Kaela – mergaitė migrantų stovykloje

Kaelai (vardas pakeistas) vasaros pabaigoje suėjo 8 metai. Ji su tėčiu, mama, senele bei broliais ir seserimis kirto Lietuvos sieną. Susipažinau su jais iškart, kai atvykome į stovyklą, paskui vis juos stebėjau. Toji šeima darė tą patį, ką mačiau krikščionis darant ir kitose stovyklose: stovėjo atokiai, laukė savo eilės prie maisto, batų, kelnių ir megztinių. Vasaros pabaiga buvo šaltoka, kaip sakė patys atbėgėliai: „Šita žalia žiema pjauna mažų ir didelių žmonių sąnarius.“

Paprastai gerų ir tinkamų daiktų Kaelos šeimai nelikdavo. Tačiau jie elgėsi romiai ir kantriai. Kaela buvo viena iš tų, kurie iš vieno Nutelos stiklainiuko pritepdavo sumuštinių ne tik sau bei liūdniems suaugusiesiems, bet ir tvorą saugantiems darbuotojams.

Kaela yra angliškai kalbanti krikščionių iš Irako dukra. Susidraugavome. Ji sakė, kad kiti vaikai su ja nedraugauja, nes ji nemoka žaisti su jais „kaip reikia“. Tuo metu maniau, kad vaikai kalbėjo kita kalba, todėl ją atstūmė. Tyliai sau galvojau, kad nelaisvė bei vaikų polinkis burtis į gaujas (Montessori, 1998) yra ne pačios geriausios sąlygos ramiai ir švelniai mergaitei.

Spalį pradėjome darbus Rukloje. Pirmąją dieną mus apvogė. Vaikai išnešė visas priemones iš improvizuotos mažylių klasės. Tai, ko neišnešė, sulaužė. Tvėrėme ramiai. Dalis tėvų atvedė vagišius atgal, kad grąžintų nusavintus daiktus. Parvedė ir Kaelą. Nieko nesakiau. Net į akis nežiūrėjau. Nenorėjau išduoti savo lūkesčio, vilties, kad kalėjimo sąlygomis jai pavyks išsilaikyti laisvai. Apsimečiau, jog net nematau, kad ją atvedė. Trumpai susižvalgėme su jos tėvu. Jis taip pat nesibarė, neatsiprašinėjo. Paliko žaislus ir abu išėjo.

Po savaitės didesni vaikai akmenimis daužė vagonėlį, kuriame dirbome su mažaisiais. Atrodė, kad vyksta žemės drebėjimas. Tame namelyje nėra vandens. Todėl kartais jo reikia atsinešti. Atsidariau duris, į vidų veržėsi būrys perpykusių pradinukų. Sulaikiau žodžiu. Tiesiog jie mane išgirdo. Išlindau per durų plyšelį. Mokytojos iš vidaus užsirakino. Pamačiau Kaelą, akmeniu daužančią namelį. Maudė tą širdį, nors verk.

Ruklos pabėgėlių centras rugsėjį. „BNS Foto“ nuotrauka

Pirmąsyk einu ieškoti dušinės. Blaškausi tarp siaurų praėjimų. Staiga iš už kampo išnyra Kaela. Paima mano kibirą ir mes abi einam. Ji palydėjo iki dušinės, pripildė kibirą vandens, todėl man nereikėjo trikdyti ten besiprausiančių žmonių. Ji mane apkabino ir paklausė, ar galėčiau jai duoti žaislą. Aš pažadėjau, kad kitą savaitę atvažiuos savanoriai su žaidimais.

Prie mažylių klasės grįžau sekdama daužomų sienų garsą.

Kitą savaitę atvažiavo kauniečiai ir perėmė pradinukų užsiėmimus stovykloje. Munir gavo patalpą matematikos (ir, sakyčiau, teorijos apie viską) mokymui. Lietuvių kalbos mokytojos pradėjo savo pamokas. Bet Kaelos šeima jau buvo iškelta į kitą stovyklą. Į trečią kalinimo vietą.

Šią istoriją pasakoju ne todėl, kad krikščionys geresni nei kiti, tiesiog geriau suprantu auklėjimo kultūrą. Tiesiog bandau nezgrabnai pasakyti: įkalinimo sąlygomis augantys puikūs vaikai pamažu tampa tuo, kuo mes juos padarome! Vaikai pradeda elgtis, kaip kaliniai.

Turiu pirmadieniui kvietimą į VRM padėkos popietę, gal bus proga šią ar kitą istoriją papasakoti garbioms ponioms ir ponams?