2021 02 12

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #9

Rež. Jono Meko filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972 m.) kadras

Krzysztofas Zanussis, „Kristalų struktūra“ (angl. „Structure of Crystals“, 1969 m.)

Krzysztofas Zanussis gana ilgai „blaškėsi“. Pradėjo studijuoti fiziką, nors tėvas, italas inžinierius, norėjo, kad sūnus sektų jo pėdomis. Studijas metė akims pakrypus į filosofiją. Filosofija Jogailaičių universitete, Krokuvoje, jo irgi netenkino. Atsirado kinas, Lodzės mokykla. Ta pati, kurioje studijavo beveik visi garsiausi Lenkijos kino vardai. 

Pirmasis ilgametražis Zanussio filmas pasirodė 1969-aisiais, praėjus ketveriems metams po studijų baigimo. Jame, matyt, sudėta beveik dešimt metų kaupta gyvenimo ir kino patirtis. „Kristalų struktūroje“ pagrindiniai personažai – Marekas ir Janekas – pažįstami Zanussiui iš trumpų susidūrimų su fizikais, filosofais ir akademiniu gyvenimu. Vienas iš vyrų – sėkmingas tyrėjas (ko jau vertas dėstymas Harvarde, o dar sovietmečiu…), nusprendęs trumpam aplankyti savo ne tokį jau sėkmingą draugą, gyvenantį kaime. Jis čia dirba meteorologu, gyvena su jauna žmona. Sudurti galą su galu jam dažnai sunkiai sekasi, o ir kankina jį kasdieniniai, ne visatos rūpesčiai. „Galėjo turėti sėkmingą fiziko karjerą…“ – nuolat galvoja (ir garsiai pasako) Harvardo slenksčius mynęs jo draugas. 

Rašant vis norisi sudėti tą (ne)sėkmingumą į kabutes. Sunku pasakyti, kuris iš šių dviejų žmonių yra laimingesnis, labiau patenkintas savo gyvenimo pasirinkimais, mažiau jaučia kieno nors ir ko nors stoką. Zanussis kabutes ant tų dviejų žodžių dėlioja mažais dviejų kažkada labai panašių pasaulių susidūrimais kaimo kasdienybėje. Žvilgsniu iš išorės į gyvenimą, kurio (galbūt) norėtum; gėdą ar nepatogumą žyminčia tyla; nejaukumu, kai ir vienas, ir kitas vyras puikiai supranta, kad kalbėtis ir susikalbėti galbūt nepavyks, nes bendras pagrindas, kuris kažkada juos jungė, nebeegzistuoja. 

Tiesa, filme iš tiesų daug šviesos. Galbūt bendro šiųdviejų žmonių pasaulio jau nebėra, tačiau iš to, kas liko, visuomet galima sukurti kitą. Gal net ir tikresnį, nei buvo tas pirmasis. Tik reikia rasti būdų. Žiūrovus galėtų patraukti ir Zanussio kuriamos kaimo kasdienybės ir žmonių artumo jaukumas. 

Filmą galite pasižiūrėti MUBI.com namų kino platformoje.

Jonas Mekas, „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972 m.)

Žiūrint šį J. Meko filmą pirmąjį kartą įsiminė Mekų motinos lauže, ant keptuvės, kepami blynai. Aplink sklindantys dūmai, jaukumas ir vasarop spiginanti saulė. „Motinos darbas niekada nesibaigia“, – švelniai sako Jono, sūnaus, balsas. 

Žiūrint dar kartą išgirstu Meko pasakojimą apie dėdę, Osvaldo Spenglerio, parašiusio „Vakarų saulėlydį“, draugą (sunku pasakyti, ar jie iš tiesų buvo draugai, ar tai tik vaizdingas sūnėno posakis). Dėdė, namuose turėjęs visas Spenglerio knygas, liepė Adolfui ir Jonui bėgti iš Lietuvos į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą. Jonas šmaikštauja: galbūt liepė bėgti į Vakarus, nes buvo Spenglerio draugas. Kažkur arčiau vakarietiško saulėlydžio. 

Mekas filmą suskirsto į tris dalis. Pirmoji vyksta Brukline, Niujorke. Jame broliai nerangiai jaukinasi naujuosius namus. Antroji, pati ilgiausia, parodo jų grįžimą į Lietuvą, susitikimą su giminėmis, bandymą vėl atrasti santykį su buvusiais namais. Jeigu skaitysite apie filmą daugiau, tikrai rasite kino kritikų mėgstamą frazę, apibūdinančią šį filmą: „Namudinis filmas apie namų nebuvimą.“ Trečioji dalis jau pasakoja apie galimus brolių Mekų kelius; tuos, kurių jie nebeturėjo progos pasirinkti. Įsivaizduojamus namus. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Režisierius bent jau šiame filme nežaidžia tik forma. Namų jaukumą, nostalgiją, šviesumą kuria jo „neprofesionaliai“ nufilmuoti kadrai, kameros „gyvumas“, tik senai juostai būdingos spalvos. Žiūrint dabar efektas dar stipresnis, nei tada, kai tokios spalvos kine buvo įprastas dalykas. Tik dar labiau pasiilgsti namų. 

Kartais atrodo, kad „Prisiminimai“ skirti visiems tiems, kurie kažkada gyvenime jautė, kad ne(be)turi savųjų: artimųjų ar namų. Tiems, kurie manė, kad nei grįžimas į senuosius, nei naujų sukūrimas niekada nepadarys jų visaverčiais žmonėmis. Jie nuolat blaškysis, valkataus, bastysis, neras savo vietos. Daugeliui toks gyvenimas nurodytų į kančią, netvirtumą, neišsipildymą, savasties neradimą, nuolatinį norą grįžti prie „šaltinio“, nesusitaikymą su dabartimi. Galbūt net norą save „ištaisyti“. Mekas elgiasi kažkaip kitaip: šią būseną priima, beveik švenčia galimybę ją patirti. Turbūt dėl to šis kūrėjas ir įdomiausias: jis sugeba priimti tai, kas atsitiko, išgyventi, nepabėgti ir vėl iš naujo kurti. Blaškantis, bet nebijant tokios būsenos. 

Filmą galite pasižiūrėti MUBI.com namų kino platformoje.

Petro Abukevičiaus filmai apie gamtą: „Elniukas suranda mamą“; „Nida gelbsti draugus“; „Nida ir bebrai“ ir kiti

1988 m. kino režisierius (nors mokėsi operatorystės) Petras Abukevičius interviu „Kino“ žurnalui sakė: „Ar gyvūną, ar medį filmuoju, visada su jais kalbuosi. Ir kitą sykį tie mažesnieji mūsų broliai geriau supranta tave nei žmogus.“

Matyt, daugelis esate matę garsaus britų istoriko, žurnalisto Davido Attenborougho filmus „Planeta Žemė“ (angl. Planet Earth). Neprofesionalumu šio kūrėjo tikrai neapkaltinsi: prie jo projektų dirba gausybė žmonių, besistengiančių kuo tiksliau ir įtaigiau papasakoti gyvūnijos pasaulio istorijas. Trileriai, tragikomedijos, dramos, romantiniai filmai. Viską juose gali rasti, tarsi gyvūnai gyventų ir tobulai atkartotų žmonių pasaulį. Tas tobulumas, aišku, traukia. Bet jis ir kartais nuobodus.

Petro Abukevičiaus gamtos dokumentika jaukesnė, nuoširdesnė, galbūt ir naivesnė, tačiau tai jokiu būdu nėra trūkumas. Ji taip pat kaip ir „Planeta žemė“ yra sukonstruota, tarsi gyvūnai elgtųsi lygiai taip pat kaip žmonės. Žiūrovą lydi užkadrinis balsas, kuriantis „žmogiško“ pasaulio įspūdį. Įdomu tai, kad Abukevičius padaro šiek tiek daugiau nei Attenboroughas: jo pasaulyje gyvūnai turi vardus, savotiškus moralės dėsnius, gerą ir blogą elgesį. Attenbouroughas stengiasi „išlaužti“ tam tikrą „realizmą“, o Abukevičius kuria pasaką. Nė vienas iš šių būdų nėra kažkuo nepriimtinas, o tiesiog kitoks, skirtas kitai nuotaikai. Abukevičiaus gamtos pasakas visuomet galima žiūrėti kartu su vaikais. Jei neįvertinsite jūs, jiems turėtų patikti. 

Pabandykite, pavyzdžiui, „Nidą ir bebrus“, o toliau atsivers ir kiti gyvūnų pasaulio klodai, tereikia suvesti į paieškos langelį režisieriaus pavardę. 

Filmus nemokamai galite pasižiūrėti „Kino fondo“ platformoje.