Kai kalbėjimasis niekur neveda

Prieš kelias dienas pasirodžiusiame straipsnyje jis primena, kad žodžius „apie tai būtina kalbėtis“ pastaruoju metu itin yra pamėgę tiek politikai, tiek ekspertai, ypač jei kalbama apie vakcinacijos prievolę ar papildomus griežtus ribojimus kovoje su pandemija.

Dalyvauti šiame nesibaigiančiame kalbėjimosi ir nuomonių reiškimo žaidime pasidarė įprasta nuo pat diskurso etikos atradimo laikų. Svarbu tai, kad pagal šią etiką nei prigimtinė teisė, nei Dievo valia, nei sąžinė kaip išankstinė duotybė neegzistuoja. Viskas yra derybų objektas.

Toks požiūris klesti į pramogas orientuotoje žiniasklaidoje, kurios tiesiog nebeliktų be nesibaigiančio kalbėjimosi ir nuomonių reiškimo. „Už“ ir „prieš“ skirtumus, šiuolaikiškai vadinamus įvairove, aistringai kursto įvairūs pokalbių šou, kurių žiūrovams, priklausomai nuo tų nuomonių raiškos emocinio užtaiso, belieka vien garsiai piktintis arba be atvangos mėgautis.

Iš to paties domėjimosi žmonių nuotaikomis šiandien yra išaugusi ir visa nuomonių tyrimo industrija. Niekuo nereikšmingos gatvėje atliekamos apklausos vis dažniau tampa pagrindinėmis dienos naujienomis. Nepamirštama pakalbinti kokio nors vaiko, kuris paaiškintų, kodėl pamokos mokykloje yra puikus dalykas, o mokymasis iš namų – kažkas siaubingo. Net jei tik pora šimtų skiepų priešininkų kur nors pražygiuoja su savo ypatingąja nuomone, kameros privalo tai užfiksuoti ir paskleisti plačiajai auditorijai.

Bažnytinis gyvenimas pastaruoju metu taip pat įsilieja į šį nuolatinio kalbėjimo ir nuomonių reiškimo srautą. Sinodiniu procesu siekiama sužinoti Bažnyčios narių nuotaikas visame pasaulyje. Johannesui Röseriui susidaro įspūdis, kad šiame kelyje vien siekiama išsiaiškinti nuomones, o ne ieškoti kokių nors sprendimų. Taigi raginama tiesiog toliau kalbėtis, nuduodant tarsi iki šiol per šį, kelis dešimtmečius trunkantį, žaidimą nieko nebuvę prarasta.

Pažintinė tokių pasisakymų vertė, deja, artima nuliui. Geriausiu atveju visas tas kalbėjimas liks perteklinis, nes nenulems jokių pokyčių, o blogiausiu atveju – sukels rezignaciją arba nusivylimą politika, demokratija ir valstybe, o bažnytiniame kontekste – nusivylimą krikščionybe. Negi įmanoma kalbėti apie tiesą? Juk tokia neegzistuoja. O net jei ir egzistuotų – būtų niekam neįdomi – ji liktų grynas nuomonių reikalas.

Čia straipsnio autorius primena, kad ir pats Jėzus kartą surengė nuomonių apklausą. Apie save patį. Pilypo Cezarėjoje jis paklausė savo mokinių, kuo yra laikomas Žmogaus Sūnus (Mt 16, 13–19). Vieni spėjo, kad jis – Jonas Krikštytojas, kiti matė Eliją, dar kiti – Jeremiją ar kurį nors kitą iš pranašų. Tik Simonas Petras išdrįso išpažinti: „Tu esi Mesijas – gyvojo Dievo Sūnus.“

Vadinasi, esama vienos tiesos, nepaisant to, kad ją garsiai paskelbia tik vienas žmogus, nesiremiantis jokia nuomonių apklausa. Šis žmogus sulaukia ypatingo Jėzaus patikinimo: „Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ O tai reiškia galią nuspręsti ir veikti remiantis tiesos pažinimu ir tiesos išpažinimu.

Negi tai galioja vien religijai? O gal ir politikai?

 Parengta pagal „Christ in der Gegenwart“ publikaciją