Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ką reiškia tikėjimas?

Unsplash.com nuotrauka

Tikėjimo kursas: Būti krikščionimi, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020

Iš vokiečių kalbos vertė Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė

Tikėjimo kursas: Būti krikščionimi skirtas visiems, kurie trokšta pažinti Evangelijos grožį ir šviesą. Nori įsigilinti į ją ir siekia išsamesnių žinių. Anot autorių, pagrindiniai tikėjimo teiginiai  šioje knygoje perteikti taip patraukliai, tarsi pasakojant gerą filmą. Be pasakojimo, yra YOUCAT klausimai – tai tarsi laiptai į tikėjimo gelmę. Galima jais lipti, bet galima ir apsiriboti knygos skaitymu.  Kursas remiasi didžiausios sėkmės sulaukusia knyga apie tikėjimą – YOUCAT.

Tikėjimo kursą galima išeiti pačiam, bet daug geriau tai padaryti su draugais, kaimynais, bendruomenės nariais. Jis padės dialogui studijų grupėje ar mokykloje tikybos pamokų metu.

***

Ką mes žinome apie Dievą?

Čia nagrinėjamas klausimas,

kaip apskritai žmonėms

šauna beprotiška mintis, kad,

be akmenų, gyvūnų, augalų ir jų pačių,

dar galėtų būti kas nors nežemiška,

su kuo reikėtų

bendrauti.

Žmonės visada buvo „religingi“; tikriausiai nėra nė vienos tautos ar kultūros, kurioje nebūtų buvusi garbinama kokia nors dievybė ar net keli dievai. „Kodėl apskritai kažkas yra, o gal priešingai – nieko nėra?“ Toks iki šiol yra pagrindinis filosofijos klausimas. Pateikiami į jį atsakymai yra panašūs; dauguma atsako: negalima įsivaizduoti pasaulio be Dievo. Čia nelabai ką pakeičia gamtos mokslo žinios (pavyzdžiui, apie Didįjį Sprogimą, atsitiktinumą ir būtinybę, žmogaus gyvybės atsiradimą ir jos raidą).

„Katalikų pasaulio leidinių“ nuotrauka

Jau pirmieji religijos liudijimai yra pagarbos, grožio ir dėkingumo ženklai; pasaulio kūrėjui ir globėjui, išlaikytojui buvo barstomos gėlės, Jo garbei buvo kildinami į dangų kvapnieji smilkalai, slėpiningajam visa ko pradininkui buvo statomos nuostabios šventyklos. Bet kuriuo atveju dievybė reiškė galią ir jėgą. Bet ar tai buvo ir gėris? Juk gyvenimas – tai nuolatinis laimės ir nelaimės kaitaliojimasis. Todėl senovės vaizdiniai apie dievą dažnai buvo persmelkti baimės: o jei dievybė dabar ant manęs pyksta? Žmonės jautė, jog jie ne patys sukūrė savo gyvybę ir kad šis gyvenimas – tarsi žvakė vėjyje. Kiekvieną akimirką jis gali užgesti, nes nuolat kyla grėsmių iš įvairiausių pusių. Jie niekaip negalėjo paveikti orų nei padidinti savo žemių derlingumo. O kur dingdavo mirusieji? Žmonės jautėsi esantys aukštesnių jėgų rankose. Dažnai jie bandydavo permaldauti jas aukomis; manydavo, kad atidavus dievybei geriausia iš to, ką turi, ji bus jiems palanki. Todėl aukodavo dievui (arba dievams) vaisius, gyvulius, net žmones – tai buvo savitarpio santykiais pagrįstas verslas.

Akivaizdu, kad Izraelio tauta turėjo ypatingą nuojautą dėl dieviškųjų dalykų. Skaitydamas Senąjį Testamentą tarsi dalyvauji mokomajame istoriniame pasakojime apie Dievą. Čia parodoma, kaip Izraelis atmeta senovės Artimųjų ir Vidurinių Rytų politeizmą (daugdievystę). Dievas gali būti tik vienas.

Saulė, mėnulis ir žvaigždės, kurias kaimyninės tautos dar vis garbino kaip  dievybes, Biblijoje pašaipiai buvo vadinamos dangaus lempomis. Abraomas ima suvokti, kad galima kreiptis tik į šį vieną Dievą ir kad šiam Dievui nepatinka žmonių aukojamos aukos. Psalmėse sakoma: „Juk aukomis tu nesigėri; jei atnašaučiau deginamąją auką, tu jos nepriimtum“ (Ps 51, 18). Ir Dievui aiškiai patinka „tyra širdis“ (Ps 51, 12). Daryti gera, būti teisingam – būtent tai yra sietina su Dievu, kuris yra geras ir teisingas. Tačiau kaip tuomet pasaulyje atsiranda blogis, iš kur kyla neapykanta ir smurtas, kaltė ir mirtis, vaikų ašaros ir nekaltų gyvūnų kančios?

Šiandien skiriamos trys santykio su Dievu formos: ateizmas, agnosticizmas ir teizmas. (Žmonijos istorijoje vėlai atsiradusio) ateizmo požiūris grindžiamas tariamu žinojimu, kad Dievo nėra. Agnosticizmas grindžiamas teiginiu, kad žmogus apie Dievą nieko tikro negali žinoti; todėl nėra jokio reikalo domėtis religija.

Teizmas teigia Dievą egzistuojant, prieš tai nenustačius, kas yra tas „Dievas“. Ar tai yra principas, jausmas, universalus protas, dvasia, asmuo, kosminės energijos rūšis?

Kai knygos Narnijos kronikos autorius Clive’as Staplesas Lewisas (1898–1963) tapo krikščionimi, jis jau buvo teistas. Mąstydamas jis priėjo išvadą, kad Dievas turi būti, tačiau tai jo nejaudino. Tai buvo tik šalta, jokių padarinių neturinti prielaida. Koks gali būti ryšys su ta galinga antrąja tikrovės puse? Lewisui tai atrodė neįmanoma. Jis jautėsi kaip Hamletas, Williamo Shakespeare’o pjesės personažas, taigi kaip žmogus, vaidinantis ne paties parašytoje dramoje. Tačiau vieną dieną jam į galvą atėjo lemtinga mintis: „Jei Hamletas ir Shakespeare’as būtų turėję kada nors susitikti, tai tik Shakespeare’o iniciatyva. Hamletas nieko negalėjo padaryti.“ Taigi būtų galima tarti: krikščionybės esmė yra tai, kad pjesės autorius netikėtai įžengia į sceną ir pasirodo savo personažams, kad slėpiningasis Dievas išeina iš savo slaptosios ir pasirodo, kas Jis yra. Tai mes vadiname Ap(si)reiškimu.

Rašytojas Clive’as Staplesas Lewisas. „Encyclopedia Britannica“ nuotrauka

Kaip Dievas pasirodo žmonėms?

Čia kalbama apie tai,

kaip beribis didingasis Dievas

ateina į mūsų ribotas galvas

ir kaip tai lengviau suprasti iš visiškai

paprastos meilės istorijos

nei iš storų knygų.

Jau kartą meilės istoriją išgyvenęs žmogus žino tą jaudinančią akimirką. Žmogus, su kuriuo tave sieja maloni bičiulystė, kažko nerimauja, kovoja su savimi, raudonuoja: „Klausyk… turiu tau kai ką pasakyti!“ Tavo širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės, tu numanai, kas dabar bus: tave mylintis žmogus labai rizikuoja, nes tu gali jį išjuokti ir paniekinti. Tačiau jis išdrįsta; jis atsiveria, prisipažįsta tau ir leidžia pažvelgti į pačią slapčiausią savo širdies kertelę. Jei nebūtų surizikavęs, tu niekuomet nebūtum sužinojęs apie kito žmogaus jausmus.

Kaip nėra meilės istorijos be prisipažinimo, taip būtų neįmanoma pažinti Dievą, jei Jis neatsisakytų savo slėpiningumo ir pats mums neapsireikštų, t. y. neleistų mums suvokti, koks Jis yra ir ką apie mus galvoja. Dievo didybė yra beribė, ir mums pritrūksta sąvokų Jam apibrėžti. Kokie juokingi yra visi bandymai pritaikyti Dievui formulę! Dar didysis filosofas Augustinas sakė: Si comprehendis, non est Deus; laisvas šio posakio vertimas: „Jei tu Jį supratai, pažinai, tuomet tai, ką tu manai pažinęs, supratęs, tikrai nėra Dievas.“ Reikėtų laikytis šveicarų teologo Karlo Bartho nuomonės: „Dievą pažinti gali tik Dievas.“ Juk ir grambuoliui integralinis ir diferencialinis skaičiavimas yra neįkandamas dalykas.

Kaip būtų galėjęs Dievas mums pasirodyti, kad mes suprastume? Gal su neoniniu užrašu ant horizonto? O gal fantastinių filmų mėgėjams būtų labiau patikę, jei Jis prieš judančias kino kameras būtų iškilęs iš vandenyno gelmių kaip nežemiška pabaisa? Būtų juokinga. Argi nebūtume visiškai apakinti, priblokšti, jei Dievas pasirodytų mums  tiesiogiai? Todėl Dievas leidžia atrasti save pagal daugybę pėdsakų, kurie liudija Jo galią ir didybę, pavyzdžiui, gamtoje ir sąžinėje. Gamtoje: pateka saulė, kūrinija atsiskleidžia visu savo grožiu, ir žmogus jaučia: tai yra Dievo DNR. Nuo mažiausių ląstelių iki makrokosmoso viskas kuo tiksliausiai sutvarkyta, suderinta. Sąžinė paprastai mums pasako, kad mušti vaiką, apiplėšti kitą ar kam pameluoti yra labai blogai. Atrodo, jog girdime to iš mūsų reikalaujantį Dievo balsą. Jei tų reikalavimų nevykdome, jaučiame, kad niekada negalėsime pažvelgti į tai, kasi slypi giliai mumyse.

Pora skaito Bibliją.
Unsplash.com nuotrauka

Čia Dievas veikia daug intensyviau nei miglotuose gamtos reiškiniuose. Jis yra tavo gyvenimo aukščiausiasis taškas, viršūnė, svarbiausias dalykas, tavo gyvenimo esmė ir prasmė. Daugelis žmonių to net nenumano; jiems atrodo, kad gyvenimo prasmės klausimą gali išspręsti ir be Dievo. Jie neišnaudoja savo galimybių, manydami, jog prasmingas gyvenimas – tai išgauti iš jo kuo daugiau malonumų prieš patenkant į kapines.

Tikėjimą galima palyginti su penkiomis minutėmis prieš prasidedant tavo didžiosios meilės istorijai, kuri viską apverčia aukštyn kojomis. Dar viskas pilka. Jis ar ji išnyra iš už kampo, ir pasaulis tau tarsi prasideda iš naujo. Taip yra ir su tikėjimu: tavo Kūrėjas, tavo Viešpats ir Atpirkėjas pasirodo iš už kampo, ir prasideda bendra jūsų   istorija. Vėliau tu pasakysi: aš nė nežinojau, kas yra gyvenimas!

Kas yra žmogus? Kažkas man pakužda: Ji pažinojo Albertą Einsteiną, jis buvo scenoje kartu su Michaelu Jacksonu, kanclerė mėgsta su ja pietauti. O ko verta būtybė, kuri niekada nebuvo visuomenės dėmesio centre? Pavyzdžiui, Sahelio regione gyvenantis vaikas? Ar nukaršęs silpnaprotis senukas, kuriam nevalingai tįsta seilės? Ar jie mažiau vertingi? Ar jiems pasitarnaujame tik dėl sentimentalumo? Joks dvasingumas, jokia religija nevertina žmogaus labiau, kaip judaizmas ir krikščionybė. Čia žmogus –   kiekvienas žmogus – „apvainikuotas garbe ir didybe“ (Ps 8, 6),  jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1, 27), būtybė, kurią Dievas myli amžina meile ir su kuria bendrauja kaip su sau lygiu. „Tavo akys matė mane dar negimusį“ (Ps 139, 16). Dievo Apsireiškimas pradėjo naują žmonijos, žmoniškumo kokybę.

Ką reiškia tikėjimas?

Čia nagrinėjamas

klausimas,

ar tu nori savo gyvenimą tvarkyti pats,

ar manai, kad yra Tas,

kuris žino visus tavo kelius

ir džiaugiasi, jei tu

eini link Jo.

Ko reikia įprastai žmogaus kasdienybei? Būtina daug kuo tikėti. Aš neturiu įrodymų, kad iš tikrųjų yra Islandija. Tačiau pasitikiu kelionių portalu. Aš tikiu, kad nusileisiu Reikjavike, užsisakęs bilietą ir nuvykęs į oro uostą. Ir jei kas nors savo draugei sako: „Tai įrodyk man savo meilę“, galima būti beveik tikram, kad ši meilė baigėsi nė neprasidėjusi.

Edwin Andrade/Unsplash.com

Visada, kai ištariamas žodis „tikėjimas“, atsiranda, kas paniekinamai pasako: tikėti – tai ne žinoti. Jis mano, kad tikėjimas daugiau tinka naiviems, paprastiems žmonėms; inteligentija remiasi turimomis mokslo žiniomis. Apie Bažnyčią sklando gandas, kad visas jos egzistavimas remiasi daugiausia neištirtomis prielaidomis. Žmonės  privalantys tikėti. Nors dabar už „visažinystę“ nebedeginama, tačiau iki šiol atrodo šiek tiek eretiška, kai kas nors sako: „Dievas? Man tai daugiau pirminio apibrėžimo,  pirminės formulės“ rūšis“. Ar tai nėra savaip pateisinama? Jei jau Dievas yra toks svarbus, kaip tvirtina visos religijos, jų ekspertai šią miglotą sąvoką turėtų patikslinti. Tuomet būtų gerai sužinoti, kad Dievo formulė yra en +1=Dievas. Ar kažkas panašaus. Tuomet turėtume aiškų įrodymą, nereikėtų ilgai aiškintis, ką reiškia „tikėti“, tuomet žinotume!

Tarkim, kad ši formulė teisinga. Ir mes tai žinome! Kas atsitiktų, jei ji būtų paskelbta Physical Review? Ar žmonės atsiverstų, pultų ant kelių ir garbintų stebuklingąją formulę? Lažinuosi, kad ne! Žmonės sakytų: „Štai kaip!“ Ir jie šią žinią nustumtų į kokią nors atokesnę smegenų sritį, kurioje yra užkištas ir traukos dėsnis. Nė vienas žmogus nepadarytų nieko panašaus, ką 304 m. padarė keturiasdešimt devyni pas imperatorių Diokletianą nugabenti krikščionys, kurie buvo užklupti švenčiantys  Eucharistiją. Tie 49 žmonės buvo tardomi Kartaginoje, jiems buvo suteikta paskutinė galimybė atsižadėti savo Dievo ir trumpai, pro forma, pagarbinti imperatorių. Tačiau jie to nepadarė sakydami: „Be šv. Mišių mes negalime gyventi.“ Ir tai jiems kainavo gyvybę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikėjime yra daug svarbesnių dalykų, nei žinoti tikrąją kai kurių dalykų padėtį. Sakykime taip: svarbu ne žinios apie Dievą, bet santykis su Dievu. Štai puikus pavyzdys. Ateina kažkoks žmogus ir sviedžia man į veidą: „Tavo motina yra netikėlė!“ Tai mane giliai žeidžia, nors pastaruosius 50 metų aš ne visada buvau kartu su ja ir faktiškai negaliu įrodyti, kad mano mama yra labiausiai mylintis ir ištikimiausias žmogus visoje žemėje! Mane su mama sieja gilus pasitikėjimas, ir aš niekada neleisčiau sutepti jos vardo. Tas pats taikytina ir Dievui – pasitikėjimu grindžiami santykiai yra Alfa ir Omega.

Ir štai dabar aišku: tikėti reiškia Dievą mylėti, skelbti Jį esant gerą ir malonų, pritarti Jam, Jį girti ir šlovinti. Dabar vis daugiau jaunimo atranda džiugią šlovinimo giesmę, maldą, taigi jie artėja prie karštos tikėjimo širdies. Bet kuriuo atveju jie yra arčiau jos už tuos visažinius, kurie naršo bibliotekas, ieškodami Absoliuto.

Tikėjimas nėra Bažnyčios išmonė. O jei jau  išmonė – tai ji yra Jėzaus. Evangelijoje pagal Joną dažnai kartojama: „Kas tiki… – na, kas iš to? – …tas turi Amžinąjį Gyvenimą“ (Jn 6, 47), „kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25), „kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių“ (Jn 14, 12). Kur tai girdėta! Jėzus kaip visiškai savaime suprantamą dalyką žodžio „tikėti“ reikšmę ir prasmę sieja su savimi pačiu. Aš kaskart vis stebėdavausi, kad niekas neprotestuoja, Jėzui tariant: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). ! Jis juk nesako: aš žinau kelią, žinau, kas yra tiesa, turiu šiokį tokį gyvenimo patyrimą. Ne – aš esu! Iš tiesų Jėzus palieka mums tik dvi galimybes: arba aš tikiu į Jį ir viską statau ant šios kortos, arba laikau Jį religijos Donaldu Trumpu. „Tikėti, – sako popiežius Benediktas, – reiškia save atiduoti Dievui.“