2021 01 22

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #7

Rež. Krzysztofo Kieślowskio filmo „Trumpas filmas apie meilę“ (1988 m.) kadras

Regis, kad visai neseniai praėjo „mėlynasis pirmadienis“. Kažkokia skrydžių bendrovė paskelbė šią dieną pačia slogiausia per metus.

Neatsitiktinai ir neatsimenu, kurią savaitę tai buvo: šią, praėjusią, o gal dar anksčiau. Dienos vienodos, vienodai ir slogios. Žiema, pandemija, lietuviška melancholija. Reikia išbūti, norisi šviesos. Menas, bent jau taip esu girdėjusi, tokios šviesos gali bent šiek tiek pasiūlyti. Pabandykite šį.

Krzysztofas Kieślowskis, „Trumpas filmas apie meilę“ (angl. „A Short Film About Love“, 1988 m.)

Devyniolikmetis Tomekas jau metus pro savo miegamojo langą teleskopu stebi kaimynę. Ją mylinčius ir paliekančius vyrus, teptuko judesius drobėje, telefono skambučius, besikeičiančius moters drabužius, (netikrą) artumą.

Istorija, atrodo, paprasta. Įsimylėjimas, apsėdimas, nepasiekiamumas, šioks toks išsipildymas, pažeminimas, apsikeitimas vietomis ir pabaiga. Mylintysis ir mylimoji. Mylinčioji ir mylimasis.

Jeigu daugelis šiuolaikinių filmų imtųsi šiuos du veikėjus „paaiškinti“ ir sudėti juos į kokius nors psichologinius portretus, tai Kieślowskis taip niekada nepasielgs. Režisierius leidžia savo veikėjams būti.

Psichologinių teorijų prigrūsta sąmonė jums lieps ieškoti paaiškinimų, kodėl Tomekas yra toks, kokį jūs jį matote ekrane. Šeima? Našlaitystė? Sunki vaikystė? Vienišumas? Galva virpės nuo noro jam suteikti aiškų, racionalų, tvirtą pagrindą. Norėsite jį diagnozuoti. Tą patį norėsite padaryti ir su jo mylimąja.

Nepasiduokite šiam poreikiui. Kieślowskiui rūpi ne žmonių ar gyvenimo „paaiškinimai“, o patys žmonės, pats gyvenimas. Leiskite jiems (ir jam) skleistis. Tuomet galbūt bent trumpam priartėsite prie jųjų paslapties, o priartėti – jau nemažai. Šiam lenkui tai pavyksta kur kas dažniau nei kam kitam.

Filmą galite pasižiūrėti MUBI.com platformoje.

Andrius Lekavičius, „Spec. Žvėrynas“ (2018 m.)

Minint Sausio 13-osios dienos įvykių trisdešimtmetį, keli kalbintojai į savo laidas kvietėsi tuometinį Krašto apsaugos departamento direktorių Audrių Butkevičių. Vėliau jis tapo ir krašto apsaugos ministru. Vienoje iš laidų kalbintojas buvusio ministro klausė, ar tiesa, jog jis buvo suplanavęs, jeigu kartais priešams būtų pavykę užimti tuometinę Aukščiausiąją Tarybą, ją padegti. Butkevičius laidoje nedvejodamas šovė: „Ir būčiau!“ Šiek tiek susijuokiau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kažkaip neįprasta apie Sausio 13-ąją ir apskritai tą laikotarpį mąstyti mūsų pačių pykčio, radikalumo ir agresijos terminais. Pikti ir agresyvūs dažniausiai būna mūsų priešai, o mes juk ginamės: tykiai, dažniausiai dainuodami. Apie tuos įvykius dažniau galvojame iš aukų perspektyvos. Kalbame apie praradimus, žuvusius žmones, aplink daug skausmo. Jo buvimo neįmanoma paneigti, bet istorija ir tikrovė dažnai būna prieštaringesnė ir sodresnė, nei tai, kaip galiausiai įprantame apie ją kalbėti.

„Spec. Žvėrynas“ bando parodyti kitą 10-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje pusę. Ji žaisminga, berniukiška, kiek pavojinga, jaunatviškai idealistinė, maištinga, netgi romantiška. Filmas apie to paties Audriaus Butkevičiaus nutarimu įkurtą pirmąjį Lietuvoje specialųjį būrį, kuriame tarnavo, kartu buvo, mokėsi ir bandė „žaisti karą“ keletas jaunuolių. Verta praplėsti istorinės tikrovės akiratį.

Filmą galite pasižiūrėti „Kino fondo“ platformoje.

Hirokazu Koreeda „Vagiliautojai“ (angl. „Shoplifters“, 2018 m.)

Jeigu pasiguglintumėte Hirokazu Koreedos filmą „Vagiliautojai“, vienas pirmųjų vaizdų, kurį pamatytumėte, būtų pastelinių spalvų, šviesus filmo plakatas. Jame – keli besišypsantys žmonės. Plakatas jus šiek tiek apgaus.

Dienos šviesoje šie veikėjai retai kada jausis visiškai saugūs ar laimingi. Būtent ją lydės įtampa, baimė, būti pagautam ir įkliūti. Kur kas didesnis jaukumas ir šiluma pasirodys tada, kai atsidursite šių kelių žmonių tamsioje virtuvėje, prie valgomojo stalo, prieblandoj. Vieni šlerps makaronus, kiti kalbėsis. Namai.

Atrodo, kad Koreeda bando šiek tiek pajudinti įprastus įsivaizdavimus apie tai, kas yra kas. Šviesa čia dažniau pavojinga. Tamsa – jauki. Tie, kas turi labiausiai mylėti, skriaudžia, o tie, kuriems turėtų nerūpėti – saugo.

Jeigu guglinsite toliau, turbūt aptiksite ir svarbiausią žodį apibūdinti šio filmo temai – šeima. Tiesa, gimsta ji ne iš to, kas mums įprasta, natūralu ar priimta, o iš to, ką galima sukurti. Ne gauti kaip duotybę, o sąmoningai pasiryžti. Būti kartu, vienam kitu rūpintis, be jokių „natūralių“ saitų. Veik atsitiktinai, iš širdies troškimo, alkio ir gerumo. Galbūt tas „Vagiliautojuose“ ir gražiausia.

Filmą galite pasižiūrėti „ŽMONĖS Cinema“ platformoje.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu