Ką reiškia, kad įtrauki mokykla skirta visiems?

Jei maloniam skaitytojui reikėtų įvardinti, kokie tie poreikiai iš tiesų yra, sąrašas veikiausiai būtų trumpas. Galbūt vienas kitas paminėtų, kad įtraukios mokyklos bendruomenėje turėtų būti ne tik mokinių, bet ir mokytojų, kurie gali būti įgalinti ne nepaisydami, bet būtent dėl turimos negalios ar / ir specialiųjų poreikių. Tačiau ir to būtų negana.

Mat inkliuzija apima platesnes jungtis tarp labai skirtingų grupių. Tai galėtų būti dalis apibrėžimo, kurio viso sąmoningai nepateiksiu. Reikėtų sąžiningai išpažinti, kad vienas iš šio straipsnių ciklo uždavinių – leisti skaitančiajam ar skaitančiajai savarankiškai apsibrėžti inkliuziją ir įtraukųjį ugdymą. Todėl pedagoginės perspektyvos paakinta kalbėsiu ne apie abstraktų inkliuzinį ugdymą, bet apie konkrečias asmenų grupes, kurioms ir skirtas inkliuzinis ugdymas.

Pradėkime nuo teisės į mokslą. Kiekvienas vaikas turi teisę mokytis, siekti žinių, skleisti savo talentus ir dalyvauti. Ši nepaneigiama žmogaus ir vaikų teisių dalis pirmiausia pripažįsta, kad mūsų teoriškai aptariamas vaikas yra ne tik Lietuvos pilietis, ne tik baltasis, ne tik lietuviškai kalbantis, ne tik matantis ir girdintis, ne tik tradicinių religijų bendrijų narys, ne tik vaikštantis, ne tik gabus, ne tik visoks, kokį galime įsivaizduoti kiekvieną vaiką, bet ir visokia (taip, ji!), kokios net manyti nenumanome. Tai štai šis teorinis vaikas ir visi kiti bei kitos turi nepaneigiamą teisė į mokslą.

Mūsų teorinis vaikas turi teisę lankyti mokyklą su visų pažeidžiamų visuomenės grupių vaikais. Jis ar ji turi šią teisę. Tokia apversta perspektyva atskleidžia, kad visų vaikų dalyvavimas yra inkliuzinio ugdymo būtinasis bruožas. Tokia prieiga keičia pozicijas: ne tik neįgaliesiems, migrantams ar skurstantiesiems privalu garantuoti teises būti ir mokytis su įprastų mokyklų vaikais, bet pirmiausia įprastų mokyklų vaikams jų kasdienoje reikia skirtingų klasės draugų ir draugių. O inkliuzinės visuomenės patirtis yra įprasta skirtingų žmonių kasdienybė ir bendro gėrio kūrimas.

Aukščiau aprašiau idealią perspektyvą. Ji kol kas lieka mūsų gyvenamojo pasaulio siekiamybe. Tačiau pakanka pakeisti nuostatą, kad įvyktų tam tikras pokytis – būtų veikiama nebe iš galios pozicijos (t. y. turime malonėti priimti kitus), bet pagal bendro gyvenimo viziją (visi yra būtini, priimtini, skirtingi ir gali dalyvauti kuriant bendrą gėrį). Nors ši visuomenės sugyvenimo alternatyva skamba utopiškai, ji yra būtinas atspirties taškas. Mat kritinis mąstymas ir jo paskatintos permainos prasideda nuo idealo, kurio neatitinka esamos visuomenės praktikos.

Suprantama, tokio gyvenimo bendrumo raiška ugdymo įstaigoje taip pat turi savų iššūkių. Pirmiausia su jais susiduria įvairiopai pažeidžiamos grupės. Šių grupių ir jų poreikių žinojimas kaip tik ir leidžia geriau suprasti, ką reiškia inkliuzija. Lietuvos švietimo kontekste įtraukusis ugdymas, atsiverdamas visiems, iš tiesų daugiau susitelkia į vaikus, turinčius negalią ir specialiųjų poreikių. Tačiau globaliame kontekste situacija yra kitokia, nes diskriminaciją ir atskirtį išgyvena ir tos visuomenės grupės, kurios Lietuvoje tokių iššūkių senai nebepatiria.

Mums gali būti keista, bet išskirdami pažeidžiamų vaikų grupes daugybė inkliuziją aprašančių autorių pradėtų nuo mergaičių. Trečdalis pasaulio mergaičių ir moterų yra neraštingos. Šis reiškinys tiesiogiai susijęs su vaikų sveikatos ir mitybos iššūkiais. Jei mergaitės priklauso etninėms mažumoms, žemesnei kastai ar turi negalią, fiksuojamas dar aukštesnis neraštingųjų procentas. Dalis besimokančių mergaičių patiria diskriminaciją mokykloje ir išnaudojimą pakeliui į mokyklą.

Kita socialiai jautri grupė yra etninių ir religinių mažumų vaikai. Kuo mažesnis miestelis ar kaimas, tuo didesnės tikimybė, kad etninių ir religinių mažumų vaikai bus ne tik diskriminuojami, bet ir išstumiami iš mokyklos. Šios grupės diskriminacija sunkiai įveikiama ir dėl to, kad ji tampa kompleksinė, keliu į abi puses: įsitvirtina ir mokykloje, ir religinių mažumų bendruomenių tradicijose.

Kalbinių mažumų grupės atžaloms būtina pirmuosius kalbinius ir skaitymo įgūdžius vystyti vadinamąja motinos kalba ir tik tuomet mokytis šalies, kurioje mažieji auga, kalbos. Pernelyg ankstyvas ir kategoriškas kalbinių mažumų vaikų ugdymas valstybine kalba tampa diskriminacijos, patyčių, didelių iššūkių mokantis ir ugdymo neprieinamumo priežastimi.

Kurtieji ir neprigirdintieji dažniau save sieja ne su žmonių su negalia grupe, bet su kalbinėmis ir kultūrinėmis mažumomis. Todėl kurtieji ir neprigirdintieji vaikai turi teisę būti ugdomi gimtąja gestų kalba. Dėl gestų kalba mokinančių mokyklų trūkumo šie vaikai mieliau renkasi eiti į specializuotas ugdymo įstaigas arba likti be jokio išsilavinimo. Dalis kurčiųjų vaikų dėl menko mokslo prieinamumo neišmoksta ir gimtosios gestų kalbos.

Žmonės, turintys negalią, iki šių dienų jų tėvai kovoja už savo vaikų teisę dalyvauti, mokytis ir gauti tinkamas mokymosi sąlygas. Daug iššūkių patiria ir Lietuvoje gyvenantys negalią turintys vaikai. Negalia gali būti labai įvairi, daliai vaikų sąlygos pritaikomos gan lengvai, o dalis lieka bet kokios įtraukties paribyje, pavyzdžiui, vaikai, turintys mišrią kurtumo ir aklumo negalią.

Vaikai, paveikti psichinės ligos išskiriami ne tik iš mokyklos bendruomenės (kaip „probleminiai ar neprognozuojami vaikai“), bet ir išstumiami iš regimo visuomenės lauko, todėl neturi jokios ugdymo galimybės. Dėl šios priežasties tokie vaikai ir jaunuoliai (anksčiau ar vėliau) ima prieštarauti juos atmetusiai visuomenei. Negavę tinkamos pagalbos ir ugdymo, psichinės ligos paveikti jaunuoliai yra linkę visuomenėje veikti socialiai nepriimtinais būdais.

Klajoklių vaikai. Klajojantys, nomadinį gyvenimo stilių propaguojančių bendruomenių, vaikai tiesiog nedera su sėslia švietimo sistema. Vis gilėjantis atotrūkis tarp technologiškai angažuotos šiuolaikinės ugdymo sistemos ir klajojančių archajiškų bendruomenių tradicijų gali būti įveikiamas tiesiant daugiadimensinį ir lankstų švietimo politikos tiltą, idant klajoklių vaikai rastų daugiau galimybių įsitraukti į ugdymo procesą.

Dirbantys vaikai ir gatvės vaikai. Vaikų darbas yra reiškinys, turintis skirtingas priežastis. Paprastai vaikai dirba (a) dėl to, kad išgyventų patys ir išlaikytų artimuosius; taip pat (b) dalis vaikų dirba, nes jų kultūroje įprasta fizinio darbo metu ugdyti bendruomenei svarbius įgūdžius. Pirmuoju atveju kalbame apie vaikų išnaudojimą, kuris atima bet kokią ugdymo(si) mokykloje galimybę. Antruoju atveju vaikų darbas ir ugdymas susilieja į vieną gan harmoningą veiklą, ir būtent šiuo būdu vaikai gauna išsilavinimą.

Ypač jautri gatvės vaikų situacija Indijoje, Afrikos šalyse, Filipinuose, Pakistane ir kituose skurdo apimtose vietose. Daugiau nei 80 procentų gatvės vaikų patenka į pradinę mokyklą, bet tik 2 procentai jų išlieka vidurinėje mokykloje. Paauglystėje didelė jų dalis kenčia nuo priklausomybės ir yra įtraukiama į prostituciją. Susigrąžinti šiuos vaikus į mokyklą įmanoma per neformalų ugdymą, kai pati mokykla išeina į gatvę jų ieškoti.

Nuo priklausomybės ir prievartos kenčiantys vaikai. Kalbant apie vaikus ir paauglius, priklausomus nuo svaigalų ir narkotinių medžiagų, inkliuzija pirmiausiai veikia kaip prevencija į priklausomybes linkusiems vaikams ir jaunuoliams. Vaikai ir paaugliai, patyrę seksualinę prievartą, priimti į mokyklos bendruomenę gali gauti kompleksinę pagalbą. Prievartą patyrusių vaikų tragedija yra sudėtinga visuomenės problema, todėl mokykla negali jos visiškai išspręsti, bet gali žengti pirmąjį žingsnį į pokytį, garantuojantį saugią vaikystę.

Skurdą patiriantys vaikai gali nepriklausyti aukščiau išvardintoms pažeidžiamoms grupėms, jų atskirtį skurdo paliestuose pasaulio regionuose mažina įvairios vaikais besirūpinančios organizacijos. Tačiau skurdas yra ir gerovę besididžiuojančių valstybių problema: skurde gyvenantys vaikai patiria diskriminaciją, atskirtį, sveikatos priežiūros ir kokybiško švietimo neprieinamumą.

Čiabuvių bendruomenių vaikai dažnai gyvena specialiuose jų genties teritorijose. Šios bendruomenės siekia išsaugoti savo kultūrą, tradicijas ir palikimą, bet kartu jų vaikai yra izoliuoti nuo kokybiško švietimo ir švietimo pagalbos.

Pabėgėlių, prieglobsčio prašančiųjų, iš konfliktiškų regionų perkeltųjų ir ekonominių ar klimato migrantų grupių vaikai – visi jie patenka į vieną suskirstymo grupę, tačiau skirtingų pabėgimo priežasčių asmenų vaikai skirtingai diskriminuojami. Pavyzdžiui, karo pabėgėlių ir klimato (ar ekonominių) migrantų vaikų teisių paisymas gali būti skirtingas. Pastarosios grupės teisių dažnai nepaisoma, dalis jų gyvena seksualinės vergijos rizikos, vaikų darbo išnaudojant rizikos situacijose. Dažnai vaikų situacija priklauso ir nuo jų tėvų imigracijos į svetimą šalį priežasties, tarkime, karo pabėgėlių ir klimato (ir ekonominių) migrantų vaikų teisių paisymas gali būti skirtingas.

Sąrašą galima plėsti, nes pažeidžiamų visuomenės grupių yra dar daugiau. Bet vien jau aukščiau išvardintų vaikų situacijų aktualizavimas ir įėmimas į mokyklos gyvenimą gali tapti didesnių pokyčių mūsų globaliame kaime pradžia. Taigi inkliuzija pirmiausia įgyvendina pažeidžiamų grupių vaikų teisę į mokslą, taip pat suteikia kiekvienam vaikui galimybę dalyvauti kuriant atviresnę, priimančią, saugią bei bendro gėrio kartu siekiančią visuomenę.