2020 12 29

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kadrai. Šventarantinas

Juosta.
Pixabay.com nuotrauka

Šventarantinas – tai toks didelių stebuklų metas mažame krašte. Kai kuriuos dalykus pabandžiau užfiksuoti. Ne visi kadrai išliko, ne visi vienodai ryškūs, tarpusavy susiję labiau atsitiktiniais ryšiais. Mėgėjo juosta, taip sakant. O dar ir šventės. Tad prašyčiau malonųjį skaitytoją ją peržvelgti atlaidžiai.

1

Šiomis dienomis daug vienišų. Daug skambučių. Pramaišiui su žinių transliacijomis. Varpelių šerdys beveik nebeatlaiko. Sienų apmušalai ne visad primena dovanų popierių. Durys ne visad atsiveria. O gal ir gerai. Juk už jų kartais dar didesnė tamsa, dar didesnė vienatvė. Kalėdų globos namuose šiomis dienomis dega visos lemputės, visos žvakės.

Prieš vidurnaktį buvo girdėti, kaip sninga.

2

Keli tūkstančiai vadeliotojų buvo priversti apgręžti savo roges ties savivaldos riba. Vietiniai elniai nusivylę. Jie tikėjosi ilgesnės kelionės. Elniava kažkokia!..

Vadeliotojų sąjungos prezidentas bandė paskelbti visą Kalėdų kraštą vienu namų ūkiu, tačiau tik pakliuvo į visas humoro laidas anomis dienomis. Nuo tada jis nebevadelioja. Piešia liūdnus elniaragius. Tokius liūdnus, lyg koks engelas būtų nuengęs.

3

Tą naktį budėtojų postas ties Grinčaičiais buvo tuščias. Dvidešimt šešios pelės perbėgo kelią. Tiek suskaičiavo stebėjimo kameros akis iš neturėjimo ką veikti. Po plytos ženklu jaukiai įsitaisė mėnulio atspindys. Skiriamoji juosta seniai nublukus. Pasenę vieškelių raštai. Įdomu, ar ten aukštai švenčia be apribojimų?

Kažkas žybčioja Paukščių take. Kaip matai, per toli. „Bet jei jau matai, gal ne šiaip sau?..“

4

Vieno namų ūkio elfas buvo išleistas į degalinę su kanistru. Turėjo įsipilti kuro ir parnešti motorinėms senelio vežėčioms. Ar tas elfas apšlubo, ar ne to skysčio prisipylė į kanistrą, kas ten žino. Vežėčios jau tepalą leist iš ilgesio pradėjo, savanoriai pasikeisdami tyko pasaloj jau trečia diena – nieko. Nei elfo, nei kanistro.

Tik iš gretimo kaimo ataidi šūviai. Petardų karai artimiausiu metu nesibaigs.

5

Kuo skundžiatės? Taip, atrodo, klausia šviesa pro pirmo aukšto langą. Rodos, atsistotum į tą iš tamsos išplėštą plotą ir pasakotum, pasakotum.

Bet kaip skųstis, kuo?.. Kad šventės ne tokios, kaip įsivaizdavai? O kas jas įsivaizdavo tokias?.. Tie, kurie iškeliauja į nepasiekiamybes be galimybės išvysti, kokia šviesa pro pirmo aukšto langą?..

Tai ir nesiskundžiu. Šviesa plėšo tamsą į skutelius. Kaip norėčiau, kad dar pasnigtų.

6

Tau užrašė atviruką. Raidžių pėdsakai driekėsi keletą eilučių ir užsibaigė šauktuku. Dabar daug jų. Šauktukų. Visas šauktukų spiečius. Ežys. Spygliuočių miškas. Visos tos šaukiančios būtybės. Ekranuose, plakatuose – ką jos prisišaukia iš vidaus? Tokį patį spiečių, tokį patį ežį… Spygliuočiai. Eglės likimas.

Bet ir daugtaškis nedaug geriau… Tikras ar apsimestinis sentimentalumas. Trupinėliai, kuriuos nulesa laikas. Kad nerastum kelio namo.

7

Ekranėliuos – draugai. Lyg žėručiai. Tikri, bet nelabai. Distanciniai pašnekesiai yra geriau nei nieko, sako specialistai. Sutinku su jais. Nors ir specialistai – iš to paties ekranėlio, į kurį dar neseniai spjaudei. O dabar jis vienintelis ir beliko gurkšnelytis troškuliukui numalšinti.

Nėra nieko baisiau už vienatvės sukeltą troškulį. Nebent tas, kurį jauti ir ne vienas namuose būdamas. Kita vertus, visad bėdą galima suversti silkei.

8

O miesto centre išaugo eglė. Kaip gabalinis cukrus – saldžiai žibėjo tomis dienomis. Visi ėjo bent akimis palaižyti. Paskui pranešė, kad taip daryti iš arti nebegalima. Išvis liežuvius prikąsti ir prisimerkti reikėtų. Ir paisyti čiaudėjimo etiketo.

Stovi dabar ta eglė vieniša vidur miesto. Lyg neišsipildymo paminklas. Ir sekame pasakas vaikams, kad ne iš cukraus ta eglė, o iš druskos gabalų, dėl to nereikia jos eit laižyt.

9

Pastebėjai, kad labai daug celofano atsirado? Jis čeža visur, gaubia, brukamės, vyniojamės į jį tarsi kokonai. Ar iš šitų lėliukių išsiris kas nors? Ir kada?

Labai keista, kai žiemą labiau įšilus negyventiems kambariams staiga pradeda blaškytis koks drugys, veržtis kažkur. Imtum ir išleistum jį, betgi supranti, kad žiemon išleisi, į šaltį…

Vėjas šiurena celofaninius skivytus ant medžio šakų. Tokie kalėdiniai sparnuočiai pilką rytą…

10

Vežiojuosi krūvą popierių, leidimų, registracijų, kažką įrodančių, nurodančių, įtikinėjančių. Kaip norėčiau, kad jų neprireiktų, kaip norėčiau niekur nejudėti. Kada nors tai virs pakuromis. Pelenais. Duokdie, trąša. Taip, norėčiau.

Vakar sapnavau kalėdinį maišą, prigrūstą popierių lig kraštų. Labai svarbių dokumentų. Lig šiol neapleidžia jausmas, kad taip ir neprabudau. Kafka manimi didžiuotųsi.

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

11

Sename lifte kažkas išlaupė mygtukus, paskui sudėjo atsitiktine tvarka. Po septintu numeriu įsitaisęs devintas, penktas įsibrukęs pirmojo vieton, virš šešioliktojo įkaltas penkioliktukas. Jis gerokai aprauplėjęs, nes kažkokie sadistai į jį gesino nuorūkas. Tai tiek apie lifto mygtukus. Apie sienas ir kvapus gal nereikia. Palikim 2021-iesiems. Šiems metams apibūdinti pakanka ir mygtukų. Argi ne?

12

„Laba diena, kur važiuojate?“ Mandagus pareigūnas.

„Laba diena…“ Ir aš mandagus. „Namo.“ Nors jau seniai nebemanau, kad tai adresas… Ir jau seniai nebežinau, ar įsileis. Ar pasieksiu juos šiandien, ar kada nors išvis pasieksiu. Tuos namus. „Kitąsyk geriau turėkite nuomos sutartį su savininko parašu.“ Pareigūnas tikrai malonus. Linkteliu. Apie tuos namus daugiau nieko negaliu. Tik linktelėti. Kaip pritarimą, kad su parašu būtų geriau.

13

Kita vertus, viskas šiomis dienomis gali būti giedama. Nesvarbu, kokio gilumo tas tikėjimo šulinys, kuriame ataidi įmesti žodžiai. Nelabai svarbu, ir kas tu esi. Svarbu, kad esi.

Iš tavęs galbūt nieko daugiau ir nebus pareikalauta. Tik bandymo prisiminti, kad esi. Jau vėliau visa kita. Iš įsiklausymo, įsižiūrėjimo. Kas kad net ir prakartėlę daugiau jauti nei matai. Kiti ir to negali. Nebe.

14

Vienas namų ūkis įnirtingai meldė sniego. Ir ką jūs manote? Iš ryto prabudo namų ūkio vienetai – pribėgo prie lango, žiūri, balta balta lig pat pamiškės. Atsisuko mažieji į eglutę. Po ja – tuščia. Netvarka! Apsirengė, išlėkė į kiemą, ogi pėdsakai kažkieno – lyg eita čionai, o paskui lyg šliaužta tolyn. Būtų vijęsi, bet didieji namų ūkio vienetai ėmė šaukti nesavais balsais, vadinti vidun. Grįžo mažieji, o po eglute – dovanos! Va tai tau. O kas gi tada ten nušliaužė? Paslaptisss…

15

Sykį per šventes Mikalojaus gatvėje seneliukas susistabdė paauglių kompaniją, paprašė ugnies. Ne tuos susistabdė, ne to jam davė.

Po daugel metų toje pačioje gatvelėje prisiminiau šį nutikimą. Iš tos kompanijos jau ne visi ir gyvi. Nesusiklostė nė vienam gyvenimas, apskritai paėmus. Ne dovanėlės ir išėjimai iš jo.

O seneliukas štai tas pats likęs. „Gal, ponas, turit ugnies?“ Iš kur ta ugnis, Mikalojau, iš kur?..

16

Tai buvo didžiausia miesto gamykla. Rūkdavo iš jos didžiojo kamino ir mažesnių kaminukų daugiamečiai pilkai juodi debesys ir debesėliai. Didžiuliai kolektyvai ten dirbo ir švęsdavo darbo šventes. Tačiau prieš keliasdešimt metų nustojo rūkti dūmai. Per pačias šventes. Pasak padavimo, tai milžiniškas Kalėdų Senis įstrigo didžiajame kamine su dovanų maišu, o jo nykštukai ir elfai su maišiukais mažesniuosiuose. Visi išsyk. Lyg tyčia. Taip iki šiol niekas jų ir neiškrapšto.

17

Šioje nuotraukoje visi labai gražūs. Pasipuošę. Kiekvienas savo vietoje. Daugelio akyse – palinkėjimai. Kai kurių žvilgsniai nuklydę šiek tiek, bet vis tiek geranoriški.

Metai ne iš lengvųjų. Bet šiaip taip susirinko giminė. Valgėm, klegėjom. Paskui sakau: „Bet kaipgi be nuotraukos?“ Visi sutiko, kaipgi…

Štai ir padariau skrynšotą. Tokie metai. Taip. Labai gražūs. Pasipuošę. Savo vietoje. Atsiųsiu ir tau.

18

„Tai geriausia dovana, kokią tik galėjau gauti“, – sako ji. Begemotui taip neatrodo, jis slepiasi animaciniame filmuke. Daug tokių žinduolių dabar slepiasi. Baimė įsidurti didesnė už gyvulišką baimę mirti.

O štai ji sako, kad dovana. Ir aš ja tikiu. Bet suprantu ir begemotą. Ir jo draugus.

Televizijos bokštas švirkščia mėlyną šviesą į debesį virš sostinės. Įdomu, lis ar snigs šiąnakt?

19

Prieš daugel amžių sėdėjo kosmoso pakrašty milžinas, kramtė saulėgrįžas ir spjaudė jų lukštus kur papuola. Paskui jis pabaigė pakelį, tai išėjo į kitą bekraštybės kraštą kioskelin dar saulėgrįžų įsigyti.

Bet va, viena saulėgrįža liko užkritusi mūsų žvaigždžių kišenėlėje, ir lukštas va – spindi. Ne lukštas, sakai, mėnulis? Tebūnie kol kas mėnulis, negi man gaila. Va, grįš milžinas, jo ir paklausim, kas gi pavaizduota ant saulėgrįžų pakelio.

20

Šeimininkė mala aguonas. Suka mašinėlės rankeną ir galvoja kažką, svajoja. Ir panašu tai į rylininko darbą, pomėgį. Ir keista muzika skverbias į aplinką. Lyg šildo, lyg primena.

Kai baigsis aguonos, baigsis ir tas užsimiršimas.

Tuščia lėkštė stalo gale. Visados tuščia. Balta. Griežta. Jei pasilenktum virš jos, išvystum savąjį veidą, Narcize. Šeimininkė galvoja kažką, svajoja.

21

Yra kalnai, gal net kalnynai popierių, kuriuose bandyta užrašyti gyvūnų pokalbius stebuklingąją naktį. Tvarto budėtojų TV žurnalai, bernų ir pusbernių liudijimai radijui, natų sąsiuviniai su mergų ir pusmergių kanklėms skirtomis melodijomis, prosenių prisiminimai, visa tai yra – akademikai parašė ne vieną veikalą tam patvirtinti ar paneigti. Vis dėlto niekas man dar neatsakė į klausimą, ko tie katinai taip gudriai šypsosi prie melsvos FB ugnelės?..

22

Rieda rieda kūčiukas, kiaurai naktį ir dieną, rieda rieda namolio, tylumon tylumėlėn, baltą staltiesę tiesiant, šiaudų sodams atgyjant, rieda rieda kūčiukas, iš gyvumo gyvuman, šilumos šilumėlės, išsiilgęs tavęs, rieda rieda artėja, tuoj skambės, tuoj skambės.

Iš gelmės tas vario gaudimas, šerdies kalbėjimas visam pasauliui – po nakties skliautais aidi šviesa. Nieko nauja, rodos. O vis dėlto… Rieda rieda kūčiukas, kiaurai naktį ir dieną…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

23

Įsivaizduoji, paskambino man Kalėdų Senis. Toks linksmas, ne visai rišliai kalbantis, gal ir numerį supainiojęs, iš kur man žinot… Neklausiau, ar tikrai man skambina. Bet mane vardu vadino.

Prakalbėjom iki ryto. Jis sakė, kad buvo geras šiemet. Tik taburetė nelabai gera. Trissyk užsikirto nuo jos deklamuodamas eilėraštį. Sako, nebe tie laikai, nebe laipiojimo… Skambinimo dabar metai.

Girdi, visur gaudžia, visur rieda. Kad tik neišsikrautų tas klausos aparatas… Būtų geriausia dovana.

24

Į retai naudojamą automobilių stovėjimo aikštelę pro skirtingus įvažiavimus įriedėjo dvi lengvosios mašinos. Jų vairuotojai ganėtinai nustebo išvydę vienas kito automobilį. Mat tikėjosi čia pabūsią vieni. Tomis dienomis tai buvo ir siekiamybė, ir prakeiksmas.

Kiek pastovėję, automobiliai išvyko ta pačia trajektorija. Vietinis elfas pasižymėjo užrašų knygelėje: „Šioje aikštelėje prieglobsčio vienu metu ieškojo du nepažįstami žinomi rašytojai.“

25

Tomis dienomis nebuvo galimybės nueiti į kino teatrą. Atrodo, ir ką pamatytum? Staiga prisimenu, kaip būdavo smagu tarpušvenčiu nueiti pasižiūrėti kokio neįpareigojančio filmo, jau vietoj kūčiukų noris spragėsių, kokakolinės spalvos dirbtinės kepurės, noris plataus ekrano, bent šiek tiek laiko užsimiršimui, tebūnie ten ir sukištas nors ir dvidešimt penktas kadras. Šventarantino vardu.

Regiu, va, Kalėdų nykštukas stropiai konspektuoja ir mano norus. Na, ką gi, gal kitais metais, gal.