Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #2

Rež. Alice Rohrwacher filmo „Laimingasis Ladzaras“ („Lazzaro Felice“ / „Happy as Lazzaro“, 2018 m.) kadras

Pandemijos laikotarpiu visa kino industrija patiria sąstingį. Tiek televizijos, tiek kino rinkos yra smarkiai susitraukusios, nauji filmai nefilmuojami, daugelis premjerų nukeliamos į „geresnius laikus“. Žiūrovams šis laikas galbūt netgi palankus: galima peržiūrėti tuos filmus ar serialus, kuriems anksčiau nebuvo tiek laiko, o „būtinų pamatyti“ sąrašas vis pildydavosi naujais.

Lietuviškose namų kino platformose (tiek „ŽMONĖS cinema“, tiek „Telia“ ir kitose) galima rasti daugybę festivaliuose Lietuvoje rodytų filmų.

Praėjusią savaitę siūlėme tris filmus savaitgaliui. Šį savaitgalį – trys nauji pasiūlymai.

Davidas Gelbas, „Jiro sapnai apie suši“ (angl. „Jiro Dreams of Sushi“, 2011 m., 81 min.)

2011 m. sukurtas dokumentinis filmas iš pažiūros neatrodo vertas itin didelio dėmesio: turbūt tik įvairaus maisto gurmanus gali sudominti, kaip veikia vienas žymiausių pasaulyje suši restoranų Japonijoje ir ką apie savo darbą mano jo pagrindinis šefas Jiro Ono.

Tačiau nereikėtų apsigauti. Nors kadruose tikrai matysite daugybę verdamų ryžių, pjaustomos žuvies, Jiro apsilankymų šviežios žuvies ir mėsos turguose, tačiau juosta nėra tik apie maistą. Jo objektas kur kas įdomesnis: sunkiai suvokiamas, mums absoliučiai neįprastas žmogaus ryžtas ir įsipareigojimas savo darbui.

Greitai judančiame pasaulyje, kai dažnai galime keisti darbus, nuolat judėti darbo rinkoje, ieškoti vis naujų galimybių išreikšti save, Jiro pasirinko visiškai kitokį gyvenimo būdą. Savo restorane jis dirba visą gyvenimą, ir tai jam yra savaime suprantamas dalykas. Tokį ryžtą ir absoliutų pasiaukojimą vienai profesijai šiuolaikiniame pasaulyje pamatyti yra be galo sunku: todėl susipažinti su Jiro tikrai verta.

Alice Rohrwacher, „Laimingasis Ladzaras“ (angl. „Happy as Lazzaro“, 2018 m., 130 min.)

2018 m. Kanų kino festivalyje „Laimingasis Ladzaras“ dalyvavo konkursinėje programoje ir buvo apdovanotas už geriausią scenarijų, kurį parašė vokiečių ir italų kilmės šio filmo režisierė Alice Rohrwacher.

Filmo centre – kaimo bendruomenė ir vienas iš jos gyventojų Ladzaras: didelių, naivių, nekaltų akių vaikinas, nuolat be jokios priešgynos padedantis visiems, kurie tik prašo bent menkiausios jo pagalbos. Atrodo, kad jis pats nė nesupranta sudėtingų pasaulio, kuriame gyvena, aplinkybių: skurdo ir neteisybės, kuri supa kaimelio gyventojus.

Kaip didžiulis kontrastas skurdui ir nepritekliui, kurį išgyvena Inviolatos gyventojai, filme parodomas prabangus markizės Lukrecijos, kuri ir yra viso kaimo „savininkė“, gyvenimas. Inviolata italų kalba reiškia „nepaliestą, nesulaužytą, nesuterštą“ dalyką. Matyt, šio žodžio reikšmė scenarijaus autorei ir režisierei turėjo gilesnę prasmę: miestelis atrodo tarsi pakilęs virš mums įprastos kasdienybės, pažįstamo pasaulio, savaime suprantamybės. Toks, į kurį niekada nebuvo įsiveržęs niekas, kas jam yra svetima, nenatūralu, neįprasta. Režisierė pasirinko filmą kurti pasitelkusi 16 milimetrų kino juostą, o tai tik dar labiau sustiprina jau minėtą „nepaliestumo“ ir „nesuterštumo“ atmosferą. Tiesa, „nesuterštumas“ šiame kontekste turbūt nereiškia rojaus, o veikiau savotišką atsijimą nuo viso likusio (mums įprasto) pasaulio ir jo dėsnių.

Apie filmą galima būtų mąstyti kaip apie magiškojo realizmo, filosofinių klausimų apie žmogų ir jo gyvenimo prasmę bei socialinės kritikos mišinį. Tos dvi valandos ekrane tikrai neprailgs: juk didelę laiko dalį žiūrėsite į laukinės Italijos vaizdus, o ir pagrindinio aktoriaus Adriano Tardiolo, vaidinančio Ladzarą, veido nepamiršite niekada.

Aistė Žegulytė, „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (2018 m., 70 min.)

Jaunos režisierės Aistės Žegulytės pirmasis ilgametražis filmas stebina ryžtu, atidumu detalėms ir neįprastu žiūros tašku, atrodo, lietuviams puikiai pažįstamomis temomis. Dokumentinių filmų apie gamtą ar žmogaus santykį su ja lietuviškoje dokumentikoje ir mene apskritai tikrai gausu. Režisieriaus Mindaugo Survilos „Sengirė“ tik pasirodžiusi tapo vienu populiariausių lietuviškų filmų nuo Nepriklausomybės paskelbimo: kino salės lūžo nuo susidomėjusiųjų miško gyvenimu ir padarais, kurie gyvena jame. Ne veltui.

Tačiau A. Žegulytė apie gamtą ir žmogų pasirenka kalbėti atsispirdama nuo mirties. Jos filmo „pagrindiniai objektai“: taksidermistai, t. y. žmonės, kurie gamina sumedžiotų ar kaip nors kitaip gyvybę praradusių gyvūnų iškamšas.

Reikėtų pagirti ir operatoriaus Vytauto Katkaus bei montažo režisieriaus Miko Žukausko darbą: abu jie kuria savitą, režisierės ir scenarijaus autorių (A. Žegulytė ir Titas Laucius) idėjas papildantį vaizdą.