Ką žiūrėti namų kine? Trys filmai savaitgaliui #kinopavasaris

„Blogio nėra“ (angl. „There is no Evil“, rež. Mohammad Rasoulof)

Prieš žiūrėdami šį filmą turbūt perskaitysite, kad jis kritiškas Irano režimui, yra uždraustas šalyje, režisierius kūrė jį slapta. Visi šie teiginiai bus teisingi, bet niekaip neišsems paties filmo, juos kartais galbūt galima ir pamiršti. Siužeto apskritai nesinori atskleisti, nes lėtas scenarijaus vystymasis, svarbių detalių išnirimai bėgant filmo minutėms svarbūs savaime, yra „Blogio nėra“ įtaigos dalis. 

Vis svarsčiau, kuo Irano kinas apskritai (man) ypatingas. Visko apibrėžti neįmanoma, bet galima bandyti išskirti keletą aspektų. Traukia žodžio ir vaizdo dermė. Skirtingai nei ūkuose paskendęs tradicinis lietuviškas kinas, iranietiškas dažnai kliaujasi intensyviu dialogu, net žaižaruoja, o po to staiga sustoja, nurimsta, leidžia žvelgti į kadrus. Atrodo, dėl to, kad leistų žiūrovui pasilikti su tuo, kas buvo pasakyta. Dialogai karšti, juose lėtai kada randasi kokia pauzė, o štai vaizdas sulėtina mintį, leidžia jai įsisprausti giliau. 

Iranietiški filmai, o labiausiai santykiai tarp juose veikiančių žmonių nėra drungni. Veikėjus „jaudinančios“ idėjos ar emocijos neatskiestos, sodrios, grynos ir tikros. Patys žmonės principingi. Daug garbės, gėdos, daug atsakomybės vieno kitam, pajautos to, kas iš tiesų yra gera, o kas bloga. Kartais – jokių kompromisų. Blogis ir gėris tiems žmonėms grynesnis nei Vakaruose. Atrodo, kad ir aistra gyventi, išsakyti savo tiesą, ginti ją gerokai didesnė nei mūsų. Sunku pasakyti, gerai tai ar blogai, bet tiesiog – kitaip.

„Moteris, kuri pabėgo“ (angl. „The Woman Who Ran“, rež. Hong Sang-soo)

Prieš kelerius metus „Kino pavasario“ programoje buvo ir kitas Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-soo filmas „Tada blogai, dabar gerai“ (2015 m.). Tuo metu atsitiktinai patekau į kino salę, net nelabai žinodama, ko iš šio filmo ir režisieriaus tikėtis. Nustebino filmo gaivumas, lengvumas, ramumas. Galbūt dėl to, kad tuo metu tiek man, tiek daugeliui aplink rūpėjo „tamsūs“ ir „depresyvūs“ filmai. 

Hong Sang-soo moka kurti įprastą kasdienybę, kuri nėra nuobodi. Daug dėmesio režisierius skiria dialogui: tam, ką jis atveria, slepia, numano. Iranietiškame kine dažniausiai rasite karštakošiškumą, jausmų aitrumą, žmonių santykių chaosą, pereinantį į rimtį, o Hong Sang-soo visiškai kitoks. Jo kine žmonių bendravimas toks civilizuotas, „sutramdytas“. Tarsi būtų pakilęs virš gyvūniškų instinktų, aštrių jausmų. Herojai pyksta, juokiasi, džiaugiasi, bet atrodo tarsi tik truputį išlįsdami už tam pasauliui būdingos civilizacijos kontūrų, už to, kaip juos išmokė, įskiepijo, ką jiems įdiegė. Gal ir temperamentas tų žmonių visiškai kitoks. 

Filmo scenarijus gana paprastas (kaip ir daugelio šio režisieriaus filmų): išvykus vyrui moteris aplanko kelias senas drauges, jos kalbasi apie kasdienybę, gyvenimus, stebi aplinką, bendrauja su kaimynais. Užsienio recenzentai ypač linkę akcentuoti tai, kad šis filmas – apie moteris, besiginančias ir bėgančias nuo vyrų. Galbūt, bet man įdomiau buvo stebėti, kaip tie žmonės bendrauja, elgiasi, taria žodžius, bando išreikšti save kūnu. Visko gali būti, kad toks įspūdis ir žvilgsnis padiktuotas ir dabartinio pasaulio konteksto: juk žmonių bendravimo subtilybės, artumas ir nuotolis mums visiems šiek tiek nepasiekiamas, todėl stebėti kitus darosi tik dar įdomiau. Ypač tuos, kurie taip skiriasi nuo mūsų. 

„Notturno“ (angl. „Notturno“, rež. Gianfranco Rosi)

Keista, bet atrodo, kad Gianfranco Rosi filmas „Notturno“ skirtas tiems, kurie pavargo nuo politikos. Keista dėl to, kad juostos epicentre — daugybės karų nualinti Vidurinieji Rytai: Libanas, Kurdistanas, Irakas, Sirija. Jau vien rašant šiuos žodžius į vaizduotę įkyriai lenda Bašaro Al-Assado veidas, dykumoje plevėsuojanti ISIS vėliava ar sprogimai Libane. Smegeninė užkišta tokiais visiems įprastais vaizdiniais. Kartais tokius kamšalus reikia išvalyti tam, kad laisvesnis taptų ir mąstymas. Atrodo, kad būtent tai šis filmas ir daro: bando nubrėžti kitokius kalbėjimo apie minėtų valstybių sienų ribose vykstančius konfliktus. Jis rodo ten gyvenančių žmonių kasdienybę, ji vos virpanti, tyki. Karas yra, bet rodomas jis visai kitomis formomis, kažkur tarp eilučių, keliais šūviais, o ne kūnus tirtėti verčiančiais sprogimais. 

Kritikai, kalbėdami apie šį filmą, kartais jį peikia už tai, kad jis pernelyg atitrūkęs nuo politinio konteksto, nesistengia parodyti konflikto šaknų ir priežasčių. Sakoma, kad taip parodoma tik dalis problemos esmės. Bet kartkartėmis nuo „konteksto“ verta ir atsipalaiduoti, nes jis suprastina visus tuose kraštuose vykstančius įvykius tik iki karo, o žmones – tik iki aukų vaidmens. O žmonės, matyt, visuomet turi gerokai daugiau nei tai. 

Filmus galite pasižiūrėti čia.