Kad palaikytum Ukrainą, užtenka būti žmogumi. Nobelio taikos premijos laureato Ukrainos Pilietinių laisvių centro paskaita

„Jie daugelį metų propagavo teisę kritikuoti valdžią ir ginti pagrindines piliečių teises, – teigiama Nobelio komiteto pranešime. – Jie dėjo daug pastangų fiksuodami karo nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimą valdžia. Kartu jie liudija, kokia svarbi pilietinė visuomenė taikai ir demokratijai.“

2022-ųjų Nobelio taikos premija apdovanodamas Alesį Bialiackį, organizaciją „Memorial“ ir Pilietinių laisvių centrą Nobelio komitetas tvirtino norintis pagerbti tris iškilius žmogaus teisių, demokratijos ir taikaus sambūvio gynėjus kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. „Šių metų laureatai, nuosekliai pasisakydami už humanistines vertybes, antimilitarizmą ir teisės principus, atgaivino ir pagerbė Alfredo Nobelio taikos ir tautų brolybės viziją – viziją, kurios šiandien pasauliui labiausiai reikia“, – sakoma Nobelio komiteto pranešime.

Pilietinių laisvių centras Ukrainos sostinėje Kyjive 2007 m. įkurtas kovos už demokratiją ir žmogaus teises aktyvistų iniciatyva. Vos pradėjusi savo veiklą, organizacija ėmė spausti valdžią ir kovoti už tai, kad Ukraina būtų visavertė demokratinė ir teisinė valstybė. Esmine centro užduotimi tapo noras prijungti Ukrainą prie Hagos Tarptautinio Baudžiamojo Teismo.

2014 m. Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir pritarus Donecko ir Luhansko „respublikų pasiskelbimui nepriklausomomis“, Pilietinių laisvių centras pradėjo fiksuoti šių Ukrainos regionų taikių gyventojų neteisėto laisvės atėmimo ir kitokio piktnaudžiavimo jų atžvilgiu atvejus.

2022-ųjų vasarį Rusijai užpuolus Ukrainą, Pilietinių laisvių centras ėmė dokumentuoti Rusijos kareivių okupuotose teritorijose daromus karo nusikaltimus prieš piliečius. Šios iniciatyvos imtasi bendradarbiaujant su Tarptautiniu Baudžiamuoju Teismu. Pilietinių laisvių centras taip pat fiksavo ir dokumentavo prievartinio piliečių perkėlimo iš Ukrainos okupuotų teritorijų į Rusiją atvejus.

Ukrainos Pilietinių laisvių centro vadovės Oleksandros Matvijčuk kalba Nobelio taikos premijos įteikimo proga 2022 m. gruodžio 10 d.

Laikas prisiimti atsakomybę

Jūsų Didenybės, Jūsų Karališkosios Aukštybės, gerbiami Norvegijos Nobelio komiteto nariai, Ukrainos ir pasaulio piliečiai.

Šiais metais visi Ukrainos žmonės laukė Nobelio taikos premijos laureatų paskelbimo. Šį apdovanojimą vertiname kaip Ukrainos žmonių, kurie didvyriškai priešinosi bandymams sugriauti taikų Europos vystymąsi, pastangų pripažinimą, taip pat kaip žmogaus teisių gynėjų darbo svarbos pagerbimą, užkertant kelią karo grėsmei visame pasaulyje.

Didžiuojamės, kad pirmą kartą istorijoje šiandien oficialioje ceremonijoje skamba ukrainiečių kalba. Nobelio taikos premiją gauname vykstant Rusijos pradėtam karui. Šis karas tęsiasi 8 metus, 9 mėnesius ir 21 dieną. Milijonams žmonių tokie žodžiai kaip apšaudymas, kankinimai, trėmimas, filtravimo stovyklos tapo įprasti. Tačiau nėra žodžių, kuriais būtų galima išreikšti mamos, kuri neteko gimusio sūnaus per apšaudymą gimdymo namuose, skausmą. Prieš akimirką ji glamonėjo savo vaiką, ištarė jo vardą, žindė, įkvėpė jo kvapo, o kitą akimirką rusų raketa sunaikino visą jos visatą. O dabar jos mylimas ir ilgai lauktas kūdikis guli mažiausiame pasaulyje karste.

Tų problemų, su kuriomis dabar susiduriame mes ir pasaulis, neįmanoma išspręsti. Įvairių šalių žmonės taip pat kovoja už savo teises ir laisves itin sunkiomis sąlygomis. Taigi šiandien bent jau pasistengsiu užduoti keletą klausimų, kad galėtume pradėti ieškoti politinių sprendimų.

Rusija manė, kad gali daryti viską, ko užsimanys. Dabar Rusija sąmoningai kenkia civiliams gyventojams, kad palaužtų mūsų pasipriešinimą ir okupuotų Ukrainą.

Pirma. Kaip padaryti, kad žmogaus teisės vėl būtų svarbios?

Žmonių, išgyvenusių Antrąjį pasaulinį karą, nebėra tarp mūsų. O naujos kartos teises ir laisves pradėjo laikyti savaime suprantamomis. Net ir išsivysčiusiose demokratijose daugėja jėgų, verčiančių abejoti Visuotinės Žmogaus Teisių deklaracijos principais. Tačiau žmogaus teisių neįmanoma apginti kartą ir visiems laikams. Būtina saugoti šiuolaikinės civilizacijos vertybes.

Taika, pažanga ir žmogaus teisės yra neatsiejamai susijusios. Valstybė, žudanti žurnalistus, įkalinanti aktyvistus ar išvaikanti taikias demonstracijas, kelia grėsmę ne tik savo piliečiams. Tokia valstybė kelia grėsmę visam regionui ir visam pasauliui. Todėl pasaulis turi adekvačiai reaguoti į sisteminius pažeidimus. Priimant politinius sprendimus, žmogaus teisės turėtų būti tokios pat svarbios, kaip ir ekonominė nauda ar saugumas. Toks požiūris turėtų būti taikomas ir užsienio politikoje.

Akivaizdus to pavyzdys – Rusija, kuri nuosekliai griauna savo pilietinę visuomenę. Tačiau demokratinio pasaulio šalys ilgą laiką į tai užmerkė akis. Jų atstovai ir toliau spaudė ranką Rusijos vadovui, tiesė dujotiekius ir vystė verslą kaip įprasta. Dešimtmečius Rusijos kariuomenė vykdė nusikaltimus įvairiose šalyse. Tačiau tai likdavo nenubausta. Pasaulis net adekvačiai nereagavo į agresijos aktą ir Krymo aneksiją, kuri tapo pirmaisiais tokio pobūdžio atvejais pokario Europoje.

Rusija manė, kad gali daryti viską, ko užsimanys. Dabar Rusija sąmoningai kenkia civiliams gyventojams, kad palaužtų mūsų pasipriešinimą ir okupuotų Ukrainą. Rusų kariuomenė okupuotose teritorijose sąmoningai griauna gyvenamuosius pastatus, bažnyčias, mokyklas, ligonines, apšaudo evakuacijos koridorius, žmones siunčia į filtravimo stovyklas, vykdo priverstinę deportaciją, grobia, kankina ir žudo žmones. Rusijos žmonės atsakys už šį gėdingą savo istorijos puslapį ir už norą jėga atkurti buvusią imperiją.

Antra. Kaip pradėti vadinti daiktus tikraisiais vardais?

Ukrainos žmonės nori taikos labiau nei bet kas kitas pasaulyje. Tačiau puolama šalis negali pasiekti taiką sudėjusi ginklus. Tai bus ne taika, o okupacija. Išvadavus Bučą, gatvėse ir kiemuose radome daug žuvusių civilių. Šie žmonės buvo neginkluoti.

Turime nustoti maskuoti uždelstus karinius grasinimus kaip „politinius kompromisus“. Demokratinis pasaulis yra įpratęs daryti nuolaidas diktatūroms. Būtent dėl to Ukrainos žmonių noras priešintis Rusijos imperializmui yra toks svarbus. Mes nepaliksime žmonių okupuotose teritorijose mirčiai ir kankinimams. Žmonių gyvenimas negali būti „politinis kompromisas“. Kovoti už taiką nereiškia pasiduoti agresoriaus spaudimui, tai reiškia apsaugoti žmones nuo jo žiaurumo.

Šiame kare mes kovojame už laisvę visomis šio žodžio prasmėmis. Už tai mokame didžiausią kainą. Mes, visų tautybių Ukrainos piliečiai, neturėtume diskutuoti apie savo teisę į suverenią ir nepriklausomą Ukrainos valstybę bei ukrainiečių kalbos ir kultūros raidą. Mums, kaip žmonėms, nereikia dar kartą patvirtinti teisės apibrėžti savo tapatybę ir patiems priimti demokratinius sprendimus. Krymo totoriai ir kitų tautybių asmenys neprivalo įrodinėti savo teisės laisvai gyventi savo gimtojoje žemėje Kryme.

Mūsų šiandienė kova yra nepaprastai svarbi: ji formuoja Ukrainos ateitį. Norime, kad mūsų šalis galėtų kurti ne kokias nors netvirtas struktūras, o stabilias demokratines institucijas. Mūsų vertybės yra svarbiausios ne tada, kai jas lengva įgyvendinti, o tada, kai tai iš tikrųjų sudėtinga. Mes neturime tapti valstybės agresorės veidrodžiu.

Tai ne dviejų valstybių karas, tai dviejų sistemų – autoritarizmo ir demokratijos – karas. Mes kovojame už galimybę kurti valstybę, kurioje būtų saugomos kiekvieno teisės, kurioje būtų atskaitinga valdžia, nepriklausomi teismai, o policija nevaikytų taikių studentų demonstracijų centrinėje sostinės aikštėje.

Pakeliui į europietišką šeimą turime įveikti karo traumą ir su ja susijusias rizikas bei patvirtinti Ukrainos žmonių pasirinkimą, nulemtą Orumo revoliucijos.

Karas paverčia žmones skaičiais. Turime grąžinti vardus visoms karo nusikaltimų aukoms.

Trečia. Kaip užtikrinti taiką žmonėms visame pasaulyje?

Tarptautinė taikos ir saugumo sistema nebeveikia. Krymo totorius Serveris Mustafajevas, kaip ir daugelis kitų, yra Rusijos kalėjime dėl savo veiklos žmogaus teisių srityje. Ilgą laiką naudojome įstatymus žmogaus teisėms apsaugoti, bet dabar neturime teisinių mechanizmų, kaip sustabdyti Rusijos žiaurumus. Todėl daugelis žmogaus teisių aktyvistų buvo priversti ginti tai, kuo tiki, su ginklais rankose.

Pavyzdžiui, mano draugas Maksimas Butkievičius, kuris dabar yra Rusijos nelaisvėje. Jis ir kiti Ukrainos karo belaisviai, taip pat visi sulaikyti žmonės turi būti išlaisvinti.

JT sistema, kurią po Antrojo pasaulinio karo sukūrė nugalėtojai, atskiroms šalims suteikia tam tikrų nepagrįstų nuolaidų. Jei nenorime gyventi pasaulyje, kuriame taisykles nustato valstybės, turinčios stipresnius karinius pajėgumus, tai turi būti pakeista.

Turime pradėti reformuoti tarptautinę sistemą, kad apsaugotume žmones nuo karų ir autoritarinių režimų. Mums reikia veiksmingų saugumo ir pagarbos žmogaus teisėms garantijų visų valstybių piliečiams, nepriklausomai nuo jų dalyvavimo kariniuose aljansuose, karinės ar ekonominės galios. Ši nauja sistema turi būti pagrįsta žmogaus teisėmis.

Ir atsakomybė už tai tenka ne tik politikams. Politikai linkę vengti ieškoti sudėtingų strategijų, kurioms reikia laiko. Jie dažnai elgiasi taip, tarsi pasaulinės problemos išnyktų savaime. Tačiau tiesa ta, kad jų tik daugėja. Mes, žmonės, norintys gyventi taikiai, turime pasakyti politikams, kad mums reikia naujos pasaulio tvarkos architektūros.

Gal ir neturime politinių instrumentų, bet turime žodį ir poziciją. Paprasti žmonės turi daug daugiau įtakos, nei jie galvoja. Milijonų žmonių iš skirtingų šalių balsai gali pakeisti pasaulio istoriją greičiau nei JT įsikišimas.

Ketvirta. Kaip užtikrinti teisingumą nukentėjusiesiems nuo karo?

Diktatoriai bijo, kad bus įtvirtinta laisvės idėja. Būtent dėl to Rusija bando įtikinti visą pasaulį, kad teisinė valstybė, žmogaus teisės ir demokratija yra klaidingos vertybės. Nes jos nieko neapsaugo šiame kare. Taip, įstatymas dabar neveikia. Bet mes nemanome, kad tai truks amžinai. Turime nutraukti šį užburtą nebaudžiamumo ratą ir pakeisti požiūrį į teismą už karo nusikaltimus. Ilgalaikė taika, išvaduojanti nuo baimės ir suteikianti geresnės ateities vilties, neįmanoma be teisingumo.

Vis dar žvelgiame į pasaulį per Niurnbergo tribunolo prizmę, kai karo nusikaltėliai buvo nuteisti tik žlugus nacių režimui. Tačiau teisingumas neturėtų priklausyti nuo autoritarinių režimų atsparumo. Juk gyvename naujame amžiuje. Teisingumas negali laukti. Turime įveikti atskaitomybės atotrūkį ir sudaryti sąlygas visiems nukentėjusiems žmonėms pasiekti teisingumą. Kai nacionalinė sistema perkrauta karo nusikaltimais. Kai Tarptautinis baudžiamasis teismas gali nagrinėti tik kelias pasirinktas bylas arba visai neturi jurisdikcijos.

Karas paverčia žmones skaičiais. Turime grąžinti vardus visoms karo nusikaltimų aukoms. Nepriklausomai nuo to, kas jie yra, koks jų socialinis statusas, koks nusikaltimo tipas, kurį patyrė, ir ar žiniasklaida bei visuomenė domisi jų byla. Nes kiekvieno žmogaus gyvenimas neįkainojamas. Teisė yra gyva, nuolat besivystanti materija. Turime sukurti tarptautinį tribunolą ir patraukti Putiną, Lukašenką ir kitus karo nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn.

Taip, tai drąsus žingsnis. Tačiau turime įrodyti, kad įstatymo viršenybė iš tikrųjų veikia, o teisingumas iš tiesų egzistuoja, net jei ir vėluoja.

Kadangi ši Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonija vyksta karo metu, aš kreipiuosi į viso pasaulio žmones ir raginu solidarizuotis. Nereikia būti ukrainiečiu, kad palaikytum Ukrainą. Užtenka būti žmogumi.

Penkta. Kaip pasaulio solidarumas gali tapti tuo, ko siekiame?

Mūsų pasaulis tapo labai greitas, sudėtingas ir tarpusavyje susijęs. Šiuo metu Irane žmonės kovoja už savo laisvę. Kinijoje žmonės priešinasi skaitmeninei diktatūrai. Somalyje žmonės sugrąžina vaikus karius į taikų gyvenimą. Jie geriau nei bet kas kitas žino, ką reiškia būti žmogumi ir puoselėti žmogaus orumą. Mūsų ateitis priklauso nuo jų sėkmės. Mes esame atsakingi už viską, kas vyksta pasaulyje.

Žmogaus teisės reikalauja tam tikro mąstymo, tam tikro pasaulio suvokimo, kuris lemia mūsų mąstymą ir elgesį. Žmogaus teisės tampa mažiau aktualios, jei jų apsauga paliekama tik teisininkams ir diplomatams. Neužtenka priimti tinkamus įstatymus ar sukurti formalias institucijas. Vis tiek vyraus socialinės vertybės.

Tai reiškia, kad mums reikia naujo humanistinio judėjimo, kuris veiktų su visuomene semantiniu lygmeniu, užsiimtų švietimu, formuotų masinę paramą ir įtrauktų žmones į teisių ir laisvių gynimą. Šis judėjimas turėtų vienyti skirtingų šalių intelektualus ir pilietines visuomenes, nes laisvės ir žmogaus teisių idėjos yra universalios ir neturi valstybės sienų. Tai sukurs sprendimų poreikį ir kartu įveiks pasaulinius iššūkius – karus, nelygybę, privatumo išpuolius, stiprėjantį autoritarizmą, klimato kaitą ir t. t. Taip galime padaryti šį pasaulį saugesnį.

Mes nenorime, kad mūsų vaikai išgyventų karus ir kančias. Turime prisiimti atsakomybę ir neužkrauti ant jų pečių to, ką turime daryti mes, jų tėvai. Žmonija turi galimybę įveikti pasaulines krizes ir atrasti naują pasaulio supratimo būdą. Atėjo laikas prisiimti atsakomybę. Mes nežinome, kiek dar turime laiko.

Kadangi ši Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonija vyksta karo metu, aš kreipiuosi į viso pasaulio žmones ir raginu solidarizuotis. Nereikia būti ukrainiečiu, kad palaikytum Ukrainą. Užtenka būti žmogumi.

2022 m. Nobelio taikos premijos laureato Ukrainos Pilietinių laisvių centro, atstovaujamo jo vadovės Oleksandros Matvijčuk, paskaita anglų, norvegų, baltarusių, ukrainiečių ir rusų kalbomis – čia.