Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #5

Arūnas Žebriūnas, „Paskutinė atostogų diena“ (1964 m.)

1964 m. Vakaruose užfiksuojamas pirmasis bitlų manijos, kaip reiškinio, pasirodymas. Metų pabaigoje reiškinys pasiekia epogėjų. Bitlai karaliauja visuose muzikos topuose. 1964 m. spalį SSRS pirmuoju partijos sekretoriumi išrenkamas Leonidas Brežnevas. Matyt, prasideda sąstingis. 

Tais pačiais metais trisdešimt ketverių architekto išsilavinimą turintis režisierius Arūnas Žebriūnas parodo pasauliui (Locarno kino festivaliui ir (dabar jau) didingiesiems Kanams) filmą apie su kalnų aidais besikalbančią mergaitę „Paskutinė atostogų diena“.

Kino kritikai sutaria, kad būtent šis filmas yra vienas pirmųjų lietuviškų filmų, kuriame, saugantis cenzūros, pasirenkami vaikų personažai. Tokia strategija tuometinėje SSRS puikiai veikė, cenzoriai žiūrėjo atlaidžiau, galima buvo išvengti ideologinių klišių ir griežtų rėmų. Kūrėjo tikslas paprastas: kiek laisviau kalbėti apie tokius bendražmogiškus dalykus kaip artumas, draugystė, išdavystė ir išvengti žmogaus vidinio pasaulio redukcijos į „socialistinės visuomenės“ dėsnius. Vidujybė turėjo nugalėti išorę, A. Žebriūnui pavyksta tai pasiekti.

„Paskutinė atostogų diena“ siužeto požiūriu yra gana paprastas filmas: į paauglystę po truputį įžengianti Vika vieši pas senelį žveją. Jūros pakrantėje besikalbėdama su aidais, ji susipažįsta ir su Romu. Pasitikėdama juo ji parodo naujam draugui savo „aidų kolekciją“. Tiesa, Romo vėlesnis elgesys draugystės išbandymų neatlaiko. 

A. Žebriūno juostos pristatymą sąmoningai pradėjau nuo bitlų. Jie daugeliui Vakaruose, o ir tuometinėje SSRS, simbolizavo laisvę. „Paskutinėje atostogų dienoje“ laisvės gerokai daugiau nei vakarietiškame rokenrole. Labiausiai laisvės nesutikti su tuo, ko iš tavęs tikimasi, ir laisvės rinktis elgtis taip, kaip nori, saugant savo orumą. Bet vis tiek siūlyčiau po filmo peržiūros dar ir paklausyti bitlų dainos „You’re Going to Lose That Girl“ (liet. Prarasi tą merginą). Temos šiek tiek susipina. 

Filmą nemokamai galite pasižiūrėti „Kinofondo“ namų kino platformoje.

Hlynuras Pálmasonas, „Balta, balta diena“ (angl. „A White, White Day“, 2019 m.)

Kai skaitydavome universitete visokius klasikinius filosofinius kūrinius – ypač Platoną – kai kurie dėstytojai sakydavo, kad pirmasis kūrinio sakinys galėtų apibrėžti viso jo temą, problemą, kryptį. Labai panašiai veikia ir Hlynuro Pálmasono filmo „Balta, balta diena“ pirmoji scena. 

Rūkas, gamta, grožis, (lyg ir) ramybė, staiga perkertama netikėtumo. Ir nors atrodo, kad to galima buvo tikėtis, įtampa po truputį kaupėsi, vis tiek lieki šiek tiek sukrėstas. Lygiai kaip pirmoji scena veikia ir visas islandų režisieriaus filmas: gamtos ir artimų santykių grožyje po truputį skleidžiasi pavydas ir nusivylimas. Galiausiai viskas išsiveržia netvardomu pykčiu, neapykanta, kuri aplink naikina viską, kas gera, gražu ir artima. 

Kai kurie recenzentai įvardija filmą kaip „kinematografinę Edvardo Muncho „Šauksmo“ versiją“. Galima būtų taip pasakyti, bet E. Muncho paveikslas amžinai statiškas, amžinai šaukia, o štai šis islandų filmas po klyksmo galiausiai nurimsta. Atrodo, kad bent pats žmogus susitaiko, atleidžia sau ir juda tolyn. Niekam neaišku, kas bus toliau, pavyzdžiui, ar jam atleis kiti, bet režisieriui svarbesnė vidinė pagrindinio veikėjo būsena.

Filmas šiek tiek priminė ir švedo Rubeno Östlundo „Force Majeure“, abu jie perteikia skandinaviškam kinui dažnai būdingas temas: slepiamus ir gniaužiamus jausmus, keistą grupių (šeimų, bendruomenių) dinamiką, beišsiveržiančią psichologinę frustraciją, veikėjų uždarumą. Atrodytų, kad dabar aplink besikaupiančio pykčio kontekste filmas galėtų suveikti kaip priešnuodis. 

Filmą galite pasižiūrėti „Kinofondo“ namų kino platformoje.

Ciro Guerra, „Gyvatės apkabinimas“ (angl. „Embrace of the Serpent“, 2015 m.)

„Žinojimas priklauso visiems. To tu nesupranti. Tiesiog esi paprastas baltasis“, – sako pagrindinis kolumbiečio Ciro Guerros filmo „Gyvatės apkabinimas“ veikėjas Karamakate kelionės Amazone kompanionui. Vakarietis džiunglėse ieško vaistų savo sielai. Nori išgyti nuo miego be sapnų ir gyvenimo be svajonių. 

Įdomu, kad filmo herojų vakariečių, atvykstančių į Amazonę ieškoti sielos ramybės, prototipai „tikrame gyvenime“ yra mokslininkai. Etnografas ir etnobiologas. Atrodytų iš pažiūros suprantamas faktas: čiabuvių gentis visuomet pirmieji atranda arba kariai, arba mokslo žmonės, vedami noro pažinti ir suprasti. 

Noras pažinti pagal visiškai kitokius dėsnius veikiančias kultūras ar žmones gali baigtis nesėkme. Tiek tam, kuris bando pažinti, tiek tam, kuris būna pažinimo objektu. Ne tik dėl to, jog jie pernelyg skirtingi tam, kad vienas kitą suprastų, o dar ir dėl to, kad pažinimo procese yra ir „valdymo“ bei „turėjimo“ elementas. Noras įvardyti, suklasifikuoti, paaiškinti dažnai nebeleidžia tam, kurį stebi, būti ir vystysis jam įprasta, natūralia, organiška trajektorija. 

Matyt, panašius klausimus Ciro Guerra kelia ir „Gyvatės apkabinime“. Tiesa, gerokai poetiškiau, palei Amazonės upės srovę. Galima galvoti apie juos, o galima tiesiog plukdytis. 

Filmą galite peržiūrėti kino centro „Skalvija“ namų kino platformoje.