Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 12 08

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ką vyrams katalikams davė Šv. Juozapo metai?

Unsplash.com nuotrauka

Šiandien, gruodžio 8-ąją, baigiasi popiežiaus paskelbti Šv. Juozapo metai. Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje stengėsi (ar bent jau turėjo stengtis), kad tylenis amatininkas Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas, Naujajame Testamente nepratariantis nė žodžio, įvairiais būdais prakalbėtų tikintiesiems. Ypač vyrams.

Ar tai pavyko? Kreipiausi į septynis vyrus katalikus – pasauliečius ir kunigus – gyvenančius nuo Klaipėdos iki Visagino, ir uždaviau tris paprastus klausimus, kurie man pasirodė svarbūs:

  • Ar per šiuos metus Bažnyčioje Lietuvoje buvo skiriama daugiau dėmesio šv. Juozapui? Ką pastebėjote?
  • Ar Šv. Juozapo metai (ir šio šventojo pavyzdys) Jums padėjo tapti geresniu vyru – šeimos žmogumi ar kunigu?
  • Kaip manote, ar Bažnyčioje pakankamai dėmesio skiriama vyriškumo ugdymo temai – kaip būti geru ir laimingu vyru kataliku pasauliečiu ar kunigu?

Štai vyrų atsakymai.

Mantas Jankavičius. Žygimanto Gedvilos / „BNS foto“ nuotrauka

Mantas Jankavičius, dainų autorius ir atlikėjas, aktorius

Šiemet apie šv. Juozapą daugiausia išgirdau iš savo vaikų, kadangi jie lanko katalikišką mokyklą. Ši tema buvo labai akcentuojama, o besibaigiant Šv. Juozapo metams buvo labai graži tradicija – mokiniai parsinešdavo į namus šv. Juozapo ikoną. Parą pabūna, paskui perduodama kitiems bendraklasiams.

Man visada, o šiuo metu ypač, rūpi Juozapo asmuo. Visų pirma jis man kalba kaip šeimos, tėvystės globėjas. O tėvystės tema ypač svarbi, kadangi turiu keturis vaikus. Todėl šv. Juozapas, sakyčiau, iš visų šventųjų man yra brangiausias.

Ar tapau geresniu vyru ar tėvu – negaliu atsakyti. Turbūt tai sužinosiu tik amžinybėje. Bet esu garantuotas, kad per šiuos metus, kelis kartus melsdamas šv. Juozapo užtarimo, esu gavęs neįtikėtinų dalykų. Šis šventasis labai galingas, jis man padeda šeimoje ir kasdienybėje.

Kalbant apie vyriškumo ugdymą Bažnyčioje, tai Lietuvoje yra visko. Nemanau, kad stokojame katalikiškų, apskritai krikščioniškų bendruomenių veiklų. Jeigu reikia kokios pagalbos, mes turime labai gerą „servisą“. Kas ieško, tas randa.

Vladyslavas Bortkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vladyslavas Bortkevičius, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistas

Manau, kad šiemet buvo skiriama daugiau dėmesio šv. Juozapui, bet tai priklausė nuo konkrečios vietos ar parapijos. Kai kur tai buvo daroma dirbtinai, kai kur – natūraliai. Kai matydavau dirbtinai pritemptą šv. Juozapo temą kuriame nors renginyje, būdavo ir juokinga, ir kartu visai nejuokinga. Kam daryti tai, ko nenori? Kam kalbėti apie tai, jeigu tau nerūpi ši tema?

Tačiau buvo ir tokių vietų, kuriose buvo malonu ir gera klausyti tikrai norinčiųjų apie šv. Juozapą pasakoti, kalbėti, diskutuoti. Klausiausi kelių įdomių laidų per Marijos radiją.

Apie šv. Juozapą kalbėjomės Vyrų grupėje, taip pat organizavome dviejų dienų piligriminį vyrų žygį tema „Šv. Juozapas, kūrybingai drąsus globėjas“. Žygio metu nagrinėjome, kuo gi drąsus ir kūrybingas yra šis šventasis.

Ar man šitie metai padėjo sekti šv. Juozapo pavyzdžiu? Sunku kalbėti apie visus metus. Turbūt paminėčiau tokius vienkartinius, kelių dienų įvykius, kai save lyginau su šv. Juozapu, kur galėjau susimąstyti ir apgalvoti, kuo gi esu panašus, kur turiu pasitempti, o kur man iki šv. Juozapo dar keliauti ir keliauti…

Peržiūrėjus metus, ar mano gyvenime kas nors pasikeitė? Turbūt laikinai keitėsi, paskui viskas grįždavo atgal, vėl keitėsi ir t. t. Ar esu pats pasikeitęs per šiuos metus dėl šv. Juozapo temos? Gal iš dalies. Bet, manyčiau, keičiausi dėl skirtingų aplinkybių ir temų savo aplinkoje.

Aš manau, kad labai mažai skiriama dėmesio vyriškumo ugdymo temai Lietuvos Bažnyčioje (nežinau, kaip yra kitose šalyse). Skaudu matyti degraduojančius tikėjime vyrus, pasyvius šeimose. Sakyčiau, gaila, kad mūsų Bažnyčios vyskupai ir dvasininkai (nesakau, kad visi) nedalyvauja vyrų formacijoje, ugdyme. Pasisako, kad Bažnyčia yra moterų, ir sudominti vyrų veiklomis neskuba, neskiria tam laiko. Neskiria laiko asmeniniam susitikimui ir pamiršta žodį tarnystė, keisdami ją darbu.

Vis dažniau girdžiu pasisakančiųjų, kad dirbu bažnyčioje, o vis mažiau – patarnauju. Kur dingo pašaukimas tarnystei? Ir kaipgi galima būti laimingu vyru kataliku pasauliečiu ar kunigu, pervargusiu bedirbant bažnyčioje, pamirštant apie tarnystę? Bažnyčioje, mano manymu, reikia mokėti dalintis atsakomybėmis, tarnystėmis su kitais dvasininkais ir pasauliečiais, kad nepervargtum. O kai nenori, nemoki, nepasitiki, nekalbi, nebendrauji – tai kaip tada būti laimingam?

Kun. Andrius Vaitkevičius. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos nuotrauka

Kun. Andrius Vaitkevičius, Klaipėdos universiteto docentas, Klaipėdos miesto Šeimos centro direktorius, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos vikaras; Šv. Juozapo metų katechezių autorius

Šv. Juozapą, kaip vyriškumo pavyzdį, pažįstu gana seniai – dar nuo studijų laikų, ypač kada išsamiau teko studijuoti šv. Jono Pauliaus II mokymą. Man labiausiai patiko ir padariau naujų atradimų šiais metais artimiau susipažindamas su istorine šv. Juozapo kulto ir pamaldumo jam raida. Kiek daug visokių turtingų tradicijų ir gražių pamaldumo praktikų prašant jo užtarimo esama! Na, žinoma, pačią didžiausią nuostabą kelia biblinio ir teologinio mokymo apie žmogų dermė su žmogiškaisiais mokslais. Tai psichologijos ir sociologijos mokslai, kurie tikinčiajam paantrina tai, ką tikėjimu jau jis yra išgyvenęs.

Dėmesio šv. Juozapui Bažnyčioje tikrai būta. Juk ir atlaidai skirti šiems metams, katechezės, konferencijos, mokymai apie šv. Juozapo pavyzdį kiekvienam krikščioniui, rekolekcijos ir t. t. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijoje (kurioje tarnauju) tikintieji tikrai šiais metais nuoširdžiai meldėsi prašydami jo užtarimo. Ši malda dažnai buvo jungiama su malda už šeimas.

Man šie metai buvo gana kūrybingi ir pilni iššūkių. Labai norėjosi Šv. Juozapo metų proga pakviesti giliau pažvelgti į vyriškumo ir tėviškumo slėpinį sujungiant tris požiūrius: teologinį, psichologinį ir sociologinį.

Būti geru vyru, kunigu, kataliku ar šeimos tėvu niekada nėra duotybė ar baigtinis rezultatas. Lygiai taip ir man. Tai yra kelias, kuriuo einu ir tobulėju visą gyvenimą, kaip ir bet kuris šiame pasaulyje esantis žmogus. Visada kalbant šiomis temomis darau ir savo asmeninę refleksiją ir įžvalgas, užsibrėžiu tikslus, kur link eiti ir kaip toliau tobulėti. Būtent tokio atvirumo gyvenimui ir nesustojimo vietoje manant, kad jau viską pasiekiau, palinkėčiau sau, taip pat ir kiekvienam sutiktajam.

Man atrodo, kad vyriškumo ugdymo temomis Lietuvoje kalbama per mažai. Labai norisi kviesti bendruomenių narius ir kiekvieną kataliką atrasti vyriškumo ir moteriškumo slėpinių sąveiką, kuri savo giliausia prasme atsiskleidžia artinantis prie paties Dievo slėpinio. O jame savo ištakas turi visos tobuliausios vyriškumo ir tėviškumo, moteriškumo ir motiniškumo savybės.

Baigiantis Šv. Juozapo metams palinkėčiau eiti atradimų keliu, gilinimosi keliu, kuris leis rasti ir asmeninės laimės, ir tobulėjimo galimybę.

Antanas Šutas su šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Antanas Šutas, energetikos specialistas, berniukų lytiškumo ugdytojas

Ko gero, labiausiai dėmesį į šv. Juozapą atkreipiantis reiškinys yra kasdienė 20 val. vykstanti Bažnyčios malda į šį šventąjį. Supratau, kad Juozapas yra tas, kuris atsakingas už pandemijos suvaldymą.

Man asmeniškai šie metai šv. Juozapo šviesoje padėjo suprasti, kokia stipri dorybė yra tylus ir kantrus darbas.  Tokiais tyliaisiais darbininkais remiasi mūsų Bažnyčia ir visa visuomenė. Šeimoje iš naujo atradau paprastų kasdienių pareigų atlikimo prasmę ir svarbą, supratau, kaip sutuoktinius sujungia ištikimybė kartu rūpinantis šeima ir ugdant vaikus. Ir atradau, kad tėvų atsidavimas vaikams, namams ir ištikimybė vieno kitam yra tikras nuotykis, tikras ištvermės žygis, kuris, jį įveikusiems, atneša santuokos garbės vainiką.

Vyriškumo ugdymo temai Bažnyčioje skiriama per mažai dėmesio. Bažnyčia vis dar pilna daugiausia moterų, vyrams sunku atrasti vietos. Nors mūsų Bažnyčia du tūkstančius metų kaip tik ir išsilaikė didvyrių vyrų ir šventų jos moterų maldų dėka.

Pats organizuoju piligriminius vyrų ištvermės žygius ir žinau, kaip sunku yra prisikviesti kunigą eiti kartu su vyrais. Galbūt dvasininkus išgąsdina 100 km per parą atstumas nuo Kauno iki Šiluvos, tačiau tai tikrai nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Dauguma vyrų šį žygį sėkmingai įveikia iš pirmo karto. Ir tokiems vyrams, kurie siekia aktyviai sekti Kristų, ypač reikalingi didvyriški ir drąsūs kunigai – vedliai. Vyrams, kad jie augtų dvasiškai ir kūniškai, reikia susitikti su tokiais kunigais kaip Giovannino Guareschio personažas kunigas Don Kamilis, kurie dėl Kristaus yra pasiryžę padaryti bet ką.

Toks buvo ir šventasis Juozapas, drąsiai, nepaisydamas visuomenės spaudimo, priėmęs netikėtą Marijos nėštumą ir netrukus, įkvėptas angelo, išvedęs šeimą į žygį. Tokiais šeimų vedliais ir trokšta būti vyrai. Tokių vyrų pavydžių mūsų šalies istorijoje yra pakankamai. Todėl manau, kad mes turime gerų galimybių užauginti stiprių vyrų kartą. Reikia tik patiems žengti pirmą žingsnį.

Rimas Šapauskas. Bernardinai.lt nuotrauka

Rimas Šapauskas, aktorius, televizijos ir interneto laidų vedėjas

Kad įvyko Šv. Juozapo metai, tikrai pajutau. Pirmas dalykas – pandemijos metu vyskupų pasiūlyta Šv. Juozapo malda kiekvienos dienos 20 valandą. Mūsų namuose ji „pasistūmė“ į vakaro maldą. Taip pat namuose atsirado šv. Juozapo skulptūrėlė. Plungės klebonas ją padovanojo mano sūnui Juozapui.

Dar vienas įvykis – prie Šv. Faustinos namelio Antakalnyje pastatyta šv. Juozapo skulptūra. Tai yra kopija skulptūros, kuri kažkada stovėjo tame vienuolyno komplekse. Mes netoli gyvename. Kaip nemylėsi to, kas yra šalia?

Šv. Juozapo metai buvo laiku ir vietoje, žinant, kad tėvystės problema yra gana opi, ypač Lietuvoje. Tėvo institutas pas mus smarkiai pažeistas, ir nesistengiama jo reabilituoti. Manau, kad Bažnyčioje tikrai nepakanka dėmesio vyriškumo temai. Dauguma bėdų ir skandalų, persekiojančių Bažnyčią, iš esmės iš to išplaukia. Su šėtono pagalba įvyko daug baisių dalykų. Tad yra problemų. Reikia jas iš naujo peržiūrėti ir kuopti. Tuo labiau kad pasaulis kaip tik siūlo viską niveliuoti, sakydamas, jog nėra nei vyrų, nei moterų.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kun. Robertas Urbonavičius, Šiluvos Švč. Mergelės Gimimo parapijos vikaras, „Bernardinai.lt“ tekstų autorius

Buvau iš tų, kurie svajojo apie Šv. Juozapo metus, ir labai džiaugiuosi, kad toji svajonė išsipildė. Iš regimų iniciatyvų pabrėžčiau išverstas kelias knygas apie Juozapą, jo metams sukurtą interneto svetainę, įvairias katechezes. Pandeminė situacija turbūt neleido organizuoti masinių renginių, o dvasinė šių metų reikšmė turbūt atsiskleis vėliau.

Džiaugiuosi, kad bendradarbiaujant su „Bernardinais“ teko paruošti straipsnių ciklą Šv. Juozapo metams, man tai pačiam buvo puikus šių metų įprasminimas, o kiek jis pasiekė skaitytojus, reikia klausti redaktoriaus.

Pats Juozapu domiuosi jau daugybę metų, tad pastarieji man asmeniškai kažko naujo nesuteikė – tačiau, žinoma, pagilino ryšį su šiuo nuostabiu šventuoju. Manau, kad Šv. Juozapo metai gali būti impulsu padėti broliams krikščionims atrasti vyrišką dvasingumą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Osvaldas Rutkauskas, miškininkas

Esu praktikuojantis krikščionis, mylintis ir mylimas tėtis bei vyras. Šiaulių vyskupijos Pakruojo dekanate mano žmona veda sužadėtinių kursus, aš būnu patariamasis balsas.

Bažnyčioje buvo akcentuojama, kad šie metai skirti šv. Juozapui. Pakruojo parapijos kunigas dekanas pabrėžia , kad verta kiekvienam atsižvelgti į Juozapo atsidavimą šeimai.

Šiuo metu šeimoje iškyla nesusipratimų, problemų, dėl kurių esame iš dalies kalti visi. Todėl pandemijos akivaizdoje turime susitelkti ir būti kaip vienas kumštis, o iškilusias problemas spręsti kartu. Naujojo Testamento skaitymas padėjo analizuoti save… Suprasti, dėl kokių priežasčių ir kodėl  šeimos nariai nenori su manimi kalbėti ir atvirauti.

Visada norėjau būti supratingas ir griežtas tėtis savo vaikams. Turėjau stiprų ryšį su į amžinybę išėjusiu tėčiu, kuris buvo pavyzdys. Jo netektis mane labai palietė, sunku yra iki šiol. Stengiuosi, žmonos bei vaikų padedamas, atsitiesti.

Labai noriu turėti tvirtą ryšį su vaikais. Auginame du sūnus ir dukrytę. Laisvalaikį mėgstu leisti su šeima, mano prioritetas yra gamta: pieva, laukas, miškas, upė… Skatinu ir raginu vaikus pažinti pasaulį. Šeimoje daug kalbama apie tikėjimą, viltį ir meilę. Puoselėjamos ir ugdomos tikėjimo tradicijos, sekmadienį – privalomos Mišios. Nors ne visada vaikai noriai tai priima, bet tik mūsų kantrybės ir geranoriškumo dėka pelnome jų pasitikėjimą ir pagarbą.

Gyvename mažame Pakruojo mieste, todėl sunku suburti žmones. Jie nepuola jungtis į grupeles ir kalbėtis. Bet tokie pokalbiai yra reikalingi. Jie skatina nebijoti kalbėti apie iškilusias problemas šeimoje, darbe, visuomenėje.

Savo aplinkoje nebijau kalbėti garsiai, kad tikiu ir pasitikiu Jėzumi.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.