Ką švenčiame per Devintines?

1264 m. rugpjūčio 11 d. popiežius Urbonas IV paskelbė bulę „Transiturus de hoc mundo“, kuria nurodė, kad ketvirtadienį, po Sekminių oktavos, visame katalikų pasaulyje būtų švenčiama „Festum Corporis“ („Kūno šventė“) ir kad ją minėdami visi katalikai džiugiai, iškilmingai išpažintų tikėjimą tikru Kristaus buvimu Eucharistijos sakramente.

Taip atsirado ir eucharistinių procesijų tradicija.

Visoje Bažnyčioje įvesti Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę paskatino vidurio Italijoje tryliktajame amžiuje įvykęs stebuklas. 1263 m. kunigas vardu Petras kaip piligrimas iš Bohemijos keliavo į Romą. Bolsenos miestelyje jam aukojant Mišias įvyko stebuklas: iš konsekruojamos ostijos pradėjo lašėti kraujas.

Tuo metu Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV gyveno ne Romoje, bet su kardinolais ir visu dvaru buvo laikinai įsikūręs netoliese esančiame Orvieto mieste. Bolsenos miestelio gyventojai, galbūt ir pats kun. Petras, stebuklo įrodymą – sukruvintą korporalą – iškilminga procesija iš Bolsenos į Orvietą atnešė popiežiui. Jau kitais metais, 1264-aisiais, Urbonas IV paskelbė minėtąją bulę „Transiturus de hoc mundo”, kuria į liturginį kalendorių buvo įvesta Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Kartu su naujos liturginės šventės įvedimu gimė ir eucharistinės procesijos, kartojančios bolseniečių eiseną į Orvietą 1263 m.

Bolsenos stebuklo ir Devintinių šventės įvedimo laikais gyvenęs žymus teologas šv. Tomas Akvinietis šia proga sukūrė garsųjį eucharistinį himną „Pange lingua“, kurio paskutiniai du posmai, prasidedantys žodžiais „Tantum ergo Sacraemntum“ (“Prieš taip didį Sakramentą“) iki šiandien labai dažnai skamba mūsų bažnyčiose.

Viename iš Devintinėms sukurtų apeigų tekstų šv. Tomas rašė: „Materialinis maistas visų pirma tampa žmogumi, kuris jį valgo, atkuria jo netektis ir sustiprina gyvybines jėgas. Dvasinis maistas atvirkščiai – perkeičia žmogų, kuris jį valgo, į save. Teisingas šio sakramento veikimas yra žmogaus perkeitimas į Kristų. Jis jau nebegyvena dėl savęs, bet Kristus gyvena jame. Sakramentas turi ir kitą efektą: atkuria dvasinius netekimus, sąlygotus nuomonių bei ydų, ir sustiprina jėgas gyventi dorybėmis“.

Maža to, per šią šventę ne tik išpažįstame, kad Jėzus gyvena mumyse, bet kad per uolų sakramentinį gyvenimą mumyse apsigyvena visa Švenčiausioji Trejybė. Tai ir yra slėpinys, kurį vadiname Komunija.

Krikščioniškasis tikėjimas ir gyvenimas yra santykis: santykis su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi, o per Jėzų ir vienas su kitu bei visu pasauliu. Pasaulis, kurio gatvėmis einame su Devintinių procesija, yra pasaulis, kurį Dievas tebemyli taip stipriai, kad ir toliau siunčia savo Sūnų gelbėti, atkurti ir transformuoti jį iš vidaus. Devintinių procesija simbolizuoja besitęsiančią Jėzaus Kristaus atperkančiąją misiją ir mūsų dalyvavimą joje.

Tai taip pat primena mums pašaukimą nuolatiniam atsivertimui, visuotinį pašaukimą į šventumą. Kiekvienas iš mūsų, vadinančių save krikščionimi, turime tapti panašesni į Tą, kurį mylime ir per kurį gyvename.

Devintinės, arba Kristaus kūno ir kraujo šventė, minima kitą sekmadienį po Švenčiausiosios Trejybės iškilmės, kad būtų matomas šis glaudus ryšys. Per nuolatinį Eucharistijos priėmimą esame kviečiami gyventi Švč. Trejybės vienybėje ir gauname malonę tą išpildyti.

Pagal užsienio spaudą