Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kada drambliukai ir vėl gyvi

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Tarybinio Vilniaus vaizdai. Ant bangos jau kuris laikas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Sutkaus ir Kunčiaus fotografijų albumai, parodos. Čia, aišku, ne iš ten. Blausi, mėgėjiška nuotraukytė, populiariausio tuomet formato, tinkamo dėti į pašto voką ir pasiųsti kam nors „amžinam atminimui“.

Fotoaparatas, matyt, buvęs iš pigesnių, ne trofėjinis. Atspausdinta kreivai. Mokykliniame fotografijos mėgėjų būrelyje? Jie veikė kiekvienoje mokykloje. Bet ėjo tik berniukai. Man kažkas buvo davęs skaityti „25 fotografijos pamokas“, storiausią knygą, taip ir neįveiktą. Susitaupęs keliolika rublių, galėjai Totorių gatvėje nusipirkti „Smeną 8“ ir tapti savo klasės ar kiemo fotokorespondentu. 

Kurie čia metai? Sprendžiant iš abiejų jaunuolių drabužių ir šukuosenų, turėtų būti 6-ojo dešimtmečio pabaiga. Jiedu penkiolikos ar šešiolikos metų. Taigi pirmoji pokarinė karta. Jai jau nebuvo kruvino reikalo rinktis miško. Ant tų jaunų pečių – šviesaus rytojaus viltys ir jo darymas. Dėl to abu tokie rimti, pasitempę. Neatrodo, kad būtų broliai ar giminės. Tas iš kairės man kiek primena seminarijos laikų draugą. Tolumoje sukiojasi ir daugiau to paties amžiaus jaunikaičių. Ko gero, čia jų visas būrys, turbūt kokia mokyklinė ekskursija po sostinės įžymybes. Gal iš provincijos. Namie tėvai išpuošė, lyg vestų prie Pirmosios Komunijos. Tam blondinui dešinėje švarkas kiek didokas, matyt, kelionei į Vilnių pasiskolintas iš vyresniojo brolio. Sykį, per giminės vestuves, ir pats turėjau prašyti klasės draugo, kad paskolintų kostiumą. Kompleksavau žiauriai. Ir dar jis aukštesnis ir stambesnis. Bet niekas nesišaipė. Buvo įprasta dalintis drabužiais. 

Aišku, man šįkart įdomiausia ir svarbiausia ne jie ir ne tarybinės tradicijos. Viskas dėl trijų dramblių šalimais. Berniukams, aišku, jie irgi patinka, fotografuojasi juk dėl jų. Buvusio Jaunimo sodo pažiba. Sodas kelis kartus per tą laiką keitė išvaizdą ir pavadinimą. Dabar jis – Bernardinų, pagal greta įsikūrusį vienuolyną. Parkas čia nuo seniausių laikų. Visaip aprašytas, pririnkta istorinių nuotraukų. Pasidomėjęs sužinotum, kada ir kodėl ten įrengtas tas fontanas su drambliais, kas buvo autorius, kada viskas nugriauta ir gal kur nors užkišta.    

Panašios nuotraukos laukiau daugybę metų, ir buvo keista, kad didieji tarybinio Vilniaus fotografai nebuvo pastebėję Jaunimo sodo dramblių. Pavyzdžiui, Latako gatvėje, vaikų darželio kieme, stovėjęs medinis dramblys, kurio straublyje slėpiau pirmąjį cigarečių pakelį, užfiksuotas Algimanto Kunčiaus, pateko į istoriją, o anie trys dingo ir dingo. „Ar prisimenate Jaunimo sodo drambliukus?“ – vis klausdavau pažįstamų. Vyresnieji lyg ir buvo matę. Bet ne taip, kad įsidėmėtų, pamiltų. Niekas neištraukė iš šeimos albumo nuotraukos žibančiomis akimis ir nesušuko: „Štai jie!“ Ši nuotraukėlė – anoniminė, iš internetinio prekiautojo senienomis. Gavęs nudžiugau lyg moterys, Jėzaus draugės, Velykų rytmetį.

Dingo fontanas su drambliais taip pat simboliškai. Būnant toli nuo Vilniaus. Praėjo kone aštuoneri metai, grįžau, o drambliukų nebėra, tik ta krūsnis, akmenų krūva, ant kurios jie buvo pasilipę. Prapuolė kartu su Jaunimo sodo karuselėmis, kreivų veidrodžių kambariu, šaškių ir šachmatų staliukais, garsiuoju šokių paviljonu, kuris mieste dėl prastos reputacijos buvo vadinamas sarajumi ir kurio vaikai bijodavo lyg mirties, nes plito gandas, jog ten vakarais užverdančios muštynės iki kraujo, peilių, kastetų ir grandinių mūšiai. Žinoma, ką gi vaikas nutuoks apie meilės kainą! Sako, sarajus supleškėjo tyčia padegtas. Gal sukilo socialistinės dorovės sergėtojai, kaip ir dabar. Gal iš keršto, dėl ten gautų žaizdų, dėl prarastos mylimosios ar mylimojo. Paskui atėjo galas „Vasaros“ kino teatrui ir medinei šašlykinei prie vartų. O tada pasirodė taikdariai bernardinai. Iš sodo iki pat mano celės langų vis atsklinda graži muzika, Ūdrio arija ar dar kas nors brangaus lietuvio širdžiai. Per abu karantinus plūdo minios žmonių pasivaikščioti. Bet jau nepamėgau, neprisijaukinau iš naujo tos vietos.

Žiūrint nuotrauką jausmas toks, tarsi matytum mirusį šeimos narį ar seniai išnykusį draugą. Dar ir kaltės priemaiša: leidai drambliukams žūti, negynei, net nebuvai šalia jų paskutinę valandą, nepalaikei už geležinio straublio ar draugiškai pariestos kojos. Čia iš tų didžiųjų gyvenimo nuodėmių, neužsimirštančių, niekaip neišskalbiamų net klausyklose. Gal kad avinėlis, prigulęs ant tabernakulio, kur laikau mišias, kažin kuo primena man tą drambliukų trejetą. Visi vienodai bejėgiai, nemokėję ir nenorėję priešintis, apsisaugoti. Valdžios sudoroti.

Ačiū tiedviem jaunikaičiams, kad atnešė tai, ko jau nėra, ką buvau praradęs. Giminingos sielos. Nežinia, ar jie gyvi ir kiek patys ragavo šviesaus rytojaus, dėl kurio juos augino ir dailiai rengė, rodė Vilniaus miestą. Nėra ko pasiklausti, nežinau nė jų vardų. Ant nuotraukos kitoje pusėje – tik skaičius 2, matyt, nuoroda į kategoriją ir kainą. Paprastai svetimų albumų fotografijos pažyra po internetą, kai nelieka jas rinkusių ir saugojusių žmonių. Žodžiu, praslinkus mirties šešėliui. O kai vėl kas nors jas pamato, įsižiūri, įsigyja, deda į savo albumą, – gal tada, sakau, veikia Prisikėlimo dvasia? Ir viskas ima vėl iš naujo gyventi? Tuomet ir drambliukams pagaliau pasisekė!

Dažnai būna smalsu, ką palieka kitiems, ir apskritai – ką palieka, po daugelio metų, išnykę miškai, pastatai, žmonės, didingi ar paprasti, kasdieniai įvykiai. Antai ties tarpuvarte netoli Bernardinų sodo, kur dabar gaudau žydinčių alyvų kvapą, 2000 metų balandžio 2-osios pavakare iš taksi išlipo du apsvaigę mylimieji, jai buvo likę gyventi mažiau nei metai. Čia pat ir langas pirmame aukšte. Viskas ten tyli. Alyvos, tarpuvartė, langas, šimtametės sienos, takelis. Gal reikia giliau? Imti kastuvą ir kaip archeologui – sluoksnis po sluoksnio. Iki gruntinių vandenų, iki pat paslaptingų morenų. 

Nežinau, todėl lieka tik alyvų kvapas. Universalus, vis tas pats, per amžius amžinuosius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien