdvardžiais: toks, kokio reikia. Bandau būti tėčiu čia ir dabar, atsižvelgdamas, ko iš manęs vaikui reikia būtent šią akimirką. Gal pabūti šalia ir paguosti, gal padrąsinti ar kartu pašėlti, gal nejautrumo akimirką priminti apie empatiją, o gal ištarti ir griežtesnį žodį, kai vaikų drąsa tampa per didelė ir elgtis vienaip ar kitaip darosi nesaugu. Būnant tėčiu labiausiai patinka gyventi dar ir tris kitus gyvenimus. Taip pat kaip ir skaitant knygas – kai įsijauti į istorijos veikėjo pasaulį.

Kokią knygą patartumėte perskaityti visiems Lietuvos ir pasaulio vaikams?

V. ŠidlauskasJurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“. Nuostabiai jautri istorija. Stipri, jaudinanti ir kupina vilties.

T. DirgėlaTokią, kuri suteiktų daugiau malonumo nei telefonas rankoje. Ir kiekvienam ši knyga bus skirtinga.

R. RadzevičiusAstridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ko palinkėtumėte visiems Lietuvos ir pasaulio tėčiams?

R. RadzevičiusTėčiams palinkėčiau savo vaikams skaityti daugiau pasakų – tai neįkainojamas išminties lobynas ir nuostabus laikas, praleistas su vaiku.

T. Dirgėla: Gerbti savo vaikus ir iš jų nepadaryti tiesiog mažesniųjų savo kopijų.

V. Šidlauskas: Kantrybės, kūrybingumo ir meilės. Su šiais dalykais galima pasiekti netgi tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma.

Tėčius kalbino Gabija Kiaušaitė

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.