2020 08 13

Laimutė Adomavičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Ką sodinčiau prie „Vakarėlio“ stalo?“ Pokalbis su L. Mumgaudyte apie Vilniaus tarpukario žydes menininkes

Lina Mumgaudytė
Lina Mumgaudytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

LINA MUMGAUDYTĖ – istorikė, tapytoja, iliustruotoja, trijų knygų vaikams (viena – lietuvių k. ir dvi – prancūzų k.) autorė, projekto „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje“ vadovė. 2012 m. Briuselyje baigė iliustracijos ir vizualiųjų menų bakalaurą  L’école supérieure des Arts, Institut St. Luc, Bruxelles.

Šiuo metu aktyviai domimasi neatrastu Lietuvos ir Europos žydų kultūros paveldu. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete atlikote tyrimą ir apgynėte magistro darbą „Mes einam prieš žemės sukimąsi: tarpukario Rytų Europos žydžių moterų meninio išsilavinimo siekimas. Vilniaus ir Kauno atvejai“. Kodėl pasirinkote šią temą? Kokią taikėte metodologiją darbe?

„[…] vienas svarbiausių dalykų gyvenime yra kūrybiškai griuvinėti, įsmukti į kokią nors skylę, nežinant, ką darai, ir aptikti joje galimybių atrasti save – kūrybiškų galimybių, apie kurias nieko nežinojai, darydamas tą ar kitą sprendimą“ (Vytautas Kavolis „Asmuo ir idėjos“). Manau, jog šie žodžiai puikiai apibūdina mano magistrinio darbo, kuriam vadovavo profesorė Jurgita Verbickienė, temos pasirinkimą. Nors nuo 2018 m. vykdžiau projektą „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje“, pristatantį Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos žydžių menininkių istorijas, tai nebuvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pasirinkau būtent žydžių menininkių temą. Viskas prasidėjo nuo meninės instaliacijos „Vakarėlis“, kuris sukėlė norą – kūrybiškai nugriūti bei atsakyti į asmenišką klausimą.

1974–1979 m. žydų kilmės amerikiečių menininkė Judy Chicago (tikrasis vardas Judy Sylvia Cohen, g. 1939 m.) sukūrė meno kūrinį „Vakarėlis“ (angl. Dinner Party), kuris tapo XX a. feministinio meno ikona. Meninės instaliacijos pagrindą sudaro trikampis stalas su 39-iomis vietomis, kurias užima moterys, turėjusios įtakos moterų istorijai. Prie stalo sėdi deivės, poetės, medikės, tapytojos, astronomės, feministės, rašytojos, filosofės ir kt. Kiekvienai dalyvei skirtoje vietoje yra rankomis tapyta kinų porceliano lėkštė, taurė, įrankiai, siuvinėta staltiesė, simbolizuojanti pristatomos moters pasiekimus. Stalas stovi ant Paveldo grindų (angl. Heritage Floor), ant kurių 998 moterų vardai bei vienas per klaidą patekęs vyro vardas Kresilas (buvo manoma, jog tai graikų skulptorė moteris Kresila).

Man, kaip istorikei bei projekto apie žydes menininkes kūrėjai, kilo klausimas: „Jeigu turėčiau vieną vietą prie „Vakarėlio“ stalo, kurią žydų kilmės menininkę aš sodinčiau prie jo?“ Atsakymo į šį asmeninį klausimą ieškojau savo magistrinio darbo metu.

Iki XX a. pradžios pagrindiniuose Europos meno centruose moterys buvo nustumtos nuo profesionalaus meninio išsilavinimo avanscenos. Ši atskirtis patriarchalinės visuomenės dalies buvo suvokiama kaip moters dorovingumo ir nekaltumo saugojimas. Kardinalūs pokyčiai prasidėjo nuo XX a. pradžios, kai moterys pradeda eiti prieš žemės sukimąsi: persirengti vyrais, kad būtų priimtos į meno mokyklas, naudoti kūrybai medžiagas, kurios išskirtinai naudojamos tik to meto vyrų, pavyzdžiui, marmuras, ar tapyti save su menininko apsiaustu, skleidžiant žinią, jog menas neturi lyties. Po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitusios geopolitinės situacijos naujai susikūrusių valstybių, tarp jų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės, taip pat dėl modernizacijos, emancipacijos, urbanizacijos, feminizmo idėjų daugelis Europos pagrindinių menų centrų atvėrė duris moterims, tokiu būdu įsileidžiant jas į vyrų dominuojančią erdvę. Būtent šiame kontekste atsirado nauja moterų grupė – žydės, kurios, veikiamos XIX a. pradžios žydų Apšvietos idėjų, tolstančios nuo tradicinio – uždaro žydų bendruomenės gyvenimo, veikiamos laisvėjančio požiūrio į Antrąjį Dievo įsakymą bei vaizdavimo draudimą, pradeda išreikšti save mene.

Kalbant apie laikmetį, tarpukaris pradeda naują meninio švietimo etapą Vilniuje bei Kaune. 1919 m. atsikūrė Stepono Batoro universitetas kartu su Dailės fakultetu, 1922 m. įkuriama Kauno meno mokykla. Šios meno ugdymo institucijos tampa alternatyva senosioms Europos meno mokykloms.

Norėdama pasirinkti, kurią žydų kilmės menininkę sodinčiau prie stalo, pirmiausia nusprendžiau susidaryti bendrą vaizdą apie Rytų Europos žydes, kurios tarpukariu studijavo Vilniaus (SBU Dailės fakultetas) ir Kauno meno mokyklose. Šiam tikslui puikiai tiko socialinio portreto rekonstrukcija (naudojant kokybinio, analitinio bei komparatyvistinio tyrimo atvejų studiją ir mikroistorijos tyrimo būdą), kuri leido atskleisti to laikmečio žydų kilmės merginų, siekusių meninio išsilavinimo, bendrą charakteristiką bei galiausiai išskirti vieną nepaisančią normų žydų kilmės menininkę bei paskirti jai vietą prie stalo. Šie istoriniai faktai bei klausimai suformavo mano tyrimo objektą: Rytų Europos žydės menininkės, siekusios meninio išsilavinimo tarpukario Vilniaus (SBU Dailės fakultetas) ir Kauno meno mokyklose. Išsigryninus magistrinio tyrimo gaires, beliko tik kūrybiškai gilintis į savo temą.

Stepono Batoro Universiteto Dailės katedros profesoriai ir studentai 1922 m. Fotografijos autorius Janas Bulhakas. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka

Gal galite stabtelėti prie siauresnio kultūros lauko, kuriame brendo, veikė, kūrė Vilniaus tarpukario žydės menininkės, studijavusios Stepono Batoro universitete, Dailės fakultete?

Prijungus Vilnių prie Lenkijos buvo ieškoma šio miesto identiteto. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas bendriems Lietuvos ir Lenkijos kultūriniams bei istoriniams saitams, kurie turėjo sugretinti bei Vilniaus kraštą padaryti savą. Atkurtas SBU kartu su Dailės fakultetu (1919 m.) tapo vienu iš įrankių lenkiškumui puoselėti marginaliame Vilniaus miesto kontekste, suburiant įvairių tautybių, religijų, abiejų lyčių, skirtingų socialinių sluoksnių jaunuomenę universiteto aplinkoje. Nors ilgainiui žydų kilmės studentams teko susidurti su augančio nacionalizmo bei antisemitizmo iššūkiais.

SBU Dailės fakultetas taip pat simbolizavo ir modernėjimo aspektą, ypač moterų atžvilgiu. 1919 m. atkurtas SBU kartu su Dailės fakultetu metais anksčiau nei pagrindiniai Europos meno centrai (Vienos ar Miuncheno meno akademijos) pradėjo priimti moteris bei leido joms dalyvauti gyvo modelio piešimo pamokose. Tai rodo, jog švietimo atžvilgiu Vilniaus aplinka buvo palanki terpė moterims siekti meninio išsilavinimo. Dailės fakulteto studentai buvo paveikti to meto modernėjimo bangų: art deco, neoromantizmo, secesijos, taip pat ‒ neoklasicizmo ar italų Renesanso idėjų. Tačiau avangardo idėjų oficialioje mokymo aplinkoje nebuvo, kadangi ši meno atšaka asocijavosi su Rusija. Žydų kilmės meninių studijų studenčių aplinką sudarė bei jų meninį pasaulėvaizdį formavo to meto garsūs Lenkijos menininkai: Ferdinandas Ruszczycas (neoromantizmo tapytojas), Boleslovas Balzukevičius (skulptorius), Liudomiras Sleńdzińskis (neoklasicizmo tapytojas). Šiais laikais jie vadinami vienais žymiausių to meto Lenkijos menininkų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip apibrėžtumėte SBU Dailės fakulteto žydų kilmės studentės socialinį portretą?

Šis magistrinio darbo tyrimas leido man kitaip pažvelgti į portreto sąvoką. Kaip menininkė iki tol tik tapydavau, piešdavau portretus, tačiau šio tyrimo dėka turėjau galimybę parašyti (socialinį) portretą, ieškant bendrų sąlyčio taškų tarp tarpukario SBU Dailės fakulteto žydų kilmės studenčių. Kas vienijo daugumą tų merginų? Jeigu reikėtų nutapyti vieną visų 53-jų (nuo 1919 m. iki 1939 m. identifikuotos 53 SBU Dailės fakulteto žydų kilmės studentės)  žydų kilmės studenčių portretą, kaip jis atrodytų?

Tai būtų vietinė, kilusi iš Vilniaus miesto, netekėjusi, 18 metų žydų kilmės mergina, parinkusi studentės statusą, kuris reiškė profesionalios menininkės karjeros siekimą. (Kita alternatyva buvo laisvosios klausytojos statusas, kuomet buvo norima įgyti žinių asmeniniam lavinimuisi.) Jai tai būtų buvusios pirmosios studijos. Žydų kilmės mergina būtų siekusi tapytojos karjeros. Galimai studijuoti ji būtų stojusi 1919 m., kai jos mieste tik atsikūrė SBU Dailės fakultetas arba 1940 m., besikeičiant geopolitinei situacijai.

Kilusi iš nepasiturinčios arba viduriniosios klasės šeimos, kadangi būtent šio sluoksnio žydų jaunuomenė labiausiai siekė asimiliacijos. Dėl žydų Apšvietos idėjų menininko profesija žydų buvo suvokiama kaip integracija į vietinę aplinką. Tyrimo metu užčiuopiama prasidėjusi menininko profesijos tąsos tradicija žydų šeimose. Nors identifikuota tik nedidelė dalis, 5-ios šeimos iš 53-jų, tačiau galime įsivaizduoti, jog menininko profesija po truputį įsitvirtina žydų šeimose, kai ne tik sūnūs, bet ir dukros pradeda sekti tėvų litografų, spaustuvininkų, architektų, fotografų pėdomis.

Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto fotografijų paroda 1937 m.
Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto fotografijų paroda 1937 m. Fotografijos autorius Janas Bulhakas. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka

 

Kaip klostėsi žydžių kūrėjų likimas karo, pokario metu?

Žydų kilmės studentų šalinimai iš SBU Dailės fakulteto prasidėjo 1941 m. vasarį, gerokai dar prieš nacistinei Vokietijai įžengiant į Lietuvą. Samprotaujama, jog žydų kilmės studentės buvo šalinamos dėl prasidėjusio karo bei bandymo išvykti. Nors oficialiuose meno švietimo įstaigos dokumentuose minima šalinimo priežastis – paskaitų nelankymas. Daugelio likimai karo ir pokario metais nėra žinomi. Iš 53-jų identifikuotų  žydų kilmės studenčių yra žinoma, jog tikrai išgyveno dvi studentės: Efrówna Szejna, Gordonaitė Sulamita, kurios ir po karo tęsė menines studijas bei kūrybinę veiklą.

Įdomu tai, kad pokario feministinio meno pradininkės daugiausia buvo žydų kilmės menininkės: Judy Chicago, Miriam Szapiro, Alina Szapocznikow, Rachel Rosenthal ar Ida Applebroog. (Daugelis šių menininkių buvo įtraukta į mano bakaluro studijų programą.) Tai leidžia kelti tolesnius klausimus apie žydų kilmės menininkes, ieškant feministinio meno užuomazgų jų istorijoje, patirtyse bei kūryboje.

Judy Chicago „Vakarėlis“ (ang. The Dinner Party), keramika, porcelianas, tekstilė, 1463 x 1463 cm.
Judy Chicago „Vakarėlis“ (ang. The Dinner Party), keramika, porcelianas, tekstilė, 1463 x 1463 cm. Bruklino muziejaus Niujorke nuotrauka

Kokia Jūsų nuomonė: kodėl tarp tarpukario žydžių neiškilo didžių menininkių?

Manau, tai galimai turėjo įtakos kelių istorinių įvykių samplaika. Pirmiausia tarpukario pradžioje tarp Vilniaus žydžių menininkės karjera buvo suvokiama daugiau kaip lavinimasis; tai atsispindėjo renkantis laisvosios klausytojos statusą SBU Dailės fakultete. Menininkės karjeros suvokimas pradėjo keistis tik tarpukario pabaigoje, kai pastebimas didesnis studenčių (jau nebe laisvųjų klausytojų statuso) skaičius. Vėliau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė daugelio tarpukario žydų kilmės menininkių karjeras, nespėjus joms atrasti savo identiteto bei įsitvirtinti meno aplinkoje.

Taip pat būtina įvertinti tai, kad menas buvo vyrų dominuojanti sritis, į kurią moterys oficialiai ateina per išsilavinimo prizmę tarpukariu. Todėl natūralu, jog vyrams pritaikytas meno švietimas, meno rinka, meno siužetai, ne visada buvo tinkami atskleisti moteris kaip menininkes. Tai tampa viena iš pagrindinių problemų moterims siekiant įsitvirtinti vyriškoje meno aplinkoje. Ar meno švietimo sistema bei aplinka prisitaikė prie naujų žaidėjų? Kaip tai lėmė didžių menininkių nebuvimą?

Judy Chicago, Sojourner Truth vieta „Vakarėlio“ instaliacijoje
Judy Chicago, Sojourner Truth vieta „Vakarėlio“ instaliacijoje. Bruklino muziejaus Niujorke nuotrauka

Ką vis dėlto sodintumėte prie „Vakarėlio“ stalo ?

Kadangi šiame interviu pagrindinis dėmesys buvo skirtas SBU Dailės fakulteto žydų kilmės studentėms, mano parinkimas atspindės tik tarpukario Vilnių, neliečiant magistriniame taip pat nagrinėto Kauno atvejo.

Socialinio portreto rekonstrukcija leido man susidaryti bendrą vaizdinį apie to meto SBU Dailės fakulteto žydų kilmės studentes, siekusias meninio išsilavinimo, bei išskirti žydų kilmės merginą, kuri kūrybiškai griuvinėjo, ėjo prieš žemės sukimąsi bei atspindėjo pokyčius. Prie „Vakarėlio“ stalo sodinčiau Goldą Akselrod, kuri, mano nuomone, įgalino žydų Apšvietos laikotarpio naująją moterį. 1888 m. Vilniuje gimusi žydaitė. Unikali dėl savo sprendimo siekti pasaulietinio išsilavinimo už bendruomenės ribų, studijuoti meną privačioje Paryžiaus meno akademijoje (1907–1909 m.). Tuo metu užsienyje studijavo daugiausia žydų kilmės vaikinai. Tai taip pat vienintelis atvejis iš 53-jų SBU Dailės fakulteto žydų kilmės studenčių, kuomet meninio išsilavinimo žinių buvo siekiama Paryžiuje (viename iš pagrindinių to meto Europos meno centrų). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ištekėjusi Golda neapleido savo siekių tęsti menininkės karjerą ir santuokai įpusėjus. Į SBU Dailės fakultetą įstojo 1923 m., būdama 35-erių, beveik dvigubai vyresnė už bendrą žydų kilmės studenčių stojančiųjų amžiaus vidurkį. Golda Akselrod domėjosi portretine tapyba, kuri rodo besikeičiantį bei laisvėjantį žydų bendruomenės požiūrį į Antrąjį Dievo įsakymą – vaizdavimo draudimą.

Golda Akselrod
Golda Akselrod. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Kokias matote tolesnes savo tyrimo perspektyvas?

Savo magistrinio tyrimą pradėjau, norėdama atsakyti sau į klausimą: „Jeigu turėčiau vieną vietą prie „Vakarėlio“ stalo, kurią žydų kilmės menininkę aš sodinčiau prie jo?“ Tačiau ilgainiui stalo metafora man padėjo išsikelti daugiau klausimų.

Įsivaizduokime, jog aš organizuoju „Vakarėlį“ ir turiu ne vieną vietą, tačiau visas 39-ias vietas. Esu atsakinga už vakarėlio temą „Lietuvos tarpukario menininkės“ bei svečių sąrašą. Prieš tai vykusio „Vakarėlio“ svečių sąrašas buvo išskirtinai vyriškas, skirtas meno pasaulio vyrams, kurie iki Pirmojo pasaulinio karo monopolizavo stalą. Svečių stalas pradeda keistis po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitusios geopolitinės situacijos, modernizacijos, emancipacijos, urbanizacijos, feminizmo idėjų, vyrai pradeda įsileisti moteris prie stalo arba, kitaip tariant, į menininkų sferą – „Vakarėlį“. Tačiau visas šis procesas tampa kompleksiška situacija, kai vyrai turi palikti vietos moterims prie stalo. Kaip vyksta šis procesas? Koks yra moterų atėjimas į vyrų dominuojančia erdvę? Kokios moterys sėstųsi prie stalo? Ar susodinus menininkus (vyrus ir moteris) prie stalo, aptarus jų patirtis, išsilavinimą, lūkesčius galėtume atsakyti į 1971 m. Vakarų istoriografijoje meno istorikės Lindos Nochlin iškeltą klausimą: „Kodėl nebuvo didžių menininkių?“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.