Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #6

Savaitgaliui artėjant jau tradiciškai apžvelgiu tai, ką galima rasti lietuviškose kino filmų platformose. Šį kartą atsitiko taip, kad pasilikau buvusio Rytų šalių bloko teritorijoje: Rumunijoje, Rusijoje ir Lenkijoje. Šis kinas mums, matyt, gerokai artimesnis nei bet koks kitas, kalbantis apie ir šiai šaliai būdingas patirtis. 

Cristi Puiu „Sieranevada“, 2016 m. 

Prieš keletą metų dalyvavau giminaičio mirties metinių „ceremonijoje“. Kapinės, giedojimai, restoranėlis, ilgas baltomis staltiesėmis dengtas stalas, mišrainė, sumuštiniai, „karštas“. Dar truputis giedojimų. Viena iš „giedorkų“ paknopstomis į burną kišasi ir mėsos gabalaitį. Tuo pat metu ir gieda. Ką nors apie „sveiką Mariją“. Staiga ima springti ir kosčioti. Sunku vienu metu ir giedoti, ir valgyti. Gal ir nereikėtų. Atrodytų, derėtų gailėti, taip ir jaučiausi, bet kartu įsivaizdavau esanti gerame rumuniškame filme. Tragikomedijoje. Panašiai toks – apie šeimos santykių ir mirties peripetijas – yra ir rumuno Cristi Puiu filmas „Sieranevada“. 

Pusamžis chirurgas Bukarešto gyvenamuosiuose rajonuose lankosi savo tėvo mirties metinių „šventėje“. Matyt, kiek išsigąsite šio filmo aprašyme radę jo trukmę. Trys valandos. Reikės pastangų, neatrodo kaip „savaitgalio“ filmas. Bet nenusiteikite. Tragikomedijos elementų šioje juostoje tikrai pakanka. 

C. Puiu geba uždaryti žiūrovą ir filmų herojus į klaustrofobiškas, iš pažiūros ribotas erdves. Atrodytų, kas gali įvykti mažame, dar čiaučeskinę Rumuniją menančiame blokinio namo bute. Veiksmo filme netrūksta. Tūžmingi dialogai, besikertančios skirtingų šeimos kartų (ir lyčių) vertybės bei pasaulėvaizdžiai, vienų pastangos tęsti tradicijas, o kitų – jas laužyti. Mirtį lydinčių ritualų lengvas komiškumas padės kiek atsikratyti niūresnių šiandienos nuotaikų. 

Visą filmą galite pažiūrėti „Žmonės Cinema“ namų kino platformoje.

Krzysztofas Kieślowskis „Kalbančios galvos“, 1980 m. 

1979 metai Lenkijoje. Trisdešimt aštuonerių du kartus į Lodzės kino mokyklą nepriimtas režisierius Krzysztofas Kieślowskis atlieka „sociologinę apklausą“. Joje dalyvauja šimtas žmonių. Jų amžius: nuo vienų iki šimto. Šiems prieš jau pusamžio režisieriaus kamerą atsistojusiems žmonėms užduodami trys klausimai: Kada gimėte? Kas esate? Ko labiausiai norite? 

Atrodytų, patys paprasčiausi klausimai, pati paprasčiausia idėja, bet ji pavyksta ir neatrodo banali ar netikra. Galbūt šie klausimai buvo tiesiog užduoti laiku, pagauti tada, kai jie vis dar buvo prasmingi ir tuo metu, kai atsakymai į juos vis dar galėjo būti nuoširdūs. 

Galiausiai iš šimto „apklaustųjų“ K. Kieślowskis atsirenka keturiasdešimt keturis, jie ir patenka į vos keturiolika minučių trunkantį paprastą filmiūkštį. Šio kūrinio gebėjimas nustebinti tik dar kartą įrodo, kad biudžetas, rekvizitas, kameros įmantrumas ar kokios nors kitos techninės galimybės jokiu būdu nesukuria meno. Tai tik „gramatika“. O tikrąją „literatūrą“ gali sukurti unikalus ir savalaikis žmogaus žvilgsnis. Ryžtas pamatyti ir parodyti, o ne tik pasirodyti. Režisierius išnyksta, kalba menas ir idėja. 

„Žinote, labiausiai norėčiau tiesiog būti žmogumi“, – sako vienas iš K. Kieślowskio pašnekovų. Paklausykite ir kitų. Atsivers visiškai kitoks pasaulis, nei turime dabar.

Visą filmą galite pasižiūrėti jutube platformoje:

2000-ųjų kovas, rinkimų naktis Rusijoje. Neseniai atsistatydinusio Boriso Jelcino šeima laukia pasirodančių rezultatų. Jie tikisi, kad Vladimiras Putinas, B. Jelcino paskirtas įpėdinis, laimės per pirmąjį rinkimų turą. Paskelbus rezultatus atkemšamas šampanas, sudaužiamos taurės, geriama iki dugno.

Pergalės vakarėlio sūkuryje B. Jelcinas nusprendžia paskambinti naujajam prezidentui – savo įpėdiniui. Atsiliepia kažkas iš V. Putino štabo, sako, kad išrinktasis prezidentas paskambinsiąs jam greitai. Kamera susitelkusi į B. Jelcino veidą, kadre tvyro nerimas ir įtampa. Suskamba telefonas: V. Putinas kažkur išėjo, paskambins vėliau.

Galbūt sąmoningai režisierius tildo kambario garsus, galbūt tai – natūrali įvykių eiga, tačiau po truputį tylantis vakarėlis dvelkia ir tyliu nusivylimu. Režisieriaus balsas už kadro praneša, jog, jam būnant Jelcinų namuose tą vakarą, V. Putinas taip ir nepaskambino. Tuo momentu atrodo, kad B. Jelcino kūną nepastebimai palieka galia. Ji tarsi išsiurbiama iš buvusio prezidento, palieka kambarį, persikelia kažkur kitur. Kadre jaučiama įtampa, galią praradusio va(l)dovo tvaikas.

Dokumentininko Vitalijaus Manskio filmas „Putino liudininkai“ pasakoja apie tuos, kurie stebėjo dabartinio Rusijos prezidento V. Putino atėjimą į valdžią. Leido ir padėjo jam įvykti: savotiškai prabudino siaubūną. Ir pats V. Manskis buvo šio proceso liudininkas: juk paties prezidento prašymu ir filmavo jį tam, kad pasaulis pamatytų šio žmogaus „tikrąjį“ veidą. 

Visą filmą galite pažiūrėti „Žmonės Cinema“ namų kino platformoje.