Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #3

Namų kino platformose (tiek „Žmonės Cinema“, tiek „Telia“, tiek „Kino fonde“ ar „Netflix“) galima rasti daugybę festivaliuose Lietuvoje rodytų filmų, o taip pat ir kino klasikos pavyzdžių.

Šį savaitgalį – trys nauji pasiūlymai.

Sebastianas Schipperis, „Viktorija“ (angl. „Victoria“, 2015 m., 138 m.)

Jeigu kur nors internete skaitytumėte apie šį filmą, pirmas dalykas, kuris būtų paminėtas: „Viktorija“ yra vienas iš nedaugelio filmų kino istorijoje, nufilmuotas vienu kadru. Filme nėra jokio montažo. Nemažai juostų stengiasi sukurti vieno kadro atmosferą. Vienas žymiausių tokių pastarojo meto filmų – Alejandro G. Iñárritu filmas „Žmogus-paukštis“ (angl. „Birdman or (The Unexpected Virtue of Ignorance)“, o štai vokietis S. Schipperis iš tiesų bando nufilmuoti visą veiksmą vienu kadru. Pasirodžius šiam filmui ilgai galvojau apie tai, kokia ta „vieno kadro“ kine prasme: ar tai tėra formos viražas? Ar forma iš tiesų susijusi su turiniu, pateisina save? Kam to reikia?

S. Schipperis interviu pasakoja, kad filmą (138 minutės!) bandė nufilmuoti tris kartus. Pirmasis, kuris ir tapo „galutine“ filmo versija, pavyko labiausiai. Prieš tai aktoriai ir ilgai repetavo, buvo kuriama filmavimo „choreografija“, bandoma suvokti, kur ir kaip turės judėti kiekvienas elementas. Trileris pasakoja apie jauną ispanę merginą, kuri prieš kelis mėnesius atsikraustė į Berlyną, dirba vietinėje kavinėje ir vieną naktį, po vakarėlio, ji susitinka keturis vaikinus, su kuriais leidžiasi į kelionę po naktinį miestą.

Režisieriaus pasirinkta forma (vienas „realiame“ laike ištįsęs kadras) leidžia sukurti intensyvumo, troškulio, bėgimo atmosferą. Filmą filmuojant vienu kadru, žinant, kad „nebus galimybės iškirpti“, žiūrovas jaučia dėl klaidos galimybės augančią įtampą. Jaunuoliai juostoje panašiai bėga nuo klaidos, paslydimo, grėsmės. Matyt, čia ir atsiranda ryšys tarp režisieriaus pasirinktos formos ir kino filmo turinio. Įtampa, jaučiama padarius nusikaltimą, iš tiesų yra tikra. Juk bijoma, kad būsi „pagautas“ klystantis.

Mindaugas Survila, „Stebuklų laukas“ (2011 m., 62 min.)

Mindaugas Survila puikiai lietuviams pažįstamas iš filmo „Sengirė“ ir įvairiausių  pasisakymų apie saugotinas šalies girias. 2011 m. „Stebuklų laukas“ šiek tiek pamirštas, galbūt neįvertintas, tačiau vertas peržiūros.

M. Survilos kamera tuomet krypo į šalia buvusio Vilniaus Kariotiškių sąvartyno, Budos miške gyvenančių žmonių gyvenimą. Juos turbūt būtų galima apibūdinti kaip benamius, grubiau kaip „bomžus“, bet labiausiai kaip „lušnynų milijonierius“ – dėl kasdienybės džiaugsmo, kurio lyg ir tokiame gyvenime neturėtų būti. Bent mums taip atrodo. Režisierius ketverius metus kūrė šį filmą, kadrų intymumas ir filmo „herojų“ atvirumas nestebina. Atrodo, kad pats M. Survila tėra dar vienas Budos miško gyventojas.

Žiūrėdami, matyt, atsiminsite labiau poetiškus, jautrius, atvirus kadrus ir pokalbius tarp miško gyventojų, tačiau viena įdomiausių mizanscenų seka kelis filmo veikėjus, sėdinčius ir skaitančius „Sostinės“ laikraštį. Laikraštyje rašoma apie juos pačius. Veikėjai nuolat juokiasi iš to kaip jie aprašyti: „nu tai, kurie čia mūsų pasikorė, ką?“. Atrodo, kad šioje akimirkoje Tikrovė įsiveržia į mūsų įsivaizdavimą apie tai, kokia ji yra ir turėtų būti.

M. Survilos filmą „Stebuklų laukas“ galite peržiūrėti platformoje „Kino fondas“.

Hayao Miyazaki, „Princesė Mononokė“ (angl. „Princess Mononoke“, 1997 m., 133 min.)

Japonų animatoriaus Hayao Miyazakio galvoje pasakojimas apie merginą, gyvenančią didingoje girioje su vilkais ir kitais siaubūnais, sukosi dar 8-ajame XX a. dešimtmetyje. Pirmą kartą režisierius prie būsimosios „Princesės Mononokės“ scenarijaus prisėdo 1994 m. Rašyti sekėsi sunkiai, panašias idėjas režisierius jau gvildeno 1988 m. filme „Mano kaimynas Totoro“ (angl. My Neighbour Totoro), todėl į galvą vis lindo mintys apie pasikartojimą. Kūrybinė krizė galiausiai privertė H. Miyzakį imtis naujų projektų ir palikti „Mononokės“ scenarijų geresniems laikams. Toks sprendimas pasiteisino: atsitraukęs nuo mąstymo apie šį filmą, jis galiausiai rado įkvėpimo prie jo grįžti vėliau.

Rezultatas – vienas įspūdingiausių animacijos pavyzdžių kino istorijoje. „Princesė Mononokė“ (beje, mononokė nėra vardas, o žodis, japonų kalboje reiškiantis dvasią) pasakoja apie Muramačio laikotarpio (maždaug nuo 1336 m. iki 1573 m.) Japoniją. Pirmasis veikėjas, kurį sutinkame – paslaptingos miško dvasios sužeistas Emiši genties princas Ašikata. Ieškodamas būdų kaip išvengti mirties Ašikata įsivelia į konfliktą tarp vieno miestelio gyventojų, kurie išnaudoja gamtos resursus savo reikmėms ir San – merginos, gyvenančios su vilkais ir kitais girios gyventojais.

Nesunku suprasti, kad pagrindinė juostos tema – žmogaus santykis su gamta ir aplinka, bet H. Miyazaki taip pat kalba apie individualizmo ir paklusimo socialinėms normoms santykį, neįgaliųjų vietą visuomenėje, bendruomenę jungiančius pagrindus.

„Princesę Mononokę“ galite peržiūrėti „Netlflix“ platformoje.