Kada pradėsime pasitikėti Lietuvos mokykla?

ŠMSM leidinyje „Švietimas Lietuvoje. 2022 m.“ teigiama, kad Lietuvoje pasitikėjimas švietimu išaugo nuo 42 proc. 2018 metais iki 48,2 proc. 2021 metais. Švietimas yra tokia visuomeninio gyvenimo sritis, su kuria susiduria visi žmonės – besimokantieji, tėvai, seneliai, švietimo sistemos darbuotojai. Pasitikėjimą švietimu lemia asmeninės patirtys, viešojoje erdvėje, socialiniuose burbuluose skleidžiama informacija ir vykstančios diskusijos. Pasitikėjimą švietimu augina ir kasdienis mokytojų bei mokyklų vadovų darbas, kuris tapo labiau matomas nuotolinio mokymosi metu.

Diskusijos apie mokytojus pastaruoju metu tapo itin aštrios, nes jų trūksta ir dar labiau trūks ateityje. Mokytojų gildijoje yra stipriai pažeistas lyčių ir kartų balansas, o naujus mokytojus parengti norima greitai ir pigiai. Šiandien Lietuvos mokyklos stuburas yra brandūs mokytojai. Kartais jie vadinami senstančiais stagnatoriais, tačiau nauja mokytojų karta juos pakeis dar negreitai. Tam, kad mokytojai įgyvendintų savo pagrindinę misiją, jiems būtina palaikanti mokyklos kultūra, pasitikėjimu grindžiami santykiai su mokiniais, tėvais, vadovais, nuosekli ir aiški švietimo politikos kryptis. Mokytojai yra kūrėjai ir jiems reikalinga profesinė autonomija, tik ne jų asmeninei saviraiškai, o tam, kad galėtų pasiekti kiekvieno mokinio širdį, sužadinti mąstymą ir pakviesti į mokymosi nuotykį.

Pasitikėjimą ar nepasitikėjimą mokytojais atspindi valstybinė švietimo politika, ypač mokyklų ir mokytojų išorinis vertinimas, t. y. nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai, egzaminai ir panašūs atskaitomybės instrumentai. Kuo daugiau tokių vertinimų, kuo labiau jų rezultatai sureikšminami, tuo daroma didesnė įtaka mokyklų veiklai ir ugdymo procesui. Per tai, kas yra vertinama ir kam panaudojami vertinimo duomenys, atsiskleidžia, kas mums, kaip valstybei, visuomenei yra svarbu ir vertinga, pavyzdžiui, faktų įsiminimas, ar aukštesnieji mąstymo gebėjimai, kūrybiškumas, problemų sprendimas; aukšti egzaminų rezultatai, ar prasmingos mokymosi patirtys, mokinio potencialo atskleidimas.

Laukiančios reformos

Nepasakysiu nieko naujo, teigdama, kad Lietuvoje mes perdėm sureikšminame įvertinimą pažymiais, testais ir egzaminais, tačiau nuvertiname mokytojų ir mokyklų pastangas siekti kiekvieno vaiko asmeninės pažangos, o juk būtent tai akcentuoja Geros mokyklos koncepcija, kurią įgyvendinti yra įsipareigoję švietimo politikos formuotojai. Jau ne vieno švietimo tyrėjo yra pripažinta įsisenėjusi Lietuvos problema – prieštaravimas tarp deklaruojamų švietimo tikslų ir to, ką ir kaip vertiname. Dėl šio prieštaravimo vertybiniai švietimo tikslai yra diskredituojami, ir vertinga laikoma tik tai, kas yra suskaičiuota, pamatuota, pasverta ir palyginta. Taip mokytojai ir mokyklos įstumiami į šizofrenišką būvį, kai reikia laviruoti tarp šių priešybių.

Šiuo metu diskutuojami mokinių pasiekimų vertinimo pokyčiai veikiausiai tik pagilins šią problemą. Planuojama dar labiau išplėsti išorinį mokinių pasiekimų vertinimą ir dar labiau sureikšminti jų rezultatus. Siūloma, kad pradinio ugdymo baigimas būtų patvirtintas nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimu, kitaip sakant, įvedami pradinio ugdymo baigimo „egzaminai“, kurių rezultatai seks mokinį tolesnėje jo mokymosi kelionėje. Jei patikrinimo rezultatai bus prasti, mokinys gali būti paliekamas kartoti kurso. Taip pat planuojama, kad 6-oje ir 8-oje klasėje nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai būtų privalomi visiems mokiniams ir apimtų daugiau mokomųjų dalykų negu iki šiol. 10-oje klasėje laikomo Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatai nulems mokinių tolesnio mokymosi kelią: gimnazija ar profesinė mokykla. 11-oje klasėje mokiniai dalyvaus tarpiniuose patikrinimuose, kurie bus traktuojami kaip brandos egzamino dalis, o 12-oje klasėje jie laikys 3 brandos egzaminus ir rengs privalomą brandos darbą.

Kaip teigia šių pokyčių iniciatoriai, patikrinimų kalendorius bus intensyvus: nuo sausio iki pat mokslo metų pabaigos. Kitaip tariant, mokyklose ramus mokymasis vyks tik rugsėjo–gruodžio mėnesiais, o nuo sausio prasidės patikrinimų maratonas, kurio metu įprastas ugdymo procesas bus sutrikdytas, kompiuterių klasės ir visi mokyklos kompiuteriai bus naudojami patikrinimams, o ne mokymuisi, mokyklose tvyros įtampa, mokytojų ir mokinių energija ir pastangos bus nukreiptos ne į ugdymą, o patikrinimus.

Testuoti, o ne mokyti

Kaip šie pokyčiai paveiks mokymosi pažangą ir kaip pakeis mokytojų ir mokyklų darbą? Tikslai kaip visada yra kilnūs: „padėti mokiniams geriau mokytis, užtikrinti sistemingą ir nuolatinę mokymosi rezultatų stebėseną, suteikti patikimą grįžtamąjį ryšį, sustiprinti mokytojų vertinimo kompetenciją…“ Tačiau kyla klausimas, kodėl per daugelį jau turimos išorinio mokinių pasiekimų vertinimo sistemos gyvavimo metų nepavyko užtikrinti „sistemingos ir nuolatinės mokymosi rezultatų stebėsenos“? Kodėl kiekvienais metais taip nustebina brandos egzaminų rezultatai? Kodėl mokiniams ir mokytojams iki šiol nėra suteikiamas „patikimas grįžtamasis ryšys“ turint didžiules mokinių pasiekimų patikrinimų duomenų bazes? Kodėl vis dar nesame patenkinti mokinių pasiekimais?

Švietimo politikos formuotojams atrodo, kad, kuo dažniau matuosime mokinių pasiekimus ir kuo daugiau svorio tų matavimų rezultatams suteiksime, tuo geresnį rezultatą tai duos, nes „kokybę“ galime pasiekti tik per spaudimą mokytojams ir mokykloms, kurios savo ruožtu lenks mokinius norimo rezultato link. Tokie sprendimai atspindi, kad Lietuva yra pasirinkusi gamybinį švietimo pokyčių valdymą, kai labiau nei žmonėmis pasitikima standartais, reglamentais, kiekybiškai pamatuojamais rezultatais. Nepaisant to, kad turima Lietuvos ir kitų šalių patirtis rodo, jog toks kelias gali sukelti neigiamų pasekmių.

Šiuo metu Lietuvos mokyklos ruošiasi įgyvendinti naujas bendrojo ugdymo programas. Programomis siekiama ugdyti mokinių kompetencijas, kurios yra itin aktualios XXI a. žmogui, dėmesį kreipiant nuo akademinių žinių perteikimo prie jų panaudojimo praktinėje veikloje. Kompetencijoms ugdyti turėtų būti pasitelkiamos aktyvaus mokymosi strategijos, įvairių mokomųjų dalykų integravimas, mokymasis už mokyklos ribų. Šiems žingsniams reikalingas neskubrus, ramus mokymosi laikas, leidžiantis eksperimentuoti, tyrinėti, kurti, bendradarbiauti. Nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai bus skirti vertinti ne kompetencijas, o mokinių dalykines žinias. Tai reiškia, kad kompetencijų ugdymo tikslas liks neįgyvendintas, nes mokytojai bus priversti mokinius ruošti tam, kas bus tikrinama.

Nuo 2024 m. Lietuvos mokyklose bus daugiau mokinių, turinčių įvairių mokymosi poreikių, dar labiau didės mokinių įvairovė. Mokyklose jau dabar jaučiamas didelis nerimas, trūksta specialiųjų pedagogų ir kitų specialistų, mokytojams reikia daug mokytis ir įgyti naujų patirčių. Standartizuoti patikrinimai kažin ar padės mokykloms ramiai ir su džiaugsmu priimti mokinių įvairovę ir ją laikyti privalumu, o ne problema, nes tokių mokinių rezultatai nepakels mokyklos į aukštesnę reitingo vietą. Dar daugiau mokinių ( ir mokytojų) bus paskatinti rinktis nevalstybines mokyklas, kur, tikėtina, susilauks daugiau individualizuotos pagalbos.

Jau minėjome mokytojų trūkumo problemą, kuriai spręsti savivaldybės ir valstybė pasitelkia įvairiausių lengvatų, stipendijų ir kitų priemonių. V. Stanišauskienė, tyrinėjusi mokytojų darbo vertybes, atskleidė, kad mokytojai savo darbe siekia dvasinės pilnatvės, jie geriausiai save atskleidžia kūrybiškumą ir nuolatinį atsinaujinimą skatinančioje aplinkoje, o jiems itin nepriimtinas yra spaudimas „iš viršaus“, perdėta ir nereikalinga darbo rezultatų kontrolė. Panašu, kad siūlomi švietimo pokyčiai gali tik padidinti mokyklų nepatrauklumą.

Ką galime pakeisti?

Pabaigoje vėl norisi grįžti prie pasitikėjimo mokytojais ir mokykla klausimo. Johnas Hattie, žymus australų edukologas, išskyrė apie 200 veiksnių, darančių įtaką mokinių mokymosi pažangai. Sąrašo viršuje rasime tai, ką geri mokytojai klasėje daro kiekvieną dieną: parenka mokiniams tinkamas mokymosi strategijas, taiko mokytis padedantį vertinimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, kur esi savo mokymosi kelyje, kokios pagalbos ir postūmio tau reikia, teikia tikslingą grįžtamąjį ryšį. Nepalyginamai mažesnę įtaką mokinių pažangai daro išoriniai standartizuoti testai, o kurso kartojimo efektas yra neigiamas. Ugdymo kokybė sukuriama klasėje ir mokykloje, kai mokytojai ir mokyklų vadovai tiesiog gerai dirba savo darbą, galėdami džiaugtis kiekvieno mokinio pažanga.

Tad atsisakykime gamybinio švietimo kaitos modelio ir pereikime prie visai kitokio. Deanas Finkas, gerai Lietuvos švietėjams pažįstamas švietimo ekspertas, tai vadina profesiniu modeliu, kurio esmė – parama ir pasitikėjimas kompetentingais, profesionaliais švietimo praktikais, kurie savo kasdieniu darbu gali sukurti stebuklus. Tikrai negalime teigti, kad visos Lietuvos mokyklos dirba idealiai, anaiptol, tačiau siūloma mokinių pasiekimų vertinimo pertvarka jų išspręsti nepadės, o kai kurias – dar labiau pagilins.

Ką gi galėtume pakeisti, siekdami kelti švietimo kokybę?

Suderinkime ugdymo tikslus ir mokinių pažangos vertinimo būdus, kad tarp jų nebūtų prieštaravimų;

paverskime mokytojų darbą produktyvesniu, pasiūlydami jiems tinkamai pateikto skaitmeninio turinio, užduočių, padedančių individualizuoti ugdymą;

padėkime mokytojams įvaldyti mokytis padedančio vertinimo būdus, naudojantis ir itin išmaniomis skaitmeninėmis platformomis;

išlaisvinkime mokytojus nuo biurokratinės naštos, nuolatinio streso;

keiskime ugdymo organizavimo būdus mokykloje, skatindami mokytojus taikyti patirtinį, projektinį mokymąsi, dažniau išeiti iš mokyklos į kitas aplinkas, bendradarbiauti tarpusavyje;

investuokime į žymų mokytojų atlyginimų kėlimą, kad mokyklos galėtų atsirinkti joms tinkamą mokytoją, o ne griebti bet kurį kandidatą, sutinkantį bent jau ateiti į klasę;

o svarbiausia – keiskime naratyvą apie mokyklą: juk ji nėra vien tik beviltiškų problemų mazgas, o kūrybos, prasmės ir atradimų vieta.