Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kai Bažnyčia buvo jauna: kas yra „Didachė“ ir kas jos autorius?

Parengta pagal Marcellino DʼAmbrosio knygą „Kai Bažnyčia buvo jauna“, kurią neseniai išleido Katalikų pasaulio leidiniai. Iš anglų k. vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė

Stambulas visada buvo intrigų ir paslapčių židinys. Tačiau vieną lemtingą 1873 m. dieną vienuolyno bibliotekoje besirausiantis vienuolis neieškojo nei intrigų, nei paslapčių. Jis viso labo norėjo paskaityti ką nors pamokama. Atsitiktinai užtikęs seną apdulkėjusią knygą ir ją atvertęs, jis suvokė, kad atrado daugiau, nei tikėjosi. Knygą 1053 m. buvo sudaręs raštininkas Leonas, ir ji buvo dar senesnių dokumentų rinkinys. Kai kuriuos dokumentus Leonas atpažino – šv. popiežiaus Klemenso Romiečio ir šv. apaštalo Barnabo laiškų kopijas, siekiančias pirmąsias Bažnyčios dienas. Vienas dokumentas likęs neatpažintas – apie jį raštininkas niekada nebuvo girdėjęs. Todėl iš pradžių į jį nekreipė dėmesio. Tačiau kai, praėjus dešimtmečiui, raštininkas ryžosi jį išspausdinti, leidinys sukėlė tikrą sensaciją. Pavadintas Dvylikos apaštalų mokymu arba Viešpaties mokymu, perduotu per dvylika apaštalų tautoms, netrukus tapo žinomas sutrumpintu pavadinimu Didachė (iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „mokymą“). Susižavėjimo bangą sukėlė tai, kad apie tokį dokumentą buvo užsiminę keletas Bažnyčios tėvų, tačiau vėliau jis dingo ir beveik tūkstantį metų apie jį niekas negirdėjo, kol iš naujo buvo surastas Stambulo vienuolyno bibliotekoje.

Dokumentą tyrinėjusiems mokslininkams iškilo galvosūkis. Kas ir kada jį parašė? Aiškaus atsakymo nebuvo. Tačiau štai ką tikrai galima pasakyti: maždaug pirmoje II a. pusėje į nežinomo krikščionių perrašinėtojo rankas Aleksandrijoje, Egipte, pateko du seni krikščionių dokumentai. Vienas jų, pavadintas Du keliai, kaip paaiškėjo, buvo seniausias išlikęs krikščionių katekizmas. Kitas – pirmasis Bažnyčios nurodymas, pamokymų vadovėlis, kaip švęsti pamaldas. Praktinių nurodymų apie pamaldas Naujajame Testamente nėra. Todėl nuostabiausia kaip tik ir yra antroji knygos dalis, nes joje, kaip manoma, atsispindi Palestinos arba Sirijos krikščionių bendruomenių gyvenimas kaimuose apaštalų laikais.

Išskirtinis gyvenimo būdas

Prieš kalbėdami apie tai turime peržvelgti keletą katekizme nurodytų dalykų. Žydams Dešimt Dievo įsakymų apibrėžė įprastą moralaus gyvenimo mokymą, tą patį jie reiškė ir krikščionims. Gerame katekizme aptariamos tokios temos ir tie klausimai, kurie aktualūs žmonėms gyvenime. Todėl pirmoje Didachės dalyje aiškinami „Nežudyk“ ir „Nepaleistuvauk“ įsakymai:

Nežudyk, nesvetimauk, neišniekink vaikų, neištvirkauk, nevok, neužsiiminėk žyniavimu ir kerais [farmakeusein]. Nežudyk nei negimusio vaisiaus, nei naujagimio.[1]

Didachėje pateikta seniausia nuoroda krikščioniškoje literatūroje, kad žudyti draudžiantis penktasis įsakymas apima ir abortą. Šiuolaikiniam skaitytojui gali būti neaišku tai, kad žodis farmakeusein, kurį vertėjai verčia kaip „kerai“, iš tikrųjų reiškia pharma, arba vaistus, kurie galėjo būti dedami į magišką gėrimą. Šiuo atveju, minėtasis žodis reiškia vaistus, vartojamus siekiant sukelti abortą arba nevaisingumą, kitaip tariant, kalbama apie abortą sukeliančius vaistus ir kontraceptikus. Suprantama, tų dienų mokslas buvo, palyginti, primityvus, tačiau tai nesustabdė žmonių nuo bandymų, kartais ir sėkmingų, išvengti gyvybės užsimezgimo. Šimtmečiu vėliau gyvenęs Tertulijonas su šiurpinamomis smulkmenomis aprašys jo laikais atliekant abortą naudotus įrankius.Svetimauti draudžiantį šeštąjį Dievo įsakymą pirmieji krikščionys suprato kaip visų, tiek heteroseksualių, tiek homoseksualių, vyrų ir moterų santykių už santuokos ribų draudimą. Tuometėje senovės graikų ir romėnų visuomenėje religija turėjo mažai ką bendra su lytine morale. Ieškoti seksualinių nuotykių, įskaitant pedofiliją, buvo mados reikalas.

Krikščionys neabejotinai smarkiai išsiskyrė savo gyvenimo būdu. Gladiatorių žaidimų ir vaikų žudymo kultūroje, kurioje žmogaus kūnas buvo pigus, krikščionims reikėjo liudyti gyvybės, kilnumo ir meilės kultūrą. Buvo uždrausta ne tik žudyti ir svetimauti, bet ir privaloma praktikuoti dosnumą:

Nedvejok, ar duoti, ir duodamas nemurmėk, nes patirsi, kas tas dosnusis, kuris tau atlygins. Nenusigręžk nuo stokojančio, bet viskuo dalykis su savo broliu ir nesakyk, kad tai tavo; jeigu jums bendri nemirtingi dalykai, tai juo labiau tebūna bendri laikinieji.[2]

Nurodymai, kaip švęsti pamaldas

O dabar pažvelkime į pamaldų̃ vadovėlį. Pirmieji nurodymai yra susiję su Krikšto apeigomis:

Krikštykite vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, gyvame vandenyje. O jei neturėtum gyvo vandens, krikštyk kitokiu vandeniu. Jei negalėtum krikštyti šaltame vandenyje, krikštyk šiltame. Jei neturėtum nei vieno, nei antro – užpilk tris kartus vandens ant galvos, vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.[3]

Tais laikais bažnyčių nebuvo, tikinčiųjų bendruomenę persekiojo, todėl rasti vietą krikštyti buvo gana keblu. Atkreipkite dėmesį į praktišką, pastoracinę nuostatą Didachėje. Pirmenybė teikiama tekančiam, arba „gyvam“, vandeniui (pats Jėzus pakrikštytas upėje), tačiau reikėjo atsižvelgti į galimybes. Romėnai turėjo karštų ir šaltų vonių kompleksą, kurį buvo galima rasti kiekviename didmiestyje ar miestelyje. Galbūt krikščionys galėjo slapta naudotis šiomis voniomis. Tačiau, esant reikalui, buvo leidžiama pilti vandenį ant galvos, o tai rodo, kad panardinimas nebuvo būtina sąlyga, kad įsigaliotų Krikštas. Be vandens, buvo būtina paminėti Trivienio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vardą.

Autorius teigia, kad prieš Krikštą kandidatai ir dvasininkai privalo keletą dienų pasninkauti kartu su kitais, galinčiais prie jų prisidėti[4]. Per pirmuosius du šimtus metų krikštyti buvo įprasta didelėmis grupėmis, apeigas atliekant per Velykas arba Kristaus Apsireiškimą (sausio 6 d.). Sekant Kristaus pavyzdžiu, kelių dienų pasninkas peraugo į keturiasdešimties dienų pasninką. Taip atsiskleidžia gavėnios ir advento atgailos laikotarpių pradžia bei pirminė reikšmė.

I a. antroje pusėje įvyko atotrūkis tarp sinagogos ir Bažnyčios. Nei žydai, nei patys krikščionys, nei pagonys romėnai krikščionių nebelaikė atskira žydų grupe. Neaišku, kada tiksliai tai įvyko. Tačiau apie tai sužinome iš Didachės, kurios autoriui rūpi, kad krikščionys iš žydų išsiskirtų pasninko ir maldos pavyzdžiu. „Pasninkaudami nebūkite veidmainių bendrininkai. Jie pasninkauja antrą ir penktą dieną po šabo [pirmadieniais ir ketvirtadieniais], o jūs pasninkaukite ketvirtą ir šeštą dieną [trečiadieniais ir penktadieniais].“[5] Šis trečiadienio ir penktadienio pasninko paprotys tapo visuotinis ankstyvojoje Bažnyčioje, o Rytų Bažnyčiose jo laikomasi iki šių dienų[6]. Nors Romos katalikų tradicijoje trečiadienis nebėra atgailos diena (išskyrus gavėnios pradžią), kiekvienas penktadienis, pagerbiant Kristaus kančią, yra laikomas atgailos diena. Taigi penktadienio mėsos nevalgymo tradicija turi labai senas šaknis.

Išskirtinė kasdienė žydų malda, kartojama rytais ir vakarais (pranašo Danieliaus knygoje taip pat ir vidurdienį), buvo Šma Israel: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Didachėje teigiama, kad krikščionys taip pat turi melstis tris kartus per dieną, tik Šma maldą pakeisti Viešpaties malda, kuri yra Evangelijoje pagal Matą. Žydai nevadino Dievo „Tėvu“; šitoks kreipinys buvo išskirtinis Jėzaus mokinių, kurie per Jį tampa Dievo sūnumis ir dukterimis, ženklas. Įdomu tai, kad „Tėve mūsų“ malda Didachėje baigiama doksologija, kurios nėra Naujojo Testamento tekste: „Nes tavo galybė ir šlovė per amžius.“[7]

Krikščionims dera susirinkti kiekvieną savaitę ne šabo dieną, šeštadienį, o pirmąją savaitės dieną, sekmadienį:

Viešpaties dieną susirinkę laužyti duonos, dėkokite, bet pirma išpažinkite savo kaltes, idant jūsų atnaša būtų tyra. Kas yra susivaidijęs su savo draugu, negali prisidėti prie jūsų susirinkimo, kol susitaikys, kad nebūtų suteršta jūsų auka. Mat Viešpaties yra pasakyta: „Kiekvienoje vietoje ir kiekvienu metu atnašaukite man tyrą auką.“[8]

Tai rodo ne vien tai, kad kiekvieną savaitę bažnyčioje vykstančios pamaldos iš esmės sukosi apie Eucharistiją, bet ir tai, kad Eucharistija buvo suprantama kaip auka, arba, dar tiksliau, kaip tyra atnaša, kurią, kaip pranašavo pranašas Malachijas, aukos pagonys[9]. Tai atliepia Jėzaus žodžius Evangelijoje pagal Matą (5, 23–24): „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.“ Eucharistinės aukos negalėjo sutepti asmeninės nuodėmės ir tarpusavio kivirčai, kurie žeidė Bažnyčios vienybę. Taigi matome, kada prieš Eucharistiją buvo įvestas atgailos ritas ir kam buvo reikalingas ramybės palinkėjimas, vėliau atsiradęs Romos katalikų, maronitų bei kitose liturgijose; ši apeiga yra laidavimas ir ženklas, kad nėra neišspręstų kivirčų, kurie neleistų asmeniui dalyvauti vienybės aukojime.

Didachės autorius nepaaiškina, koks yra santykis tarp konsekruotų elementų ir Kristaus Kūno bei Kraujo. Tačiau aišku, kad Eucharistija – tai ne tuščias simbolinis priminimas, o šventas aktas ir jo tyrumą privalu išsaugoti. „Ir niekas tenevalgo ir tenegeria iš jūsų Eucharistijos, tik tie, kurie pakrikštyti Viešpaties vardu. Nes ir Viešpats yra pasakęs: „Neduokite šventenybių šunims!“[10]

Čia verta paminėti gražią eucharistinės maldos ištrauką: „Kaip ši laužoma duona buvo išsklaidyta kalnuose ir vėliau surinkta tapo viena, taip tebūna surinkta ir tavo Bažnyčia nuo žemės pakraščių į tavo karalystę.“[11] Šią mintį vėliau matysime išplėtotą kituose Bažnyčios tėvų raštuose: Eucharistija – tai ne vien kiekvieno asmens susivienijimas su Viešpačiu, bet ir Kristaus Kūno, Bažnyčios, vienybės pasireiškimas ir įtvirtinimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kam vis dėlto priklauso autorystė?

Didachės sudarytojas pageidavo likti nežinomas, o apie ją užsimenantys Bažnyčios tėvai autorystės klausimą nutyli. Atsižvelgiant į knygai suteiktą pavadinimą, tai visiškai suprantama. Ji mums perduota ne kaip asmeninis kūrinys. Sudarytojas siekė užrašyti ne savo, o paties Viešpaties mokymą, perduotą per apaštalus. Savo dienų Bažnyčiai jis perdavė apaštalų tikėjimo ir garbinimo tradiciją, kurią pats turėjo garbės priimti. O XI a. raštininko vardu Leonas ir vienuolio iš Stambulo dėka ši tradicija pasiekė ir mus.

[1] Didachė, 2, 1–2. (Vertimą į lietuvių k. žr.: Bažnyčios Tėvai. Nuo Apaštališkųjų Tėvų iki Nikėjos Susirinkimo, sudarė Darius Alekna ir Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 16–25. Vert. past.)

[2] Didachė, 4, 7–8.

[3] Ten pat, 7, 1–3.

[4] Ten pat, 7, 4.

[5] Ten pat, 8, 1.

[6] Kalbama ir apie Rytų ortodoksų, ir apie Rytų apeigų katalikų (kaip antai Maronitų, Bizantijos) Bažnyčias.

[7] Didachė, 8, 2.

[8] Ten pat, 14, 1–3.

[9] Žr. Mal, 1, 11.

[10] Didachė, 9, 5, cituojama Mt 7, 6.

[11] Ten pat, 9, 4.