2021 06 01

Aušra Mizgirienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ką žada popiežiaus įsteigta pasauliečio katecheto tarnystė?

Cathopic.com nuotrauka

Gegužės 11 d. popiežius Pranciškus paskelbė apaštališkąjį laišką „Antiquum Ministerium“, kuriuo jis Katalikų Bažnyčioje įsteigia oficialią pasauliečio katecheto tarnystę. Kaip teigė Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkas arkivyskupas Rino Fisichella, ši taryba popiežiaus prašymu gilinosi į pasauliečio katecheto tarnystės įsteigimo klausimą daugiau nei penkerius metus, bendradarbiaudama su vyskupų konferencijomis ir ekspertais – tad šis dokumentas yra didelio darbo vaisius.

Kokia šio dokumento reikšmė, ką popiežius Pranciškus nori juo šiandien pasakyti Bažnyčiai? Norėčiau pažvelgti į kai kurias dokumento mintis, kurios man pačiai, turinčiai šiek tiek katechetinės tarnystės patirties, iškilo ryškiausiai.

Nauja gyvybė senai tarnystei

Svarbu paminėti, kad popiežius skelbia šį dokumentą, atsiliepdamas į neatidėliotiną poreikį evangelizuoti šiuolaikinį pasaulį, susiduriantį su kultūros globalizacija (plg. enciklika Fratelli tutti, 100.138), augančiu pliuralizmu bei plintančia skaitmenine kultūra, kuri daug žada, bet taip pat kelia kliūčių žmogiško gyvenimo tikrumui. Šie visuomenės gyvenimo pokyčiai daro didelę įtaką katechetinei Bažnyčios veiklai. Žvelgdamas į šiuos iššūkius, popiežius iš naujo primena Bažnyčios nariams, kad kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas vykdyti misiją bendruomenėje ir svarbu klausytis Šventosios Dvasios, kuri „ir šiandien kviečia vyrus ir moteris leistis į kelią, eiti susitikti su daugeliu žmonių, laukiančių pažinti krikščioniškojo tikėjimo grožį, gėrį ir tiesą“ (5), kad „tikėjimas galėtų būti veiksminga atrama kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime“ (3). Tai dvi popiežiaus išryškintos priežastys, dėl ko gyvena Bažnyčia ir kokia yra jos buvimo pasaulyje prasmė.

Pradžioje popiežius Pranciškus primena, kad „katecheto tarnystė Bažnyčioje yra labai sena“ (1). Pirmieji jos pavyzdžiai minimi Naujajame Testamente, mokymo tarnystės pirminė forma jau numanoma žvelgiant į „mokytojus“, apie kuriuos apaštalas Paulius rašo Laiške korintiečiams: „Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje – pirmiausia, apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais“ (1 Kor 12, 28–31).

Popiežius trumpai apžvelgia Žodžio skelbimo istoriją ir įvertina, kad „evangelizacijos istorija per praėjusius du tūkstantmečius aiškiai parodo katechetų misijos veiksmingumą, kai jie atiduodavo savo gyvenimus katechetiniam mokymui“. Šventasis Tėvas atkreipia dėmesį, jog „žvilgsnis į įsipareigojusias skelbti ir skleisti Evangeliją pirmąsias krikščionių bendruomenes šiandien taip pat ragina Bažnyčią atpažinti naujas išraiškos formas, kaip gyventi ištikimybe Dievo žodžiui, kad Evangelija galėtų pasiekti visą kūriniją“ (2). Matant Pranciškaus pontifikato ypatingumą ieškant naujų būdų nešti Evangeliją pasauliui, matome ir čia, kad paskelbtuoju dokumentu jis siekia įkvėpti naujos gyvybės į senovinę katecheto tarnystę.

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Ne karjera ar profesija, o viso gyvenimo pašaukimas

Atidžiai skaitydama supratau štai ką: dokumentas pasauliečio katecheto tarnystę pirmą kartą Bažnyčios istorijoje paskelbia oficialia bažnytine tarnyste, ją apibrėžia kaip Šventosios Dvasios dovaną (charizmą), kaip asmens pašaukimą ir misionierišką įsipareigojimą bei užtvirtina jį liturgine apeiga, įgaliodamas katechetą bažnytinei ir dvasinei tikėjimo mokytojo tarnystei. Dokumentas pabrėžia, kad ši tarnystė yra nuolatinė – viso gyvenimo pašaukimas ir tarnavimas pagal vietos vyskupo apibrėžtus sielovados poreikius; pavaldi vyskupui, nors galbūt kai kuriais gyvenimo etapais dėl įvairų aplinkybių tarnystė gali būti ir nevykdoma.

Iškart kyla klausimas: kam steigti tokią tarnystę, kai Bažnyčioje jau ir taip katechetai darbuojasi? Lietuvoje jie pagal galimybes savanoriauja parapijose rengiant vaikus ir jaunuolius sakramentams, įvairiose suaugusiųjų evangelizacijos ir katechezės programose. Mokyklose dirba teologinį ir pedagoginį išsilavinimą turintys tikybos mokytojai, kurie dažnai taip pat yra parapijų klebonų prašomi ruošti vaikus ir jaunuolius įkrikščioninimo sakramentams, nes nėra kitų mokymo tarnystėje tarnaujančių parapijiečių.

Tad tikybos mokytojai dirba dvigubą darbą, dažnai perdegę ir be misijinio įkarščio, o nuo to kenčia Dievo žodžio skelbimo kokybė. Tuo tarpu Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ar Amazonijoje, ypač tose vietose, kur trūksta kunigų, katechetai vyrai ir moterys dažnai veikia kaip vietinių parapijų bendruomenių vadovai, mokydami, pamokslaudami, atlikdami įvairius pastoracinius patarnavimus, netgi laimindami santuokas ir laidodami mirusiuosius.

Aušra Mizgirienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tad kuo nauja ir kuo ypatinga ši popiežiaus Pranciškaus įsteigta katecheto tarnystė visuotinėje Bažnyčioje? Arkivyskupas Rino Fisichella spaudos konferencijoje taip pakomentavo šios tarnystės naujumą: „Vyrai ir moterys yra kviečiami išreikšti savo Krikšto pašaukimą pačiu geriausiu įmanomu būdu, ne pakeisdami kunigą jo tarnystėse ir ne kaip pašvęstojo gyvenimo atstovai, bet kaip autentiški pasauliečiai, kurie išskirtinai šioje tarnystėje gali pilnai patirti per Krikštą gautą pašaukimą liudyti ir veiksmingai tarnauti bendruomenėje ir pasaulyje. Ši tarnystė yra ne dėl asmens saviraiškos, profesinės karjeros ar asmeninio pasitenkinimo, bet dėl tarnavimo vietinėse Bažnyčiose.“

Pasak arkivyskupo, katecheto tarnystę priimti galės ne kiekvienas Žodžio skelbime dalyvaujantis krikščionis, o tik tas asmuo, kuris atpažino jam suteiktą Šventosios Dvasios dovaną būti tikėjimo mokytoju šiandieniame pasaulyje, suprato ir įsisąmonino, jog tai yra jo gyvenimo misija ir pašaukimas bei pasiryžo įsipareigoti šiai dvasinei ir bažnytinei tarnystei visam gyvenimui. Nors daug katechetų šiandien tarnauja parapijose, dirba mokyklose, tačiau popiežius teigia: „Katecheto tarnystėje ryškus pašaukimo aspektas, kuris reikalauja deramos vyskupo įžvalgos ir turi būti pabrėžiamas steigimo apeigomis (8).“ Popiežius kviečia vyskupų konferencijas „įgyvendinti katecheto tarnystę nustatant būtiną ugdymo kelią, normatyvinius kriterijus, reikalingus šiai tarnystei priimti, taip pat rasti atitinkamų tarnystės formų į ją pašauktiems asmenims (9).“

Koks turėtų būti šiai tarnystei pašauktas asmuo? Šventasis Tėvas prašo, kad įsteigtai katecheto tarnystei „būtų šaukiami vyrai ir moterys, kuriems būdingas tvirtas tikėjimas ir žmogiškoji branda, aktyviai dalyvaujantys krikščionių bendruomenės gyvenime, gebantys priimti kitus, didžiadvasiški ir pasižymintys broliškos bendrystės gyvenimu, gavę deramą biblinį, teologinį, sielovadinį ir pedagoginį ugdymą, atidūs tikėjimo tiesos perteikėjai ir turintys jau ankstesnę katechezės patirtį. Reikalaujama, kad tai būtų asmenys, ištikimai bendradarbiaujantys su kunigais ir diakonais, pasirengę atlikti tarnystę ten, kur būtina, ir įkvėpti tikro apaštalinio uolumo (8).“

Cathopic.com nuotrauka

Patys katechetai šią naujovę vertina skirtingai

Skaitau tai ir galvoju, kad rimtas dalykas ši katecheto tarnystė – popiežius pakelia kartelę Dievo žodžio skelbėjui ir mokytojui pasauliečiui, kuris yra šaukiamas atsakingai įsipareigoti įsisąmonintam pašaukimui. Skaitydama dokumentą džiaugiausi, nes tikiu, jog per Šventąjį Tėvą veikia Šventoji Dvasia, šis jo dokumentas yra reikšmingas ir svarbus Bažnyčiai bei jos evangelizacinei misijai šiandieniame pasaulyje. Bet knietėjo sužinoti, ką apie šią tarnystę galvoja su katecheze turintys reikalų mano broliai ir seserys katalikai.

Leiskite pasidalinti atliktu nedideliu dvi savaites nuo dokumento paskelbimo trukusiu neoficialiu tyrimu, įvairių pokalbių šia tema mintimis. Vieni sveikino, žinodami, kad darbuojuosi katechezės lauke, džiaugėsi popiežiaus dėmesiu tikėjimo mokytojams. Kiti išreiškė skeptišką požiūrį: kam reikia formalizuotos tarnystės, jei ir taip katechetai Bažnyčioje egzistuoja, čia dar vienas formalumas, kuris nuguls į stalčių arba bus sukurta dar viena institucinė struktūra, neturinti gyvybės. Dar kai kas svarstė, kad dokumentas aktualus tik minėtiems Amazonijos, Lotynų Amerikos, Azijos ir Afrikos kraštams, kuriuose trūksta kunigų ir katechetai vykdo daugelį Žodžio skelbimo ir pastoracinių tarnysčių.

Viena vaisingai ir su užsidegimu dirbanti katechetė džiaugėsi, kad iš pašaukimo tarnaujantys katechetai bus oficialiai pripažinti Bažnyčioje, bus kaip apaštalai siunčiami bei įsipareigos savo misijai ir tarnystei, o jų apsisprendimas bus užtvirtintas liturgine apeiga. Ji pasvajojo, kad galbūt atsiras daugiau pagalbos ir ugdymo katechetams, kad jie galėtų tobulėti ir kokybiškai skelbti Žodį šiuolaikinėje kultūroje.

Nacionalinė katalikiškojo jaunimimo konferencija Indianapolyje (JAV). NCYC feisbuko paskyros nuotrauka

Kita iš pašaukimo daug metų su jaunimu dirbanti bei šilto ir šalto savo tarnystėje mačiusi katechetė nuoširdžiai pasidalino, jog vien sužinojusi šią naujieną išsitiesė ir pakėlė galvą, pasijuto esanti reikalinga, rodos, per akimirką atsistatė jos kaip katechetės savivertė. Toks atsakingas ir rimtas popiežiaus bei Bažnyčios ganytojų sprendimas ją ragina „susijuosti strėnas“ ir dar labiau stengtis. O kvietimą pripažinti katecheto pašaukimą Bažnyčioje ir įsipareigoti tarnystei su liturginiu palaiminimu ji įvardijo kaip „rago pūtimą“, kviečiantį drąsiai pakilti ir darbuotis su nauju užsidegimu Dievo pjūties lauke, taip išgyvenant savo krikščioniško pašaukimo pilnatvę (atvirai pasakysiu: buvau sukrėsta ir sujaudinta šio viltingo ir įkvepiančio pasidalijimo!).

Dar viena išgirsta nuomonė – kad dokumentas ir oficiali katecheto tarnystė nėra aktualu mums Lietuvoje, kur yra išvystyta katechezės struktūra, gerai tvarkosi klebonai ir padedantys jiems vienuoliai, katalikiškose ir valstybinėse mokyklose dirba daug kvalifikuotų tikybos mokytojų. Kita reakcija – palaukime ir pažiūrėkime, kaip dokumentas bus diskutuojamas, įgyvendinamas ir vykdomas kitose mums artimose Europos šalyse – tada ir mes Lietuvoje kažką nuveiksime. O viena „eilinė“ parapijietė, parapijos „Alfa kurso“ savanorė, išgirdusi šią naujieną, nors dokumento neskaičiusi, tarsi patį popiežių Pranciškų cituodama paklausė: tai gal dabar parapijos katechetai ne tik reikalingų tikėjimo tiesų išmokys prieš priimant sakramentus, bet ir padės katechizuojamiems vaikams ir suaugusiesiems atsiversti į Kristų, po to juos palydės tikėjimo kelionėje, padės jų tikėjimui augti, ir jie eis į Bažnyčią net po sakramentų priėmimo?

Tai, ką paprastu klausimu suformulavo minėtoji parapijietė, popiežius Pranciškus dokumente, cituodamas naująjį Katechezės vadovą (113), įvardija taip: „Katechetas pirmiausia pašauktas išreikšti savo kompetenciją perteikdamas tikėjimą sielovados tarnystėje, kuri vystoma įvairiais etapais: nuo pirminio skelbimo, vedančio į kerigmą, – per mokymą, kuris leidžia įsisąmoninti naują gyvenimą Kristuje ir specialiai parengia įkrikščioninimo sakramentams, – galiausiai iki nuolatinio ugdymo, įgalinančio kiekvieną pakrikštytąjį būti visada pasirengusį „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15).

„Katechetas yra tikėjimo liudytojas, mokytojas ir mistagogas, drauge palydėtojas ir pedagogas, mokantis Bažnyčios vardu“ (6). Man atrodo, kad šis sakinys iš esmės parodo, koks yra Šventosios Dvasios dovaną mokyti gavęs ir iš pašaukimo dirbantis katechetas, apie kurio tarnystę ir kalba popiežius Pranciškus. Čia tiktų pacituoti arkivysk. R. Fisichella‘os žodžius: „Katecheto tarnystės Bažnyčioje įkūrimas yra patvirtinimas, kad šia ypatinga charizma apdovanotas žmogus atlieka autentišką bažnytinę tarnystę bendruomenėje.“

Kaunp arkivyskupijos Suaugusiųjų katechezės tarnybos (katechezestarnyba.lt) nuotrauka

Kas toliau?

Kaip ši katecheto tarnystė galėtų būti įgyvendinta Lietuvoje? Nesiimsiu siūlyti konkrečių žingsnių, tam reikia platesnio žvilgsnio, ganytojų ir už katechezę atsakingų kunigų bei pasauliečių diskusijos ir komandinio darbo, bet galėčiau pasidalinti keletu minčių, gimusių minėtuose pokalbiuose su broliais ir sesėmis katalikais.

Nuoširdžiai ir iš pašaukimo katechezėje tarnaujantiems asmenims katecheto tarnystės įsteigimas ir per liturginę apeigą veikiant Kristui suteiktas įgaliojimas bažnytinei misijai gali atverti naują horizontą ir suteikti naują postūmį, naują drąsą ir užsidegimą įsipareigoti ir tarnauti krikščionio, Kristaus Kūno nario, katecheto pašaukime skelbiant Evangeliją bendruomenėje ir šiandieniame pasaulyje. Taip pat Pranciškaus apaštališkojo laiško įgyvendinimas galbūt galėtų padėti su vyskupo ir bendruomenės pagalba atpažinti, išsigryninti ir įsisąmoninti pašaukimą katecheto tarnystei ne tik jau dirbantiems katechezės srityje, bet ir patiriantiems Šventosios Dvasios raginimą bei troškimą taip tarnauti bendruomenėse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jeigu katecheto tarnystė vyskupijose įsigaliotų, galbūt ganytojai, pasirūpinę reikalingu parengimu, galėtų tokius bendruomenės narius siųsti tarnauti į mažas aptarnaujamas parapijas, kurios neturi savo kunigo, arba vietose, kur nėra parapijos bendruomenės ir kur reikia atsidavusio savo tarnystei katecheto pagalbos. Žinoma, evangelizacijos ir katechezės misijų laukas yra labai platus, tad laikas parodys, ką Šventoji Dvasia nori nuveikti Bažnyčioje per šią naują popiežiaus Pranciškaus įsteigtą tarnystę.

Norėčiau šį pasidalijimą užbaigti nelengvoms užduotims visada įkvepiančios J. R. R. Tolkieno „Žiedų Valdovo“ istorijos fragmentu. Pagrindinis veikėjas, paprastas, patogumus ir skanų maistą mėgstantis mažasis hobitas Frodas, aplinkybių priverstas ir išminčiaus Gendalfo paragintas, prisiima atsakomybę nunešti pasaulinę grėsmę keliantį Galios Žiedą pas elfus – galvodamas, kad jo užduotis ten pasibaigs ir jis greitai grįš namo. Elfų valdovo sušauktas pasaulio tautų atstovų pasitarimas nusprendžia, kad Galios Žiedą būtina sunaikinti, nunešti ir įmesti į Ugnies ežerą blogio valdovo Saurono karalystėje, o tai yra neapsakomo sunkumo užduotis, „kelias į pragarą“, galintis pasibaigti mirtimi.

Viskas susiklosto taip, kad Frodas, tasai „evangelinis mažutėlis“, tik laukiantis, kada galės grįžti į savo jaukius namus, lemiamą pasitarimo akimirką širdyje aiškiai supranta pašaukimą Žiedo nešėjo misijai ir ištaria žodžius, kurie visada sujaudina: „Aš pasiruošęs nunešti Žiedą, nors nežinau kelio.“ Gerasis elfų valdovas Elrondas iškilmingai paskiria Frodą misijai, sustiprina jį su palaiminimu išsiųsdamas į kelionę drauge su Žiedo Brolija – būriu ištikimų pagalbininkų.

Naujoji Zelandija. Viena iš vietų, kurioje filmuotas „Žiedų Valdovas“. Wikipedia.org nuotrauka

Kas skaitėme šią istoriją, žinome, su kokiais iššūkiais susidūrė Frodas ir Brolija, tačiau misija buvo įvykdyta, Galios Žiedas sunaikintas, pasaulis išgelbėtas nuo blogio, o Frodas visam gyvenimui liko Žiedo Nešėjas, nes tai buvo jo pašaukimas.

Nežinau, kaip atrodo skaitytojui, bet man Frodo istorija siejasi su katecheto pašaukimu: esu įsitikinusi, kad kiekvienas pasaulietis katechetas, gavęs Šventosios Dvasios dovaną ir misiją Žodžio tarnystei Bažnyčioje, šiandienio pasaulio iššūkių akivaizdoje jaučiasi kaip tas mažasis Frodas, pasiryžęs misijai, „bet nežinantis kelio“. Todėl popiežiaus Pranciškaus apaštalinis laiškas ir katecheto tarnystės paskelbimas bei jai skirta liturginė siuntimo ir palaiminimo apeiga yra paties Viešpaties Jėzaus Kristaus siuntimas ir kelio parodymas Jo pašauktiems tikėjimo mokytojams.

Manau, kad tai gali suteikti katechetui viltį ir stiprybę, nes krikščionims einant skelbti Gerąją Naujieną pasauliui, apaštalas Paulius sako: „Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – šlovės viltis“ (Kol 1, 27).