Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ką reiškia stačiatikių vyskupijos kreipimasis į prezidentą?

Vyskupas Amvrosijus. „BNS Foto“ nuotrauka

Vladimiras Seliavko – buvęs Maskvos patriarchato kunigas (įšventintas 1995 m.), Sankt Peterburgo dvasinės akademijos aliumnas, ilgametis Vilniaus arkangelo Mykolo parapijos klebonas, 2000–2019 m. – Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos viešųjų ryšių atstovas. 

2022 m. balandžio 15 d. vyskupijos vadovybei dėl Maskvos patriarcho Kirilo paramos karui Ukrainoje kritikos iš pareigų atleidus tris kunigus, kun. Vladimiras, išreikšdamas solidarumą, taip pat pasiprašė būti atleistas, tačiau buvo suspenduotas, o vėliau – pašalintas iš kunigų luomo. Pašalinimą jis apskundė Konstantinopolio patriarchui. 

Liepos 8-ąją, penktadienį, Maskvos patriarchato Lietuvoje vyskupijos atstovai mūsų šalies prezidentui su patosu įteikė „7000 stačiatikių parapijiečių kreipimąsi“, kuriame prašoma apginti juos nuo „išpuolių“ prieš jų tikėjimą, nuo neegzistuojančios schizmos ir nuo neegzistuojančių priešų. Visa tai tikrai įspūdinga.

Žinoma, neapsieita be priminimo visuomenei, kad nušalintieji kunigai buvo nubausti už „kanoninius nusikaltimus“, o ne už bažnytinės vyresnybės kritiką, ir kad tai buvo padaryta „pagal visas Rusios Ortodoksų Bažnyčios statuto taisykles“. Ir apskritai, kaip jie sakė, atėjusieji pas Prezidentą yra „vieninteliai teisėti 120 tūkstančių“ neegzistuojančių parapijiečių atstovai.

Kodėl Prezidentas? Nes Vyriausybė, atstovaujama šalies premjerės, vyskupų nuomone, jau seniai rezga sąmokslą su „atskalūnais“, siekdama šalyje įvesti Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją ir sugriauti taip „reikalingo“ Lietuvos žmonėms Rusų pasaulio ateitį. Vyskupija jau stojo į konfliktą su Vyriausybe, bet su Prezidentu dar nesusipyko. Ir čia vis dar galima bandyti išlošti, pasinaudojant Prezidento ir Vyriausybės trintimi. Bet kuriuo atveju Rusios Bažnyčia turi šimtmečių patirtį, kaip įsiskverbti į valdžią, kad išgyventų. Taigi jie bando tai daryti, tikėdamiesi, kad Prezidentas neišmano bažnytinės sistemos niuansų.

Ak, kaip tai primena Kremliaus, kuris „gelbsti“ Ukrainą nuo ją užgrobusių „nacistų ir banderovcų“, veiksmus! Arba petys į petį su „šviesos kariais“ desperatiškai Rusios Ortodoksų Bažnyčios ir patriarcho Kirilo vadovaujamo Rusų pasaulio kovą „metafizinėje plotmėje“ su „nedvasingais Vakarais“.

Vladimiras Seliavko. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pradėsiu nuo esmės. Kokie tai parašai? Kas ir kokiu pagrindu pasirašė? Ne paslaptis, kad parapijiečiai labai mažai išmano bažnytinės jurisdikcijos subtilybes. Žinoma, yra tokių, kurie įsitikinę, kad žino, kas vyksta. Jų „žinios“ buvo suformuotos propagandos, kurią vykdė Rusios Ortodoksų Bažnyčia, siekdama pašalinti „konkurentus“ Estijoje, vėliau – Ukrainoje, o dabar – Lietuvoje. Afrikoje taip pat yra Maskvos patriarchato „misija“, bet tai jau kita tema.

Kaip buvo renkami šie parašai? Labai paprastai. Žmonės ateidavo į cerkvę per didelę šventę (Verbų sekmadienį, šv. Velykas). Jų buvo prašoma pasirašyti peticiją „stačiatikybei ginti“, kad nebūtų atimtos cerkvės, kad nebūtų karo, kad niekas nekeltų grėsmės jų tikėjimui. Koks normalus žmogus nepasirašytų tokio dokumento? Kas iš pasirašiusiųjų suprato, apie ką iš tikrųjų kalbama? Atsakymas: tik nedidelis procentas žmonių, dažnai apdujusių nuo propagandos ir įbaugintų istorijų apie „piktųjų banderovcų užgrobtas cerkves Ukrainoje“, arba menkai šiuos klausimus išmanančių. Be abejonės, tarp pasirašiusiųjų yra ir ideologinių Rusų pasaulio šalininkų, kurie laukia, kada šis pasaulis ateis į Lietuvą. Yra ir tokių, kurie prisijungė tik „dėl kompanijos“.

Kas yra tie 120 tūkst. ortodoksų tikinčiųjų? Tikriausiai tai tie, kurie per paskutinį gyventojų surašymą save tokiais pavadino. Bet kur jie yra? Niekur! Jie net nelanko maldos namų, dažnai net nėra pakrikštyti, tačiau kultūriniu požiūriu priskiria save stačiatikybei. Šiam 120 tūkst. skaičiui priklauso ir nemažai tokių tikinčiųjų, kurie dėl moralinių priežasčių negali eiti į Maskvos patriarchato cerkves, bet save laiko ortodoksais. Tačiau Maskvos patriarchatas juos pasisavino, vadindamas savo „kaimene“.

Jei vyskupijoje tiek daug tikinčiųjų, kodėl cerkvės tuščios? Ir svarbiausia – ko bijo vyskupija? Atsakymas paprastas: tiek parapijiečių nėra, tai tik skaičius popieriuje, kurį vyskupija naudoja savo tikslams, nes jai reikia apginti savo monopoliją Lietuvos ortodoksų atžvilgiu. Pats metropolitas Inokentijus savo 2022 m. kovo 17 d. laiške visuomenei pripažino: „Vargu ar visoje Lietuvoje yra daugiau nei trys tūkstančiai aktyvių parapijiečių.“

Vyskupas Amvrosijus atvirai teigia: Lietuva yra Maskvos patriarchato kanoninė teritorija. Jam Lietuva yra Rusų pasaulio įtakos zona. Vyskupijų vadovai net siunčia Lietuvos valdžiai nedviprasmiškas užuominas: tie, kas nepripažįsta šio monopolio, kelia didelį pavojų Lietuvos šaliai. Matyt, kalba eina apie Ukrainos „išgelbėjimo“ scenarijų.

Beje, metropolitas Inokentijus nė karto nepasmerkė patriarcho Kirilo už jo paramą karui Ukrainoje, tik pasakė, kad jis turi kitokią nuomonę, tarsi tai būtų nesvarbus nuomonių skirtumas nereikšminga tema. Tačiau vyskupas Amvrosijus net ir to nepasakė, tik cituoja metropolito pareiškimą.

Kas dabar? O dabar jie kreipdamiesi į Prezidentą prašo Lietuvos valdžios institucijų „apginti jų teisę“ į galios monopolį. Šis kreipimasis atspindi Rusios Bažnyčios vadovų logiką, nes kaimyninėse Rusijoje ir Baltarusijoje valstybinė ir bažnytinė valdžia nuo seno yra susiliejusios. Tokia viduramžiams būdinga valdžios ir Bažnyčios simfonija. Valdžia susidoroja su visais, kurie nesutinka su Bažnyčios hierarchais, o pastarieji renkasi, ką kalbėti, kad pateisintų bet kokius valdžios institucijų nusikaltimus, nesvarbu, ar tai būtų nusikaltimai šalyje, ar karo nusikaltimai kaimyninėse valstybėse. Šis modelis sėkmingai veikia Rusijoje ir Baltarusijoje. Jie nori tai įgyvendinti ir čia – Lietuva jiems yra Rusijos imperijos dalis.

Dabar apie teismo procesą. Kuo kalti vargšai kunigai? Tiesą sakant, niekuo. Nė vienas iš kaltinimų neturi nieko bendra su tikrove – nė vienas iš nuteistų kunigų nieko nepažeidė. O pats teismo procesas vyko nesilaikant jokių kanonų teisės normų, net elementaraus žmogiškumo ar sveiko proto. Visi nuteistieji kunigai buvo pakviesti į teismą be išankstinio tyrimo, be konkrečių kaltinimų ir be laiko apmąstymams. Net teoriškai negalėjome suprasti, ką blogo padarėme, už ką turime atgailauti.

Susirašinėjimas su teismu priminė sugedusį telefoną. Klausėme: „Kuo mus kaltinate?“, o gaudavome atsakymą: „Procesas uždaras.“ Teigėme, kad ši taisyklė mums aiški ir niekas neketina kviesti pašalinių asmenų į teismo salę, tačiau turime teisę susipažinti su kaltinimais ir apie juos pagalvoti. Tačiau mums tebuvo atrašyta, kad „užregistruotas Jūsų neatvykimas į posėdį“. Ir taip tris kartus, kol galop nuosprendis buvo paskelbtas mums nedalyvaujant.

Stebina ne tik teismo proceso tendencingumas, bet ir tai, kaip greitai su mumis keturiais buvo susidorota: pirmasis bažnytinio teismo posėdis buvo numatytas birželio 27 d., antrasis – birželio 28 d., o trečiasis ir paskutinysis – birželio 29 d. Dar nespėjome atsakyti į pirmąjį iškvietimą, o kurjeris jau neša antrą. Visa tai man primena NKVD „trojką“, kai žmonės be teismo būdavo paskelbiami „liaudies priešais“ ir nuteisiami, dažniausiai sušaudyti. Taip ir pas mus: jokio tyrimo, jokio teisingo teismo proceso, bet tikrų tikriausia aukščiausia priemonė – išmetimas iš luomo. Kunigui tai prilygsta sušaudymui arba įkalinimui iki gyvos galvos.

Kodėl su mumis buvo elgiamasi taip negailestingai? Nes mes nepriėmėme patriarcho Kirilo moralinio nusikaltimo, kai jis visapusiškai rėmė vadinamąją „specialiąją operaciją“, o iš tikrųjų –  plataus masto genocidą prieš visą ukrainiečių tautą. Buvome pasmerkti už tai, kad išdrįsome apie tai kalbėti. Net čia, Lietuvoje, bažnytinė valdžia faktiškai uždraudė kritikuoti šlykštų patriarcho Kirilo poelgį ir bailų savo hierarchą, kuris pirmosiomis karo savaitėmis tylėjo, tarsi nieko nebūtų įvykę. Greitą ir žiaurų atsaką sukėlė tai, kad mes iš esmės paviešinome tikrąją vyskupijos poziciją. Už tai tikinčiųjų akyse buvome šmeižiami, juodinami ir demonizuojami. Tuo pat metu, kaip ir dera Kremliaus filialui, jie ėmė dejuoti, kad visi aplinkui juos persekioja.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas toliau? Galimi įvairūs scenarijai. Gali būti, kad Lietuvoje liks tik Maskvos Bažnyčia. Visi kitaip galvojantys dvasininkai bus arba išmesti, kaip jau atsitiko su represuotais kunigais, arba bus priversti laikytis bet kokios politikos, kurią nurodyta diegti masėms. Tikintieji, kurie pasmerkė karą prieš Ukrainą, ilgainiui apskritai paliks Bažnyčią. Tie tikintieji, kurie buvo indoktrinuoti Kremliaus propagandos, tarnaus kaip jiems primestos ideologijos agentai. Deja, labai nedaug žmonių mąsto kritiškai ir dėl įvairių priežasčių yra linkę aklai pasitikėti tuo, ką jiems sako kunigai, o ypač vyskupai.

O gal Konstantinopolio jurisdikcija, kurią prieš porą šimtmečių politinės valdžios rankomis iš Lietuvos brutaliai išstūmė Rusijos Bažnyčia, vis dėlto bus atkurta Lietuvoje. Tada žmonės galės rinktis, į kurią Bažnyčią eiti, kokio kalendoriaus laikytis, kokius principus skelbti ir kaip organizuoti parapijos gyvenimą. Konkurencija visada turėjo teigiamą poveikį vystymuisi. Ne išimtis ir religinė sritis. Laisvė visada sudėtingesnė, bet naudingesnė. Visiems užteks vietos.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.