Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #4

Lietuviški kino festivalių ir kino teatrai per vasarą pasirūpino savo žiūrovais ir pateikė dar platesnį filmų asortimentą. Siūlau kelis filmus savaitgaliui. 

Andrejus Zviagincevas, „Nemeilė“ (2018 m.)

Pasirodžius filmui „Nemeilė“ (2018 m.) jo nesupratau. Nebūtinai ir dabar suprantu. Atrodė, kad „Zviagincevas vėl kuria tą savo lėtą kiną apie Rusiją“. Kažkas apie politiką, kažkas apie visuomenę, kažkas apie žmonių santykius. Blyškios spalvos, lėtai judanti kamera, lauko žibintų šviesomis vangiai liečiami nuogi žmonių kūnai. Kaip ir viskas matyta „Leviatane“, „Elenoje“. Gal jau ir nuobodu, maestro kartojasi. Nurašau.

Ieškodama, ką galima būtų rekomenduoti, atsimenu šį filmą. Ai, bus paprasta aprašyti: skyrybos Rusijoje, besipykstantys tėvai, tamsumoje sėdintis jų vaikas. Galvoju, gal paminėti ir kokią statistiką. Pavyzdžiui, pagal 2018 m. „Eurostat“ duomenis tūkstančiui gyventojų Lietuvoje tenka 3,1 skyrybų. Europos Sąjungos vidurkis – dvejos skyrybos. Daug čia ar mažai? Palyginti su ES vidurkiu atrodo daug. Su tarpukariu – turbūt dar daugiau. Ieškau, su kuo dar palyginti. 

Tiesa, A. Zviagincevas nelygina. Jam nelabai svarbu, koks skaičius žmonių Rusijoje kiekvienais metais išsiskiria, nes tas ore pakibęs skaičius neapibūdina to, kas vyksta žmogaus galvoje. To, kuris skiriasi, ir to, kuris mato skyrybas. Sunku suvokti ir man, bet Zviagincevas bando parodyti. Įtaigiai. Ne visuomenė jam, matyt, svarbi ar Rusija, o paskira patirtis. Skaudi, kartais be jokio sugrįžimo atgal. 

Kalbėdamas apie filmą, režisierius akcentavo jo pavadinimo svarbą. Pavyzdžiui, anglų kalba juosta pasirodė „Loveless“ (liet. „be meilės“, „su meilės trūkumu“) pavidalu. Toks pavadinimas kalba apie būseną, kai nemylintis arba nemylimas jaučia tuštumą, paliktą meilės nebuvimo. Tačiau lietuviška „nemeilė“ (ir rusiškas „Нелюбовь“), anot režisieriaus, yra kai kas kito. Nemeilės būsenoje egzistuoja ne tik meilės trūkumas arba jos nebuvimo paliekama tuštuma. Tuštumą užpildo kažkas kitas, sugraužiantis kiekvieną švelnumo pėdsaką, kai tik jis bando pasirodyti. 

Filmą galima peržiūrėti „Kinofondo“ kino platformoje.

Rugilė Barzdžiukaitė, „Rūgštus miškas“ (2018 m.)

Rugilės Barzdžiukaitės (operatorius Dovydas Korba taip pat reikalauja atskiro paminėjimo) dokumentiniame filme, jau jam po truputį besibaigiant, kalbinama ornitologė prasitaria, kad kormoranai (iš pažiūros pagrindiniai šio filmo veikėjai) beveik niekuo gamtai daroma įtaka (mes labai mėgstame tai vadinti „žala“) nesiskiria nuo visų kitų paukščių. Taip pat ir į juos šiek tiek panašių baltaplunksnių garnių. Anot jos, kormorano juodumas mums nurodo apie pavojų ir sukelia įsivaizdavimą, kad šie paukščiai daug blogesni nei minėtieji garniai. 

Filmas tik iš dalies apie pačius kormoranus. Jame nesužinosite nei jų perėjimo įpročių, nei kokią jie žuvį labiausiai mėgsta ar kada tiksliai atsikraustė „gyventi“ į Kuršių neriją. Filme kormoranai žiūri į mus. Tuos, kurie Juodkrantės kolonijos apžvalgos aikštelėje stebi šiuos paukščius. Tad, matyt, labiausiai filmas veikia kaip veidrodis, atsuktas į filmo žiūrovą. Besikeikiantį, pykstantį, iškoneveikiantį paukščius ir besigviešiantį jų išgaudytos žuvies. Juk visa gamta priklauso žmogui, o ne kam kitam. Tikrai ne tam bjauriam gyviui, kuris „naikina“ lietuvių taip pamiltus Kuršių nerijos medžius. Kormoranai siūlo veidrodėlį atsukti į save. 

Filmą galite peržiūrėti „Žmonės cinema“ kino platformoje.

Claire Denis, „Šokoladas“ (1988 m.)

Šiuolaikinis kinas „apie Afriką“ arba „pabėgėlius“ dažniausiai būna prisunktas klišių ir schemų, kurios, bent man, jau yra pažįstamos iš naujienų portalų ar ideologinių žinučių (kartais tai vienas ir tapatus dalykas). Nuo tėvynėse persekiojančių negandų bėgantys vargšai žmonės. Jūra, pripučiamos dešimtis žmonių plukdančios valtys, sunkus darbas kokioje nors „vakarietiškoje“ apelsinų plantacijoje, kalbos barjerai, skriaudžiantys vakariečiai. Žiūrėdama filmus „apie pabėgėlius“ iš Sirijos ar kokio kito „karštojo taško“ jaučiu, kad jau viską mačiau. Veikėjai maždaug tie patys, o ir iš manęs tikimasi vienos ir vienintelės reakcijos: gailesčio, humanizmo, sprendimo priimti kitą.

Matyt, problema dėl pastarojo dešimtmečio filmų apie migrantus ir yra ta, kad jie bukina mano jusles ir norimo rezultato nepasiekia. Pasirenku ne humanizmą ir gailestį, o „jau mačiau“ ir „nuobodu“. To paties kartojimas skurdina, nestebina, anestezuoja. To priežastis, matyt, galėtų būti ta, kad šiuolaikiniai kūrėjai nekalba apie jiems gerai pažįstamas situacijas, individualias jų pačių istorijas. Vakariečiui sukurti filmą „apie pabėgėlius“ reiškia pasakoti ne savo istoriją, dažnai jos nelabai suprantant, o veikiau kopijuojant tai, kas jau sukurta. Jau matytų paveikslėlių, kas nors tai vadintų simuliakrais, atkartojimas.

Prancūzė Claire Denis pirmuoju filmu kalbėjo apie save ir savo patirtį. Nors ji gimė Paryžiuje, kartu su tėvu, dirbusiu valstybės tarnautoju prancūziškoje Afrikos dalyje (Burkina Fase, Kamerūne, Senegale), veik visą vaikystę praleido ne gimtojoje šalyje. Apie jos, mažos mergaitės, santykį su vietiniais žmonėmis ir kalba šis filmas. Tačiau juosta kuria visiškai kitokį mums kiek svetimo, kitokio žmogaus vaizdinį. Šis žmogus nėra reikalaujantis gailesčio ar suredukuotas į politinę, ideologinę žinutę („priimkime kitą ir pabėgėlius“), o veikiau pagal savas, unikalias, tik jo kultūrai būdingas taisykles veikiantis asmuo. Orus, išdidus, ginantis save. 

Filmą galite peržiūrėti virtualioje kino centro „Skalvija“ salėje.