Ką reiškia tikėti ir pasitikėti?

Tenka pripažinti, kad Sigmundas Freudas yra teisus: kai meldžiamės, širdies kamputy tikimės stebuklo. Kad Dievas įsikiš ir viską sutvarkys mums palankiausiu būdu, juk – visagalis.

Krikščionims neretai prikišama, kad toks santykis su Dievu palaiko ir stiprina infantilumą, bejėgiškumą, aukos vaidmenį, palieka be atsakymų skausmo ir kančios akivaizdoje. O gal dar svarbiau – neleidžia imtis veiksmų blogio akivaizdoje: paverčia suokalbininku, bendrininku. Vėl į pirmuosius spaudos puslapius grįžtančios istorijos apie dešimtmečiais klestėjusią psichologinio ar seksualinio smurto kultūrą verčia iš esmės savęs klausti: ką reiškia paklusti Dievo valiai? Kada Jo valia reikalauja nepaklusnumo?

Visi šie klausimai ragina atsigręžti į pradžią, į pamatą: ką išties krikščioniui reiškia tikėti ir pasitikėti?

Kas tikra, o kas ne?

Kur kitur krikščioniui ieškoti atsakymų, jei ne Šventajame Rašte, tuose puslapiuose, kuriuose Dievas nusprendžia parodyti save taip, kaip nori būti pažintas. Ir padėti pamatus žmogaus bei Dievo santykiui. Italas kunigas Luigi Epicoco, rekolekcijų vedėjas, knygų autorius, išgarsėjęs Italijoje savo gebėjimu naujai perpasakoti tikėjimą, primena, kad Šventojo Rašto pasakojimai ir personažai skirti ne tam, kad pamokytų mus moralaus ir etiško gyvenimo taisyklių. Biblinės istorijos mus ugdo. Jų paskirtis – pakeisti perspektyvą, požiūrio tašką.

Pavyzdžiui, kai galvojame apie dvasingumą, dvasinį gyvenimą, jį matome kaip konkretaus, materialaus kasdienio gyvenimo priešingybę. Tuo tarpu krikščionybė liudija, kad nėra konkretesnio dalyko kaip dvasinis gyvenimas. „Atidžiau pažiūrėjus, mūsų prisirišimas prie materialių dalykų, kuriuos laikome konkrečiais, išties yra tik užslėpta pabėgimo nuo tikrovės forma. Kai prasideda tikras dvasinis gyvenimas, prasideda ir išsilaisvinimas iš šio susvetimėjimo, tikrovės neigimo“, – teigia L. Epicoco. Buvęs paviršutiniškas, gyvenimas tampa vidinis, tai yra įžengia į pačią tikrovę.

„Vadinasi, ir tas, kas seka Jėzumi ir kuriam pažadėtas amžinasis gyvenimas, jau dabar turėtų jo ragauti! – tęsia kunigas. – Evangelinis šimteriopo atlygio pažadas išties reiškia, kad žmogus, atgavęs ryšį su savo vidiniu pasauliu, atgauna ir visą tikrovę: meilė tampa stipresnė, spalva – spalvingesnė, trapumas – trapesnis, tamsa – tamsesnė…“ Svarbu tai, kad visa dabar jau įsilieja į atpirkimo dimensiją. Prie mūsų vidinio išlaisvinimo prisideda ir dalykai, kurie mus slegia. Vidujai laisvas žmogus gali jau dabar elgtis laisvai, net suvokdamas savo žaizdotumą, jį sąlygojančias traumas, ribas, iš kurių gal niekada nepajėgs išsivaduoti.

Pasitikėjimo ištakos ir kryptis

„Gyventi – vadinasi, būti priimtam“, – sako kun. L. Epicoco. Visi ateiname į pasaulį kaip gležni kūdikiai. Kažkas mus pasitinka, priima, ir tos pirmosios gyvenimo valandos leidžia susiformuoti mūsų pirminiam pasitikėjimui motina, aplinkiniais žmonėmis. Nuostabu, kad ir Dievas nusprendžia įeiti į istoriją lygiai tokiu pačiu keliu. Ir ne šiaip sau.

L. Epicoco apmąsto, kad vėliau gyvenime pereiname iš nesąmoningo pasitikėjimo prie sąmoningo. Mes esame santykio būtybės. Tuo labiausiai skiriamės nuo visų kitų gyvų būtybių, kad mums neužtenka vien gyventi; biologinis gyvenimas mums turi turėti prasmę, antraip tampa nepakeliamas. Tačiau gyvenimo prasmė atsiskleidžia ne mąstant apie ją ar gvildenant racionaliai.

„Prasmė nėra idėja, ji – patirtis, – tikina jis. – Dar tiksliau – santykių patirtis. Mūsų gyvenimas yra žmogiškas, jei skleidžiasi per santykius. Jei mūsų santykiai yra liguisti, serga ir mūsų gyvenimas, kad ir turėtume sveikatos, proto ar pinigų… Juk patirtos žaizdos arba meilė tampa asmens struktūros dalimi ir nulemia gyvenimą kur kas daugiau nei protas, lytis ar istorinės aplinkybės.“

Taip pat ir kuriant ryšį su Dievu neišvengiamai tenka atsigręžti į asmens gebėjimą kurti santykį. Pasak L. Epicoco, Dievas nėra idėja, jis nėra mūsų baimių projekcija, kaip supaprastintai yra sakęs S. Freudas. Nors tikrai yra žmonių, kurie tikėjimą vartoja kaip analgetiką, tačiau tai nereiškia, kad tokia yra religijos esmė. Tikėjimas yra santykio patirtis. Dievas pirmas imasi iniciatyvos, ne mes jo ieškome: kaip tik todėl, kad šis santykis yra toks lemtingas, jis privalo būti abipusis.

„Taip, šis santykis yra absoliučiai asimetriškas: mes esame tik kūriniai, tačiau santykis vis tiek abipusis“, – įsitikinęs kunigas. Dievas pasirūpina tuo atsiųsdamas Sūnų, kuris tampa vienu iš mūsų, nusileidžia iki mūsų kaip tik tam, kad šis santykis būtų kuo labiau abipusis.

Tikėjimo tėvas

Vienas iš pirmųjų tokio santykio aprašymų Šventajame Rašte yra Abraomo istorija. Įvyksta lemtingas dalykas, kuris visiškai pakeičia jo, kaip klajoklio, gyvenimą. Šis naujas tikėjimas – pasitikėjimas, naujas santykis – įsiveržia į Abraomo gyvenimą kaip balsas. Jis nuskamba jo širdyje, sąžinėje. „Visuose mumyse egzistuoja vidujinė vieta, kur vyksta dialogas, bet ne su savimi pačiu, o su kažkuo, kas yra daugiau nei mes ir kas galėtų lemtingai pakeisti mūsų egzistenciją“, – mano kun. L. Epicoco. Dievas jį ištraukia, išveda iš jo ligtolinio tam tikro tikėjimo, pasitikėjimo į visiškai naują patirtį. „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1).

Kiekvieną iš mūsų pasitiko kieno nors rankos, jaučiamės priklausą žmonių grupei. Tačiau tam tikru metu Dievo balsas ištraukia ir mus iš senojo „tikrumo“. Kaip galėtume atpažinti tikėjimą, pasitikėjimą savo gyvenime? Kokie ženklai jį parodo?

Remdamasis Abraomo pavyzdžiu, L. Epicoco išskiria keletą tokio tikėjimo bruožų: „Jei turi tikėjimą, randi drąsos tam tikriems pasirinkimams; kai nepatiri tikėjimo, pasitikėjimo, kai nepatiri gėrio savo gyvenime, paprastai lieki įsikibęs į tai, ką laikai garantijomis. Jei norime pamatyti, kiek žmogus jaučiasi mylimas, žvelkime į jo gebėjimą ir pasirengimą rizikuoti. Jeigu niekada nedarai rizikingų sprendimų ir visada randi ką nors, kas tave apsaugo, užtikrina tau komforto zoną, vadinasi, nesi įsisąmoninęs, kiek esi mylimas; vis žaidi tai, ką jau žinai; niekada nepriimi svarbių sprendimų.“ Tikra meilė įkvepia dideliems dalykams. Jeigu neduoda tokios drąsos – vien tik užpildo tuštumą, teikia saugumą ir pan., tuomet vadiname meile kažką, kas nėra meilė. Biblija tai vadina stabmeldyste.

Abraomas leidžiasi provokuojamas. Tam tikru metu jis peržengia savo tėvo namų tvarką, nuvilia savo šeimos lūkesčius, atmeta kitų jam primestus sprendimus. Panašiai ir mes tampame suaugę, kai liaujamės atlikti mums priskirtą vaidmenį, siekį realizuoti kitų svajones.

O kaip su Dievo lūkesčiu mums? Argi lig šiol nesistengėme atspėti, ką Jis mums yra sugalvojęs? „Būtų labai pagoniška galvoti, kad Dievas šitaip su mumis elgiasi, – teigia kunigas, – nuspręsdamas už mus tai, kas yra mūsų laisvės objektas. Didžiausias Jo troškimas, kad tapčiau tikrai mylintis asmuo, vadinasi, panašus į Jį. Dievas, Meilė, trokšta mūsų laimės, o ji įmanoma tik esant savimi. Svarbiausias gyvenimo sprendimas – būti savimi. Dėl to reikia išeiti: leisti sau patirti krizę, atrasti, kokia yra tavo tikroji žemė, tikrasis vardas, kam išties tu priklausai, koks yra tavo tikrasis pašaukimas.“

Mes bijome krizių. Norime tarsi ligą jas kuo greičiau įveikti. O krizė, anot L. Epicoco, yra būtent tai, kur vyksta mūsų gyvenimas: „Jei nori patirti tikėjimą, pasitikėjimą, turi suvokti, kad pateksi į krizę.“

Antrasis tikėjimo kelionės bruožas, kuris atsiskleidžia Abraomo istorijoje, – tai frustruojanti būtinybė susidurti su savo ribotumu. Abraomas ir Sara negali susilaukti vaikų. Jiems tai – Dievo prakeiksmas. Puikiai pažįstamas jausmas, kai negalime realizuoti savo troškimų, nes neturime tam priemonių. Apčiuopiame savo ribas ir kreivai į jas žiūrime. „Dievas nepaneigia tų ribų, neateina į mūsų gyvenimus kaip magas, galintis viską išspręsti. Jis nesikiša į tą sterilumą, bet užpildo jį pažadu. Ragina ribą išgyventi ne kaip pasmerkimą, o kaip galimybę, kaip būsimos palaimos trampliną. Nors Abraomas nežino, kaip tai nutiks“, – aiškina kunigas.

Ilgas pirmasis žmogiškos brandos etapas – priimti savo ribotumą, susitaikyti su juo. Kol nesusitaikysi su savo ribotumu, būsi piktas. Pyktis – tai smurto forma prieš save ar kitus: negebėjimas matyti gėrio aplink save. Su savimi nesusitaikęs žmogus visur mato blogį, užima gynybinę poziciją. Nepakenčia to, ko negali kontroliuoti: pernelyg atvirų erdvių, nevaldomų situacijų. Biblija, kalbėdama apie tai, pasitelkia žvaigždžių ir smėlio smilčių palyginimą.

„Kaip elgiasi Viešpats? – klausia L. Epicoco. – Jis ne išvaduoja Abraomą iš sterilumo, bet pastato jį priešais jūrą ir dangų. Žiūrėk, sako, į dangaus žvaigždes ir smėlio smiltis, visa tai, ko niekaip negali perskaityti, vadinasi – ir kontroliuoti. Tokie gausūs bus tavo palikuonys.

Kada žmogus gali suprasti, kad jam pavyko susitaikyti su savo frustracija? Tai suprasi tada, jei žvelgsi į aplinkinį pasaulį jį laimindamas. Po tos nakties kaskart žvelgdamas į dangų, į jūros pakrantę Abraomas vis prisimins tą palaiminimą. Patirdamas tai, ko negeba kontroliuoti, apskaičiuoti ir suvokti, kas jį pranoksta, Abraomas, užuot susirietęs it ežys, užuot demonstravęs sarkazmą, atsivers vilčiai, leis sau kvėpuoti. Štai, Dievas jam atveria prieš akis jo ateitį, jo istoriją, jo egzistenciją.“

Trečiasis žingsnis tikėjimo kelyje yra susijęs su mūsų nuodėmingumu. Mes ne kartą gyvenime klystame, tačiau tenka pripažinti, kad labiau nei dėl nuodėmės dažniausiai mums skauda dėl užgautos savimeilės: tik pamanyk, kaip aš galėjau taip pasielgti? „Tikroji nuodėmė yra puikybė, kuri kenčia matydama savo netobulumą, – teigia kun. L. Epicoco. – Ką mums tai duoda tikėjimo kelionėje?

Šansą sau pripažinti, kad esu visiškai toks pat kaip visi kiti. Mūsų nuodėmių pamoka yra labai svarbi. Kai suklystame, atrandame, kad nesame visagaliai, aiškiau suvokiame realius savo užmojus. Nuo puikybės pereiname prie nuolankumo. Tikroji nuodėmės struktūra yra noras pačiam pasirūpinti savimi; ieškoti kitų pritarimo; manyti, kad visi ir viskas tarnauja tau. Tačiau pats savęs išgelbėti negali. Tikėjimas, pasitikėjimas – tai leidimas, kad Viešpats tave išgelbėtų. Reikia leisti Jam nuspręsti, kaip ir kada tai įvyks.“

Kitas žingsnis tikėjimo link veda per svetingumą. Mūsų santykiai – daugybės problemų sprendimo raktas. Trys nepažįstamieji tarsi angelai aplanko Abraomą. Šis susitikimas tampa lūžio tašku poros gyvenime. Panašiai kaip Marija patyrė lūžio tašką savo pusseserės Elžbietos namuose.

„Draugiška siela atveria širdyje „Magnificat“ giesmę, – aiškina kun. L. Epicoco. – Atvirumas tarnystei, svetingumui dovanoja tą raktą, tą aiškumą, kurio ieškojai. Tie vargšai, tie ligoniai, ta senyva moteris… yra atsakymas į visus tavo klausimus. Tikėjimas, pasitikėjimas – tai būdas atsiverti kitiems radikaliai nauju būdu – nesiekiant naudos sau. Mes išties mažai ką nusimanome apie nesavanaudiškumą, laisvai dovanojamą meilę. Ji reikštų priimti kiekvieną, kurį sutinki savo kelyje, ką Viešpats tau siunčia. Toks tikėjimas, pasitikėjimas reikalauja išskirtinės brandos.“

Paskutinis laiptelis – tikriausiai pats baisiausias. Dievas vėl kreipiasi į Abraomą naktį. Prašo paaukoti savo vienatinį, pirmagimį sūnų, tarsi nubraukdamas visus ankstesnius savo pažadus. Abraomas baisiai kenčia, nesuprasdamas, kaip Dievas galėtų pats sau prieštarauti. Ir nuostabu, kad jis vis tiek pasitiki: Tu, Viešpatie, atvedei mane į šią paradoksalią situaciją, mane iš jos ir išvesi.

„Abraomas tiki, kad Dievas parodys esant gėrį net ir ten, kur šis jo nemato, viliasi, kai nėra jokios vilties. Jis tiki, kad Dievas yra geras. O gėris visada gimdo gėrį. Dievas sugeba ištraukti gėrį net iš didžiausios tamsos. Kas taip tiki, gyvena jausdamas milžinišką laisvę, – apibendrina kun. L. Epicoco. – Sustabdyta auka yra aukščiausio laipsnio liudijimas, kur nuveda toks tikėjimas.“

Būtent šis liudijimas padaro Abraomą mūsų tikėjimo tėvu. Dabar galime iš jo pavyzdžio mokytis atskirti tikrą tikėjimą nuo jo pakaitalų. Tai jau galingas pamatas dar svarbesnei – Jėzaus atneštai – žiniai, Jo, naujojo Abraomo, tikėjimo ir pasitikėjimo keliui.