Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 08

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kadaise iš namų neišeidavo be ginklo, dabar – be rožinio. Neįtikėtina buvusio gangsterio J. Pridmore‘o istorija

Johnas Pridmore'as Vilniuje, Pasaulinėje jaunimo dienoje. Marlenos Paszkowskos nuotrauka

Kai dėl interviu atvykau į Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centrą, pastate girdėjosi šlovinimo giesmės. „Dar vyksta malda, prisijunk, jei nori“, – pakvietė Laurynas. Užlipęs į antrą aukštą pamačiau tokį vaizdą: žmonės gieda, o prie stalo sėdi didelis vyras, kviečia visus iš eilės, uždeda ranką ant peties ir meldžiasi už tą žmogų. Tarp krikščionių tai vadinama užtarimo malda ir yra gan dažna praktika; tačiau šio vyro buvimas čia ir jo istorija – išskirtinė ir verta dėmesio. Jei jis būtų jums ranką tėviškai ant peties uždėjęs prieš 30 metų – tai, ko gero, reikštų, kad rimtai prisidirbot...

55-erių katalikas Johnas Pridmore’as išgarsėjo savo viešais liudijimais bei parašytomis knygomis apie tai, kaip Dievas stebuklingai jį ištraukė iš nusikalstamo pasaulio. Nuo paauglystės besivadovavęs džiunglių įstatymais, užsiėmęs vagystėmis, o vėliau – susidėjęs su keliomis pavojingomis grupuotėmis, Johnas manė, kad gyvenimas – tai galia ir pinigai. Daug daug pinigų. Dėl kurių galima net ir žmogų nužudyti.

Bet staiga viskas taip apsivertė aukštyn kojomis, kad savo istoriją J. Pridmore’as šiandien pasakoja įvairiausiuose pasaulio vietose. Lietuva, kurioje jis viešėjo lapkritį, yra 57-oji jo aplankyta šalis.

„Man labai svarbu kalbėti žmonėms, kurie mano, kad jiems niekada nebus atleista. Ir kaip džiaugiuosi, kai jie supranta, kad atleidimas visada laukia, jei tik nuoširdžiai gailiesi“, – sako „Bernardinų“ pašnekovas.

Johnas Pridmore’as. Jutubo kanalo „Družina media“ videomedžiagos kadras

Neradęs meilės šeimoje, pagarbą užsitarnavo gaujoje

Johnas gimė Londone, pakrikštytas Katalikų Bažnyčioje, tačiau apie Dievą tėvai jam niekada nepasakodavo. Kai jam suėjo dešimt metų, įvyko tai, kas berniuką giliai sužeidė iš vidaus:

„Tėvai mane pasikvietė ir liepė rinktis, su kuriuo iš jų noriu toliau gyventi, nes jie skiriasi. Du žmonės, kuriuos mylėjau iš visų labiausiai, sudaužė man širdį. Tad priėmiau nesąmoningą sprendimą: daugiau nieko nemylėsiu. Nes, kai nieko nemyli, tavęs niekas negali sužeisti.

Mama dėl nervinio išsekimo gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. O tėtis vedė antrąkart. Mano pamotė manė, kad geriausias būdas auklėti vaiką – jį mušti kiekvieną dieną. Mano tėtis buvo policininkas, jis taip pat mane mušdavo. Kiekvieną dieną namuose patirdavau smurtą. Pamenu, kartą pamiršau grąžinti knygą į biblioteką, o tai buvo didelė, stora knyga. Pamotė ją paėmė ir ryte daužė man per galvą, kad pabusčiau. Man buvo dvylika.“

Sulaukęs trylikos, Johnas pradėjo vogti, nes norėjo kažkaip numalšinti vidinį skausmą. Penkiolikos atsidūrė jaunimo kalėjime ir, kaip sako, nenorėjo iš jo išeiti – nes tavęs niekas nemuša, kai esi už grotų… Tad, dar būdamas paauglys, jis paliko namus ir apsigyveno gatvėje. „Mokykla manęs nebedomino. Turėjau vienintelį įgūdį – vogti“, – prisimena pašnekovas.

Dėl vagysčių jis būdamas devyniolikos vėl atsidūrė už grotų. Kadangi skausmą malšino pykčiu, nuolat mušdavosi. Kartą 23 valandoms pareigūnai jį uždarė į visiškai tuščią vienutę. Vaikinas pradėjo galvoti apie savižudybę.

„Ačiū Dievui, to neįvyko, tačiau iš kalėjimo išėjau dar piktesnis negu iki tol. Nusprendžiau, kad gyventi reiškia imti. Nes niekas tau nieko neduos. Tad pradėjau rodytis naktiniuose klubuose rytinėje ir vakarinėje Londono dalyse. Kartą sutikau organizuoto kriminalinio pasaulio žmones, kuriems įėjus į klubą visi ten buvusieji sustingo – tokią galią tie vyrukai turėjo. Supratau, kad noriu tokios galios, tokios pagarbos. Vaizdelis man priminė Raudonąją jūrą: minia tiesiog prasiskyrė, kai jie įžengė į klubą“, – juokiasi Johnas.

Jis pasisiūlė jiems dirbti. Ir gavo pirmą užduotį – nuvykti traukiniu į Doverio miestą, iš automobilių aikštelės paimti „Land Roverį“ ir juo parvažiuoti atgal į Londoną. Už tokį, atrodytų, nereikšmingą darbelį vaikinas gavo 5 tūkst. svarų, o tai šiandien prilygtų 20 tūkst. svarų (maždaug 23 tūkst. eurų). Apsvaigintas tokių nematytų pinigų, jis nė nepajuto, kaip pradėjo dirbti nebe nusikaltėliams, o jau kartu su jais. Galiausiai Johnas ėmė darbuotis su trimis nusikalstamomis grupuotėmis trijose skirtingose Londone dalyse. Johnas buvo jungiamoji grandis tarp jų visų – ir dėl to labai svarbus asmuo.

„Įsigijau prabangius namus, sportinių automobilių, turėjau gausybę pinigų, kurių nespėdavau išleisti. Nebuvo nieko, ko nebūčiau galėjęs nusipirkti ar kur nukeliauti – viskas buvo pasiekiama. Tačiau niekur neidavau iš namų be savo ginklo. O viduje buvo didžiulis tuštumos pojūtis, kurio neužpildė nei moterys, nei naktiniai klubai ar kazino“, – pasakoja J. Pridmore’as.

Jis siekė būti laimingas išbandydamas viską – narkotikus, „žolę“, alkoholį… Kartais permiegodavo su merginomis, kurių nė vardo nesužinodavo. Kuo daugiau narkotikų vartojo ir kuo daugiau sekso turėjo, tuo tik augo vidinė tuštuma. Johnas su viena mergina palaikė ilgesnius santykius – gyveno kartu šešis mėnesius. Ji apie Johną nieko taip ir nesužinojo, nes jis su niekuo nesidalindavo savo jausmais – bijojo, kad bus atmestas, kaip jo tėvai jį kadaise sugniuždė.

Johnas Pridmore’as Vilniuje, Pasaulinėje jaunimo dienoje. Marlenos Paszkowskos nuotrauka

Gangsterį parklupdęs balsas

Ar tuo laikotarpiu Johnui bent buvo kilusi mintis apie Dievą, gyvenimo prasmę? – „Visiškai ne. Tuomet būtų prakalbusi sąžinė. Dievas mums visada sako, kas gera, o kas bloga. O aš savo sąžinę slopindavau: tiesiog vartodavau vis daugiau narkotikų, gerdavau ar užsiiminėdavau seksu.“

Be to, jis dirbo savo bosui, prie kurio reikėdavo elgtis kietai, agresyviai ir žiauriai, kaip tik įmanoma. Net minties neturėk apie kažkokį Dievą ar meilę. Nes, jei nebūsi kietas, iškart prarasi savo reputaciją.

Bet Dievas moka laukti.

Vieną eilinį vėlų vakarą Johnas naktiniame klube pranešė, kad jis jau uždaromas. Vienas vyrukas pasitaikė įžūlus, atsikalbinėjo ir pradėjo šaipytis.

„Žinojau, kad mano bosas visa tai girdi. Jei nieko nedarysiu, pasirodysiu prieš jį silpnas, – pasakoja jis. – Tad tam lankytojui pasakiau: kai grįšiu, tu nebegersi. Grįžau ir žiebiau jam kastetu, atrodė, kad jo galva tiesiog sprogo. Rimtai maniau, kad jį užmušiau.

Kai tą naktį važiavau namo, paskambinau savo bosui, pravarde Buldogas, ir pranešiau, kad tas vyras negyvas. Tą akimirką mane labiausiai išgąsdino tai, kad man tai nerūpi. Aš realiai ką tik nužudžiau žmogų, ir man tai visiškai nesvarbu! Kuo aš pavirtau? Tas vyras galbūt turėjo žmoną, vaikų, o aš galvoju tik apie save… Kodėl aš toks tuščias, toks miręs viduje?“

Kokią savaitę Johnas nesirodė naktiniuose klubuose, kad policija netyčia neužkalbintų. Vieną vakarą savo namuose jis pajuto kažką panašaus į širdies smūgį. Ir staiga labai aiškiai suprato, kad jam kalba Dievas. Tikrąja to žodžio prasme. Johnas net suklupo nuo Jo balso! Dėl visa ko vyras išjungė televizorių – bet ne, tai nebuvo balsas iš ekrano.

„Jis pradėjo vardinti pačius baisiausius dalykus, kokius esu gyvenime padaręs. Ir man tapo aišku, kad eisiu į pragarą. Be jokių klausimų. Aš sustingau, verkiau – ne dėl to, kad gailėjausi dėl savo darbų (išvis nežinojau, kas yra atgaila), bet tiesiog nenorėjau atsidurti pragare.

Tada pajutau, lyg kažkas mane pakelia nuo grindų ir pastato ant kojų. Stoviu savo prabangiame name, lauke – automobilių parkas ir sakau: „Visą gyvenimą tik ėmiau. Dabar noriu duoti, Dieve.“ Po šitų žodžių pajutau pačią tikriausią meilę. Tada supratau du dalykus: Dievas mane myli, ir Jis turi man planą“, – dalijasi J. Pridmore’as.

Johnas Pridmore’as Vilniuje, Pasaulinėje jaunimo dienoje. Marlenos Paszkowskos nuotrauka

Pašnekovas pamena, ką vienas jo draugas gangsteris buvo pasakęs: tėra du keliai, kaip baigsis toks gaujos gyvenimas – arba būsi nušautas, arba pabaigsi savo dienas kalėjime. Tuo metu Johnui tai visai nerūpėjo, tačiau nuo to mistinio momento jau pradėjo rūpėti.

Patyręs dvasinį šoką, Johnas prisiminė savo mamą, kurios iki tol vengdavo, nes ji visada primindavo, kad tai, ką sūnus išdarinėja, yra blogai. Vis dėlto jis išdrįso ją aplankyti. Kai mama atidarė duris, pirmi sūnaus žodžiai buvo tokie: „Aš radau Dievą.“ Johnas išpasakojo visas savo patirtis – išskyrus tai, kad jis užmušė žmogų:

„Ir tada mama prisipažino, kad kiekvieną mano gyvenimo dieną ji už mane melsdavosi. Prieš tai ji meldėsi noveną – devynias dienas šventajam Judui Tadui, kuris globoja visus beviltiškus reikalus. Tas vakaras, kai išgirdau Dievą, buvo paskutinė, devintoji, novenos diena. Niekada nepamiršiu, kaip mama verkė, tartum nusiplaudama visą skausmą, kurį buvau jai suteikęs.“

Įsimintiniausia tėvo Slavko išpažintis

Mamos vyras Johnui padovanojo pirmą jo gyvenime Bibliją, Karaliaus Jokūbo versiją. Pradėjo atsitiktinai skaityti, ir pirmoji istorija, kuri pasitaikė po ranka, buvo apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Johnas suprato, kad tas veikėjas yra jis, dvasiškai badaujantis, išalkęs kitų žmonių meilės.

Tą patį savaitgalį vienas pažįstamas kunigas J. Pridmore’ą pakvietė į rekolekcijas. Johnas neturėjo žalio supratimo, kas tai yra, bet, išgirdęs, kad jos vyks pajūryje, pamanė, jog bus pats tas – pailsės, pasidegins, pakabins gražių panelių… Galit tik įsivaizduoti, koks šokas šio kieto vyruko laukė! Ypač rekolekcijų pradžioje, kai, norėdami pasveikinti, kiti vyrai puolė jį apsikabinti. „Nesupratau, kas čia dabar?! Skėliau antausį už tai“, – juokiasi Johnas.

Kai rekolekcijų vedėjas, kunigas vardu Slavko, kalbėjo susirinkusiesiems, patalpoje ant sienos kabojo Nukryžiuotasis, ir Johnas negalėjo nuo jo atitraukti akių. Staiga jam atėjo mintis, kad Jėzus mirė asmeniškai dėl jo. Vyras pirmąkart po tėvų skyrybų pravirko kitiems žmonėms matant. Iš kunigo išgirdęs, jog Mergelė Marija nori vienintelio dalyko – kad pažintume Jėzų, Johnas maldoje jos paklausė: „Ką tavo Sūnus nori, kad daryčiau?“ Širdyje pajuto šnabždesį: „Nueik išpažinties.“

„Niekada iki tol nebuvau ėjęs išpažinties. Man 27-eri, ir žinau, kad jau esu sulaužęs visus Dievo įsakymus – mažiausiai po kartą“, – juokiasi Johnas. Bet Marija jį širdyje padrąsino: „Tėra vienas asmuo, kuris nenori, kad eitum išpažinties. Rinkis, ko klausyti: jo melo ar mano Sūnaus.“

Simonas Bendžius ir Johnas Pridmore’as. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmasis pasitaikęs kunigas, prie kurio galėjo prieiti, buvo minėtasis Slavko. „Pasakiau jam viską, nieko neslėpiau, – pasakoja jis. – Kai pabaigiau kalbėti, jis uždėjo ranką man ant galvos. Žinojau, kad ten ne jo, bet Jėzaus ranka – nes jutau, kaip Jo kraujas liejasi man ant galvos. Ir supratau, kad man yra visiškai atleista. Buvau išlaisvintas.

Labai gėdijausi išpažinti savo nuodėmes, nedrįsau kunigui pažvelgti į akis. Kai viską išpasakojau, jis dukart pasakė: ‚Pažiūrėk į mane.‘ Atsisukau ir pamačiau jį verkiantį. Jis tarė: ‚Jėzus tave myli.‘ O atgailai davė melskis rožinį kasdien iki pat gyvenimo pabaigos.“

Kunigo užduotį jis vykdo iki šiol. Niekur neina iš namų be rožinio, kuris pakeitė šaunamąjį ginklą.

Maždaug po dvidešimties metų, likus maždaug trims mėnesiams iki kunigo Slavko mirties, Johnas jį vėl susitiko viename katalikiškame renginyje.

„Sėdėjome prie didžiulio pietų stalo kokie dvidešimt žmonių. Kai jį pamačiau sušukau: ‚Tėve Slavko!‘ Visi nustojo valgyti. ‚Ar pamenate, jūs buvot pirmas kunigas, pas kurį ėjau išpažinties.‘ O jis atsakė: ‚Johnai, esu kunigas jau daugiau nei dvidešimt metų. Turėjau tūkstančių tūkstančius išpažinčių. Neprisimenu nė vienos. Bet tavosios aš niekada nepamiršiu…‘ Visi pradėjom juoktis“, – prisimena J. Pridmore’as.

„Bet taip, tai buvo pati saldžiausia patirtis mano gyvenime. Niekada nemaniau, kad jausiuosi toks laisvas, – tęsia pašnekovas. – Po tos išpažinties norėjosi šokti, pradėjau girdėti, kaip čiulba paukščiai, jausti, kaip vėjas dvelkia į veidą. O šiandien einu išpažinties kartą per savaitę, nes noriu Viešpaties meilės ir gailestingumo. Myliu išpažintį, tą absoliučią laisvę.“

Tai buvo ne paskutinė gyvenimą keičianti patirtis tose rekolekcijose prie jūros. Kai kunigas kalbėjo, kad Eucharistija yra Kristaus Kūnas, Johnui tai pasirodė nesąmonė – juk čia tik mažas baltas daiktas! Tačiau maldoje vyras paprašė: „Jėzau, jeigu ten tikrai Tu, tai parodyk man – nes pats negaliu suprasti.“ Ir kas nutiko? Kai Johnas per šv. Mišias priėmė Komuniją, jį aplankė dar vienas aiškus supratimas – jis eis nebe į pragarą, o į Dangų: „Sunku tai apibūdinti – tai buvo visiška ekstazė. Nebenorėjau nieko daryti, ką buvau daręs iki tol.“

Be jokių studijų ar proto pastangų buvęs gangsteris nuo tos akimirkos jau žinojo, kad viskas, ką sako Bažnyčia, yra tiesa – nes ten, Komunijoje, buvo pats Jėzus.

Motinos Teresės kvietimas

Atsivertusiam Johnui beliko viena „smulkmena“: kaip palikti organizuotą nusikalstamą pasaulį? Pasak pašnekovo, sužinojusiems apie išėjimą bendrininkams būtų buvę vieni niekai paleisti jam kulką į kaktą – nes Johnas žinojo per daug informacijos. Tačiau jo bosas Buldogas davė leidimą išeiti, savo sprendimą paremdamas labai praktiškai: „Jeigu Dievas yra – už tavo paleidimą Jis man dabar bus skolingas…“

Kita džiugi žinia buvo ta, kad kastetu nuo Johno galvon gavęs vyrukas vis dėlto išgyveno. Na, o Buldogas vėliau taip pat metė savo juodus darbus, o prieš savo mirtį kartu su Johnu meldėsi ir prašė Dievo gailestingumo. „Lankiau jį metų metus, nes jis man buvo kaip tėvas. Vis dar meldžiuosi už jį, nors tikiu, kad jis jau yra Danguje“, – sako J. Pridmore’as.

Išsilaisvinęs (visomis prasmėmis) naujasis katalikas su broliais pranciškonais pradėjo tarnauti Niujorko priemiestyje Bronkse. Ir vieną ankstyvą rytą susitiko su Motina Terese – jos kongregacijos vienuolės bendravo su pranciškonais, kurie joms aukodavo šv. Mišias. 1997 m. vasarą Motina Teresė dalyvavo tokiose Mišiose, po liturgijos kalbėjosi su vienuoliais ir tada kreipėsi į Johną. Ji buvo girdėjusi, kad buvęs nusikaltėlis liudijo paauglių kalėjime, ir jam tarė: „Kai pasakoji savo istoriją, tu pašlovini Jėzų.“

Johnas pajuto, kad būtent tokios misijos iš jo dabar nori Dievas. Taigi tai jis iki šiol ir daro – dalinasi savo istorija jau trisdešimt metų. Kalba mokyklose, kalėjimuose, parapijų misijose, jaunimo renginiuose. Pašnekovas skaičiuoja, kad iš viso yra kalbėjęs trims milijonams žmonių, o gausiausia auditorija (400 tūkst.) buvo 2008 m. Pasaulio jaunimo dienose Sidnėjuje.

Johnas Pridmore’as Vilniuje, Pasaulinėje jaunimo dienoje. Marlenos Paszkowskos nuotrauka

Tikėjimo liudijimas prie Aušros Vartų

Kai pašnekovo paklausiau, kokie momentai iš jo kelionių yra labiausiai įsiminę, J. Pridmore’as vardija tiek skaudžius, tiek viltingus sutiktų žmonių pasakojimus:

„Kartą buvau pakviestas kalbėti Liberijoje paaugliams, kurie buvo priversti kariauti, kai dar tebuvo vaikai. Kai kuriems iš jų tebuvo aštuoneri, kai juos pasiuntė į kariuomenę. Tam, kad užsitarnautų rangą, jie privalėjo nušauti savo tėvus.

Vienas iš jų – Tayloras, kuris kartu su kitais dabar sėdi kalėjime už genocido vykdymą. Jis negalėjo sau atleisti dėl to, ką padarė. Jeigu jie nebūtų nušovę savo tėvų, tai kariuomenė jų akivaizdoje būtų iškart sušaudžiusi jų brolius ir seseris. Tai labai baisu.“

Kalėjimo kapelionas paprašė Johno pasikalbėti su šiais paaugliais, kuriems dabar 16–17 metų. Kunigas norėjo, kad buvęs gangsteris paliudytų, jog Dievas gali atleisti viską. Tad jis dalijosi, kaip buvo įtrauktas į smurto voratinklį, kaip niekino ir skriaudė žmones, kaip Dievas jam atleido – ir kaip Jis gali atleisti ir jiems.

„Po viso to kunigas, kuris su tais vaikais dirbo dešimt metų, man pasakė, kad pirmąkart per tiek laiko jis pamatė kai kurių emocijas, o tai yra labai geras ženklas, kad jie supranta, jog jiems gali būti atleista. Tai buvo viena labiausiai sukrečiančių patirčių mano gyvenime“, – sako J. Pridmore’as.

Aušros Vartų Marija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Bet ir kitur žmonių liudijimai mane labai paliečia. Dalyvavau šv. Mišiose Aušros Vartų koplyčioje ir išvydau apačioje tikinčiuosius, klūpinčius ant sniego. Pravirkau. Žmonės galvoja, kad pasaulyje nebeliko tikėjimo, bet štai jie klūpi per tokį šaltį… Man net ausys sproginėjo nuo speigo! Mačiau, kaip drebėjo arkivyskupo sušalusios rankos, bet jis vis tiek kantriai dalino Komuniją žmonėms ant sniego.

Mane tai labai palietė. Koks stiprus žmonių tikėjimas! Mes paprastai to nematome per televiziją – tokios meilės Jėzui ir jo Mamai.

Taip pat galiu paminėti rekolekcijas, kurios vyko Rūdiškių amatų centre su gyvenimo sužeistais Šv. Jono vaikais. Kai kurie po rekolekcijų atėjo kartu su manimi pasimelsti. Viena mergaitė klausė: ‚Kaip tėvai gali manęs nemylėti?..‘ Pradėjau sakyti, ką apie ją galvoja Jėzus, kad Jis nori paimti jos skausmą. Mergaitė pravirko.

Tikrai jaudinančios patirtys čia, Lietuvoje. Ir visame pasaulyje“, – pasakoja pašnekovas.

Kaip dar laikosi J. Pridmore’as? Šiandien jis džiaugiasi savo ramiu gyvenimu Airijoje, name, kurį jam iki gyvenimo galo suteikė vienas vyskupas. Augina labradorą ir akvariumo žuvis. Turi įrengtą koplyčią su Švenčiausiuoju Sakramentu – retas „malonumas“ katalikams namuose turėti tokį dalyką. Žodžiu, gyvenk ir norėk. „Labai miela vieta. Tik kad daug keliauju“, – šypsosi Johnas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien