Kai ėjau aš iš Debreceno namo…

Tai ketvirtoji Nikodemo Szczygłowskio parengto ciklo apie Vidurio Europą publikacija. Ankstesnius tekstus skaitykite čia, čia ir čia.

Mėmelio paradoksai

Klaipėda yra seniausias Lietuvos miestas, kadaise prasidėjęs nuo neišlikusios iki mūsų dienų pilies ir kurio istorinis vokiškas pavadinimas Memel (vok. – Nemunas) kilęs per nesusipratimą, nes Nemuno upės čia nėra. Tai miestas, kadaise pilnas jame dabar jau beveik neišlikusių protestantų dvasios tradicijų, kurių simbolis turėtų būti Šv. Jono bažnyčia – buvusi beveik miesto vienmetė, pastatyta 1258 m., du kartus sunaikinta ir atstatyta, trečią kartą apgriauta vokiečiams besitraukiant iš miesto 1944-aisiais ir visiškai nugriauta sovietų 1945 m. Jos aukšto ir smailaus bokšto siluetas dažnai matomas senosiose nuotraukose ir atvirukuose, ypač panoramose nuo jūros arba Kepėjų ir Jono gatvių perspektyvoje nuo Teatro aikštės.

Skamba paradoksaliai? Galbūt. Tačiau tokios jau tos Vidurio Europos istorijos – būdingos miestams, kurių ilgaamžį likimą negailestingai pakeitė pokaris.

Uostamiestyje esama jų ir daugiau – kiek nutolus nuo „vokiškojo miesto“ centro, pavažiavus apie 4 km Taikos prospektu pietų kryptimi, staiga sankryžoje galima išvysti keistą pavadinimą – Debreceno g. Šalia ženklo yra ir kompozicija, vaizduojanti šio Vengrijos miesto herbą, tiesa, naudotą to meto Vengrijos Liaudies Respublikoje.

Septintojo dešimtmečio pradžioje kažkam iš vietinių LTSR komunistų partijos vadovų kilo mintis apie uostamiesčio draugystę su Debrecenu. Šis antras pagal dydį dabartinės Rytų Vengrijos miestas, esantis netoli sienos su Ukraina, yra vienas tipiškiausių Austrijos-Vengrijos epochą menančių miestų, išsiskiriančių barokine ir secesine architektūra.

Visi keliai veda į kalvinistų Romą

Prieš keletą metų pirmą kartą lankiausi Debrecene, atvykęs iš Rumunijai priklausančio Oradios miesto (vengriškai vadinamo Nagyvárad, dėl to LDK laikais šis miestas lietuviškai buvo vadinamas Didžiuoju Varadinu). Istorinį Bihoro bei Krišanos regioną dabartinė valstybinė Vengrijos-Rumunijos siena dalina perpus, o pagrindinius jo centrus – Debreceną ir Oradią – skiria vos valanda kelio.

Buvo karštos vengriškos vasaros vidurys, tingi popietė, šešėliai iš lėto ilgėjo pagrindinėje miesto aikštėje, kurią puošė du dominuojantys pastatai – vienas jų buvo Grand Hotel Aranabyka. Šis pastatas yra vienas tipiškiausių Austrijos-Vengrijos didingos architektūros pavyzdžių. Atnaujintas viešbutis jame buvo atidarytas 1915 metais – jau vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Įspūdingas secesijos stiliumi pastatytas viešbutis turėjo 192 kambarius, keletą įmantriai dekoruotų kavinių, restoranų, terminių baseinų ir didelę specialioms ceremonijoms skirtą salę.

Vos įžengęs į viešbučio fojė pasijunti tarsi filmo „Grand Budapest Hotel“ herojus. Beveik visi originalaus dekoro elementai yra išlikę tokie, kokie jie buvo valdant Austrijos kaizeriui ir Vengrijos karaliui Pranui Juozapui – taigi einant pusryčiauti didžiulėje tuščioje restorano salėje buvo galima grožėtis puikiais vitražais, vaizduojančiais herojiškus senųjų Madiarų karžygių žygdarbius užimant naująją tėvynę, peržengus Karpatus ir atėjus į Panonijos lygumas.

Pro aukštus viešbučio langus matėsi kitas žinomiausias Debreceno pastatas – didžiulė dviejų varpinių Didžioji reformatų bažnyčia (vengr. Debrecen-Nagytemplomi Református Egyházközség), pasislėpusi kitoje aikštės pusėje, už Lajoso Kossutho paminklo ir spalvingo Debreceno herbo gėlių kompozicijos aikštės viduryje.

Judria gatve už bažnyčios vienas po kito važinėdavo tramvajai – ji buvo pavadinta Kálvin tér – vieno iš reformacijos tėvų – Jeano Kalvino vardu. Kiek toliau – vos per vieną kvartalą nuo Kálvin tér tęsiasi viena iš centrinių miesto gatvių, pavadinta uostamiesčio prie Baltijos jūros vardu – Klaipeda utca. Gatvės pradžioje, įspūdingame istorinio stiliaus pastate, yra įsikūrusi garsioji Debreceno reformatų kolegija-gimnazija (Debreceni Református Kollégium Dóczy Gimnáziuma), istoriškai šio miesto gyventojų daugumą sudarė reformatai. Tačiau prie sankryžos su Šv. Onos gatve (Szent Anna utca) iškilęs miesto katalikų dvasinis centras, kuriame veikia katalikų pradinio ugdymo įstaiga, mokykla ir gimnazija (Svetits Katolikus Óvoda, Általános Iskola, Gimnázium és Kollégium).

Senojoje Vengrijos karalystėje iki sąjungos su Austrija Debrecenas buvo turtingas pirklių miestas, garsėjęs gyventojų atvirumu naujoms idėjoms. Tai tikriausiai prisidėjo prie to, kad miestas tapo didžiausiu reformacijos židiniu visoje Vengrijoje. Europoje prasidėjus Reformacijai, kalvinistų mokymas labai greitai paplito ir tarp šio turtingo Vengrijos prekybos miesto piliečių. Kalvinizmo idėjos buvo įgyvendintos, pavyzdžiui, kuriant nepriklausomą, gerai išvystytą mokyklų tinklą. O pilietinis mentalitetas susiformavo kalvinistų konfesijos vertybių moralines sistemas suliejus su pragmatiškuoju protestantų gyventojų gyvenimo būdu. XVII amžiaus viduryje, kai tolimajame Mėmelyje Simonas Dachas rašė savo barokinius eilėraščius – visi Debreceno gyventojai jau priklausė protestantų konfesijai. Dėl to Debrecenas buvo dar dažnai vadinamas „kalvinistų Roma“.

Į atvirą kalvinistų miestą traukdavo keliautojai iš visų plačiosios Vengrijos karalystės kampų, jame vykdavo didelės mugės. Šių laikų atgarsis yra viena iš populiarių vengrų liaudies dainų, kurioje pasakojama čigono (romo), teisiamo už vagystę, istorija. Dainos herojus bando teisintis, kad tikrai visąlaik vaikšto vien dorybės takais ir gyvenime nėra nieko pavogęs, „išskyrus nebent vieną arklį Debrecene“.

Daina yra atliekama pagal populiariąją čardašo melodiją ir prasideda žodžiais:

Nem loptam én életembe

csak egy csikót Debrecenbe

mégis rám verték a vasat

babám szive majd meghasadt

 

Gyvenime nesu nieko pavogęs

Nebent vieną arklį Debrecene

Nubaustas dabar esu geležim

Mano vaiko širdis suplyšo.

Nors arklių mugės Debrecene jau seniai nebevyksta, tačiau XX a. miestą vėl užtvindė prekybos dvasia.

Nuo Hajdúszoboszló iki Vakarų Berlyno

Buvusios Austrijos-Vengrijos žemėse, priklausančiose Vidurio Europai – ypač Austrijoje, Čekijoje ir Slovakijoje – Debreceno vardą daugeliui primena garsiosios „Debreceno dešrelės“, kurios yra aštresnio skonio dėl sudėtyje esančios paprikos, taip mėgstamos vengrų. Tuo tarpu daugeliui vyresnės kartos lenkų Debrecenas yra žinomas daugiausia dėl netoliese esančio garsiojo SPA Hajdúszoboszló kurorto. XX. a. devintajame dešimtmetyje šis sunkiai tariamas pavadinimas buvo daugelio lenkų lūpose – bent jau tų, kurie vis labiau griūnant Lenkijos Liaudies Respublikos planinei ekonomikai aktyviai ieškojo būdų užsidirbti. Populiariame sanatorijų miestelyje, į kurį pasitaisyti sveikatos (dažniausiai pagal kelialapius) atvykdavo liaudies demokratijos šalių gyventojai, tuomet buvo įsikūręs didžiulis turgus, kiek primenantis vilnietiškus Gariūnus (dar iki prasidedant jų auksiniams laikams). Čia buvo galima įsigyti prekių, atgabentų iš didelių Turkijos turgaviečių. Daugelis šių dienų Lenkijos verslų prasidėjo būtent nuo čia.

Schema tuomet buvo gan paprasta ir daugelio išbandyta: nupirkti Hajdúszoboszló turguje tam tikrą turkiškų džinsų ir kramtomosios gumos „Turbo“ bei „Donald Duck“ kiekį, po to nuvežti ir parduoti visa tai, pvz., dar sovietiniame, bet netrukus nepriklausomos Ukrainos miestu tapsiančiame Lvove. Ten prisipirkti sovietinių laikrodžių, samovarų, visokios pigios sovietinės elektronikos, buitinės technikos ir ypač vertinamų fotoaparatų „Zenit“. Po to visa tai nuvežti ir parduoti už deutschmarkes Vakarų Berlyne, prie Zoogarten geležinkelio stoties, aikštėje, neoficialiai vadinamoje Polakenmarket (vok. – lenkų turgus). Tokiu būdu užsidirbus tvirtos valiutos vėl buvo galima judėti į Debreceną. Šalia esančiame kurortiniame Hajdúszoboszló nusipirkti dar daugiau džinsų „Pyramid“ bei kramtoškės „Turbo“ ir vėl sukti ratą per Lvovą į Vakarų Berlyną.

Nors santvarkos transformacijos ir turginio kapitalizmo laikai jau liko tik istorijos prisiminimais (kai kurie iš mūsų netgi stebėtinai greitai sugebėjo juos pamiršti), tačiau Debrecenas ir šiandien lieka Vengrijos „vartais į Rytus“ – per miestą eina svarbi geležinkelio linija, jungianti Budapeštą su Ukrainos Užkarpatės sritimi – per buvusius Sovietų Sąjungos geležinkelio vartus pietvakarių kryptimi – pasienio miestą Čop į Mukačevą ir Užgorodą. Bet tai jau visai kita istorija.

Pranciškonai iš Ščecino Debreceno gatvėje

Klaipėdos Debreceno rajone vargu ar kas nors primena tikrąjį Debreceną. Ilgą laiką garsėjęs kaip vienas prasčiausių miesto miegamųjų rajonų, pastaruoju metu Klaipėdos Debrecenas irgi pradėjo po truputį keistis. Vis daugiau senų sovietinių daugiabučių renovuojama, rajonas tampa patrauklesnis ir iš lėto atsikrato niūrokos ankstesnės šlovės šleifo.

2007 metais Debreceno gatvėje buvo įkurta Šv. Brunono Kverfurtiečio parapija, į kurią atvyko broliai pranciškonai (konventualai), taip pat ir iš kito Baltijos jūros uostamiesčio, esančio beveik už 1000 km į vakarus – iš Ščecino. Įkurti čia naują parapiją nusprendė vyskupas, nes ligšiolinės dvi parapijos – Šv. Juozapo Darbininko ir Švč. M. Marijos Taikos Karalienės – tiesiog buvo per didelės.

Grakšti aukštu stačiu stogu raudonų plytų bažnyčia – naujoviška, primenanti šiam kraštui būdingą architektūrą – jau beveik pastatyta – ir, tikėtina, po dvejų metų joje jau vyks pamaldos. Šalia bažnyčios veikia koplyčia, vienuolynas, vaikų laisvalaikio centras, kuriam vadovauja 3 broliai pranciškonai.

Pasak brolio Tomašo Levickio, gvardijono, kuris į Klaipėdą iš Vilniaus atvyko 2012 metais, parapijos teritorijoje gyvena apie 40 tūkstančių žmonių. Ją galima laikyti viena didžiausių Lietuvoje. Apie 60 % gyventojų save priskiria prie katalikų, nors tik apie 10 % iš jų yra praktikuojantys. Po karo mieste nebelikusių vokiečių vietą iš dalies užėmė rusai ir kiti atvykę iš įvairių buvusios Sovietų Sąjungos vietų žmonės, dažniausiai paprastai apibūdinami kaip „rusakalbiai“. Debreceno rajone „rusakalbių“ yra daugiau kaip 20 %.

„Klaipėdoje neturime daug bažnyčių, – patvirtino brolis Tomašas. – Po karo situacija mieste stipriai pasikeitė. Iš esmės Klaipėdoje pirmą kartą istorijoje yra daugiausia katalikų, nors šiandien Lietuvoje santykis su katalikybe daugeliui turi vien simbolinę reikšmę. Uostamiestis išsiskiria iš kitų šalies miestų – niekur kitur Lietuvoje nėra tiek daug netikinčiųjų, ateistų (daugiausia tarp vietos rusakalbių), bet ir priklausančių įvairioms „naujoms bažnyčioms“, sektoms, – atvirauja brolis Tomašas. – Daugelis jų gyvena būtent mūsų parapijoje – Debreceno rajone. Kalbant apie vietinius rusus – dalis jų bando atrasti savo kelią į stačiatikybę, mieste yra pastatyta naujų cerkvių, kurių iki karo čia nėra buvę. Veikia čia ir sentikių bendruomenė, mieste – kaip ir visoje šalyje – augant atvykstančių darbininkų iš Ukrainos skaičiui, pasitaiko ir graikų katalikų, besikreipiančių į katalikų parapiją.“

„Atsižvelgdami į rajono specifiką, turėjome planų pradėti globoti asmenis, turinčius problemų dėl narkotikų, bet kol kas šis tikslas yra mums per daug ambicingas, turint omenyje tai, kad čia esame tik trise. Pašaukimų irgi trūksta – per dvidešimt metų turime pirmąjį kandidatą, kuris rengiasi vienuolystei Gniezne, Lenkijoje“, – liūdnai apibendrina pranciškonų gvardijonas.

Brolis Tomašas gan atsargiai vertina Šv. Jono liuteronų bažnyčios atstatymo perspektyvą, pabrėždamas, kad tai yra labiau miesto administracijos iniciatyva ir tam tikras įvaizdžio klausimas, nes vietinė liuteronų bendruomenė šiuo momentu yra ypač negausi ir teturinti vos vieną parapiją.

„Kol kas mūsų bažnyčia yra vienintelis naujos statybos pavyzdys mieste. Abejoju, ar Klaipėdoje atsiras kada nors dar viena parapija“, – užbaigia brolis Tomašas.

Kai ėjau aš iš Debreceno namo

Po pokalbio su pranciškonais iš Debreceno gatvės grįžtu į miesto centrą. Išlipęs iš autobuso Tiltų gatvėje, einu pasivaikščioti prie Jono kalnelio, nuo buvusio bastiono pylimų lėtai nusileidžiu prie Danės krantinės.

Nuo Biržos tilto girdėti riedantys autobusai ir pakeliamojo tilto jungiamųjų metalinių elementų girgždesys. Atsisėdęs ant suoliuko prie upės akimirką užsimerkiu ir matau Didžiosios reformatų bažnyčios geltonąjį fasadą, didingus jos bokštus ir įspūdingą laikrodį bei girdžiu, kaip tramvajai suka iš Kálvin tér į Lajos Kossuth tér.

Tokie nepanašūs miestai, o vis dėlto mano mintyse jie kažkaip keistai atranda kelią vienas į kitą.

Prisimenu vieną žvarbų kovo 11-osios rytą, kai vienoje iš Klaipėdos senamiesčio gatvių šalia Nepriklausomybės proga iškeltos trispalvės plevėsavo ir tradicinė Mažosios Lietuvos vėliava – jos spalvos man tada stebėtinai ir gan netikėtai priminė Vengrijos trispalvę. Tuomet turbūt pirmą kartą pagalvojau apie Debreceną Klaipėdos kontekste.

Šį kartą išvažiuojant iš Klaipėdos, kažkur ties Giruliais, galvoje vis skambėjo kitos liaudies dainos – šį kartą Užkarpatės rusėnų – žodžiai:

„Kai ėjau aš iš Debreceno namo…“ Originalo kalba – „Як iшов я з Дебречину до дому“ (Jak išov ja z Debrečynu do domu)…