Ką veikia A. Venclovos biustas akmenų sąvartyne?

Vietos gyventojai ir miestą lankantys svečiai neretai nepastebi, o jei ir pamato, nežino, iš kur jos ir kam skirtos, kokį istorinį ir kultūrinį laikotarpį atspindi. Tokie paminklai reikšmingi, nes įamžina mažąją Vilniaus istoriją, kurioje buvo susipynusios įvairios tautos, religijos ir politinės santvarkos.

Viešoji skulptūra visais laikais buvo ta meno sritis, kuri per savo formą ir literatūrinius įvaizdžius paveikiausiai išreikšdavo žiūrovui įvairias prasmes ir sukeldavo daugiausia diskusijų viešajame diskurse. Viešųjų erdvių menas – viena labiausiai ideologizuotų meno sričių, tačiau, kaip ir architektūra, jis praturtina mūsų kasdienę aplinką, formuoja urbanistinę kultūrą.

Vilniaus mieste skulptūrų išties netrūksta, tačiau ar gyventojai ir miesto svečiai žino, ką tos skulptūros simbolizuoja? Ar pastebimos skulptūros meninės vertybės ir socialinis naratyvas? 

Tęsdami pasakojimų ciklą „Vilniaus praeities šešėliai“ kartu su rašytoju, publicistu, miesto tyrinėtoju DARIUMI POCEVIČIUMI kviečiame pažinti Vilniaus mieste esančias skulptūras, monumentus po atviru dangumi ir sužinoti, ką slepia šių paminklų atsiradimo istorijos.

Antano Venclovos biustas

Kaip ir 1940-aisiais, 1990-aisiais politinių pertvarkų fasadą gausiausiai reprezentavo ne dailininkai ar muzikai, o rašytojai. Jie pirmieji ėmė keisti ir LRS rūmų interjerą bei eksterjerą. 1989–1990 m. į rūsius ir palėpę iš salių iškeliavo „netinkamų“ rašytojų paveikslai ir biustai, jie buvo pakeisti „tinkamais“. Nuimta 1960-aisiais prie fasado pritvirtinta atminimo lenta Petrui Cvirkai. Užblokuotas paminklinio biusto Antanui Venclovai pastatymas.

Pastarojo memorialinio ženklo priešistorė tokia. 1986-aisiais nedideliame skverelyje prie pietinės LRS rūmų sienos nutarta pastatyti paminklinį biustą ilgamečiam LRS pirmininkui. 1988-ųjų gruodį architektas Leonardas Vaitys parengė skvero įrengimo projektą. Nedidelis, metro aukščio, A. Venclovos biustas turėjo stovėti ant neaukšto kvadratinio 0,8 x 0,8 metro pjedestalo. Trapecijos formos skverą numatyta iškloti granito plokštėmis, greta pastatyti keturis granitinius suoliukus, pasodinti nedidelį gėlyną. Gruodžio 15-ąją projektą patvirtino meno taryba, o iki metų pabaigos surinkti visi reikalingi parašai.

Granitinį biustą patikėta padirbinti skulptoriui Alfonsui Ambraziūnui, ir šis nieko nelaukdamas kibo į darbą. Rašytojo atvaizdas turėjo būti iškaltas rūsčia poza, kurią pabrėžė suraukti antakiai ir valingas smakras. Tačiau 1990-ųjų pradžioje darbai buvo nutraukti. 

„Pasakiau meistrui Alvydui Balčiūnui, kad liautųsi kalęs, nes pasidarė aišku, kad biustas nebus pastatytas dėl politinių priežasčių. Buvo likę visai nedaug – kai kur paskaptuoti, kai ką nuimti. Bet man jau ranka nekilo“, – pasakojo A. Ambraziūnas.

Beveik baigtas biustas šiandien mėtosi Skulptūros ir vitražo centro teritorijoje, Dariaus ir Girėno g. 25, tarp akmens luitų ir nuolaužų. Čia galima atrasti ir kitų to laiko reliktų: niekam nebereikalingų memorialinių lentelių ir nebaigtų antkapinių paminklų. Panašaus likimo tuomet sulaukė ir paminklas Vincui Mykolaičiui-Putinui, tik jo pastatymas buvo numarintas ne dėl politinių motyvų, o dėl politinių pervartų sukeltos netvarkos.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.