2021 01 29

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #8

Kadras iš rež. Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ (2013 m.). IMDB. com nuotrauka

Karantinas nesibaigia, o štai rekomenduotinų filmų namų kino platformose aruodai po truputį senka. Tikėkimės, greitai ateis naujų siuntų, nes spoksojimo į dvimačius ekranus pabaigos dar nesimato. Tikiuosi, kad bent šie pasiūlymai nebus labai nuobodūs.

Jimas Jarmuschas „Išgyvena tik mylintys“ (angl. Only Lovers Left Alive, 2013 m.)

O, jau šiek tiek matau, kad raukiate antakius. Filmas apie vampyrus. Kino gurmanams sunku susitaikyti, kad kokiame nors kitame žanre nei „gilus filosofinis kinas“ gali atsirasti kas nors, vertas pamatyti. Dar ir apsvarstyti. Jūsų norą žiūrėti galėtų išgelbėti nebent režisieriaus pavardė. Jimas Jarmuschas. 

Tad vampyrai. Matyt, pagrindinis šios įsivaizduojamos būtybių rūšies klausimas – kaip išgyventi amžinybę, veik neribotai besitęsiantį skaičių vienodų (?) dienų. Jarmuschas pateikia atsakymus per veikėjus ir jų tarpusavio santykius. Vieni nuobodžiauja, niurna dėl šiuolaikinio pasaulio blogybių, leidžia sau pasvajoti apie mirtį, niekaip neranda juos tenkinančio tikrumo. Antri, susitaikę su sava egzistencija ir pasaulio jiems atšiaurumu, renkasi kitų išgalvotus pasaulius. Treti godžiai siurbia pasaulio gyvastį taip, kad jai lieka tik nudvėsti. Atsakymą galima rasti ir filmo pavadinime. 

O kai pasilieki su filmu dar šiek tiek ilgiau, tai gal ir klausimas apie tai, kaip išgyventi beveik neribotai besitęsiantį kasdienybės nuobodulį, galėtų būti pritaikytas ir mums, „tikriesiems“ šio pasaulio gyventojams. 

Beje, paskutinėse filmo scenose skamba libanietės Yasmine Hamdan daina „Hal“. Pavadinimas arabų kalba reiškia „(iš)sprendimą“ arba „atsakymą“. 

Filmą galite pasižiūrėti čia.

Errolis Morrisas „Dangaus vartai“ (Gates of Heaven, 1978 m.)

Vokiečių režisierius Werneris Herzogas, išgirdęs apie šio filmo gamybą Amerikoje, paskelbė: jeigu „Dangaus vartai“ bus pabaigti ir dar parodyti kino salėse, jis suvalgysiąs savo batą. Bato valgymo ceremonija buvo nufilmuota ir pasirodė trumpame filme pavadinimu „Werneris Herzogas valgo savo batą“ (1980 m.).

Jau galėjote nuspėti, kad ir Errolio Morriso juosta „Dangaus vartai“ pasiekė žiūrovus kino salėse. Sudominti galiu pabandydama nupasakoti dvi paeiliui filme „įvykstančias“ (kabutės dėl to, kad vyksmas šioje dokumentikoje nėra įprastas: žmonės tiesiog kalba prieš kamerą) scenas. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pirmoje scenoje rubuilis gyvūnėlių kapinių savininkas pasakoja apie tai, kodėl juos reikėtų laidoti panašiai kaip ir žmones, kodėl jie nusipelno pagarbos ir meilės, kodėl jie jam tokie artimi, kodėl jis apskritai vadovauja gyvūnėlių kapinių „verslui“. Gyvūnai – jo draugai, artimieji, kaipgi galima jų nepagerbti taip, kaip ir žmonių? 

Antrojoje scenoje žiūrėsite į „amerikietiško individualizmo“ įsikūnijimą. Kostiumas, situaciją valdanti poza, biznio kabinetas. Vyrukas gamina muilą, tuo labai didžiuojasi: „Oi, jūs dabar čia kalbate apie tą savo ekologiją, tvarų gyvenimą, perdirbimą. Jau senokai tvariai gyvenu, puikiai perdirbu viską!“ Galite nuspėti, kad, skirtingai nei gyvūnėlių mylėtojas, šis vyrukas nugaišusius gyvūnus ne laidoja, o perdirba į muilą. Efektyvumas. 

Paskirai abu šie pasakojimai gal ir nėra tokie ypatingi, bet, kai sudėliojami vienas po kito – sukuria neįprastą efektą. Šie žmonės lyg ir (idėjiniai) priešai, bet lyg ir to paties keisto pasaulio gyventojai, susieti režisieriaus montažu. Tokių akimirkų filme bus daugiau. Jis neatsakys į klausimą, kaip reikia elgtis su gyvūnų kūneliais po jų mirties (ir net nesistengia to padaryti), tačiau parodys žmonių įvairovę. Kartais ji kiek įdomesnė nei pasaulio flora ir fauna. 

Filmą galite pasižiūrėti čia. 

Algirdas Tarvydas „Marija Gimbutas“ (1993 m.)

Pirmi filmo kadrai. Marija Gimbutienė kažkokioje miesto šventėje kalbasi su vyresnio amžiaus vyreliu: „O tamstelės kokia profesija, jei ne paslaptis?“ – klausia šiaudine skrybėle ir šviesiu kostiumu apsitaisęs šaukštų pardavėjas. Mokslininkė atsako: „Archeologija, kasinėjimai visokie.“ Vyrukas nepėsčias: „Archeologija? Kapstinėjatės? Tai panašiai kaip aš gaspadorius prie žemės sakydavau, ko čia kapstinėjies kap višta po pelenus?“ M. Gimbutienė nė kiek nesutrinka, šypsosi: „Kap višta, kap višta…“

Šiais metais minimas Marijos Gimbutienės šimtmetis, todėl, matyt, prasminga šią moterį prisiminti. Jau vien ko verta pirmoji filmo scena. Joje „susiduria“ du iš pažiūros skirtingi pasauliai. Dabar juk galvojame, kad mokslininkas ir šaukštų pardavėjas nesusikalbėtų. Vienas kito nesuprastų. Tarsi pernelyg kitokie žodynai ir šiuos du skirtingus pasaulius kamuojančios problemos. Kai kas tai vadintų atskirtimi, kai kas kalbėtų apie socialinį teisingumą, kai kas apie per menką pastangą pabandyti susikalbėti. 

Antras scenoje įstringantis elementas yra Marijos Gimbutienės drąsa nesusireikšminti. Tokią įvykių eigą dabar sunkiai įsivaizduočiau. Net jeigu medinių šaukštų pardavėjas ir mokslininkas susitiktų ir imtų kalbėtis, tikėtina, kad, išgirdęs nerimtą požiūrį į jo profesiją, mokslininkas sutriktų. Pasijuokti iš savęs ir savo „rimtumo“ dabar atrodo pernelyg sunku. Ypač kai mato kas nors kitas. O norėtųsi. 

Filmą galite pasižiūrėti čia.