Kada gimsta mama?

Kažkada po viena nuotrauka su žavia giminių mažyle rašiau, kad svetimi vaikai yra gėris – didelis džiaugsmas, kai atvažiuoja, o kai pavargsti, jie išvažiuoja laimingai namo. Ir tiesos čia tikrai yra. Tiems svetimiems vaikams gali atiduoti visą sukauptą motinišką energiją per trumpą laiką, pažaisti, pasidžiaugti ir, vos atsiradus kokiems neramumams, grąžinti jų mamai. Nes juk ji žino, ką tada daryti. O tapus mama pamačiau, kad dėl tų „mamos žinojimų“ čia dar kita kalba, nes ne visada ir tos mamos viską žino – aš taip dažnai nežinau, ką daryti ir kas tam vaikui blogai, kad net suabejoju, ar tikrai aš mama, ar tiesiog gimstant vaikui kažkas pamiršo man įdiegti naują programinę įrangą galvoje. Bet visi aplinkui tikrai žinos, ką daryti, ir galės duoti galybę patarimų. Ypač tie, kurie neturi vaikų.

Kol pati neturėjau vaiko ir namo grįždavau tik nakvoti, atrodė, jog prieš laukiantis turėsiu būti gerai pasportavusi, maitinsiuosi tik sveikai, o nugyventų metų, patirčių ir kantrybės turiu užtektinai, kad su ramybe ir išmintim galėčiau jau auginti vaikus. Be to, kad mūsų vaikas tai jau tikrai miegos atskirai, nes aš jau niekaip negalėsiu / bijosiu / per ankšta dar miegoti su vaiku. Panašiausia, kad daugiausia, ko turėjau, tai naivumo visais tais savo įsivaizdavimais tikėti. Nieko, jau baigia mažasis nuo viso to išgydyti (lopšelis atlieka lovos bortelio funkciją, o lovytė laukia geresnių laikų – gal kam reikia?).

Galvoju, kad visgi gerai, kad tie kūdikiai bent tėvams yra patys gražiausi ir patys mieliausi. Na, dar geri ir tie hormonai, apsvaiginantys galvas. Pamenu, vieną pirmųjų naktų su kūdikių namie, kai niekaip nepavyko jo užmigdyti iki labai vėlyvo ar jau ankstyvo laiko, o aš pati tiesiog smigdavau, atsiradus ramesnei minutei, į mane ėmė plūsti pyktis kaskart pravirkus kūdikiui, kad jis neužmiega. Ir tada nusinešiau mažylį pervystyti į vonią. Ir ką jūs sau manot – ištrauktas į šviesą, jis ėmė šypsotis savo bedante šypsena ir guguoti tai savo pavargusiai ir piktai mamai. Ir ką tu jam? Na, atlėgsta tas pyktis. Ir vėl imi džiaugtis šiuo dar vienu pasaulio stebuklu. Kad ir niekaip nemiegančiu.

Neturėdamas vaikų (nebūtinai savo pagimdytų) žmogus iš tiesų turbūt niekada nesupras, kaip gera ir kaip sunku jų turėti. Sunkumai gali atrodyt didesni, o džiaugsmas mažesnis. O iš tikro yra atvirkščiai, logiškai to nepaaiškinsi. Nors kartais per dieną įvyksta tiek nuotaikų kaitų, kad net su šių metų pavasario orais galima lyginti, o jėgų, rodos, jau visai mažai. Bet, žiūrėk, vėl nusišypsojo, užmigo ar tiesiog atėjo nauja diena – ir vėl visi sunkumai nuslenka į kažkokį atminties rūkų rūką.

Tai sakysite, na, vyniojai, vyniojai, tai, kada visgi gimsta ta mama? Kai po truputį miršta sau ir tampa ne tik biologine „dirva“ augti tam naujam žmogui, kuris gal ir neperveria kūno kaip Ivanauskaitės pakalnutės, bet apraizgo nematomomis gijomis mamos širdį – tai tikrai.