Kai kūrinys turi baigtis anksčiau nei gyvybė

VU Filologijos fakulteto feisbuke humanitarinių mokslų dėstytojai apie literatūros funkcijas įvykių Ukrainoje kontekste atsiliepia tiek kaip apie nihilistišką eskapizmą, tiek kaip apie atvirą klausimą, kasdien sprendžiamą skaitant paskaitas. Nuomonių ir įspūdžių diapazone išryškėja pasikartojimas: „Ar galėjai ką nors skaityti prasidėjus karui?“ – „Ne, negalėjau, o tu?“ – „Ne, irgi negalėjau“; „O dabar jau gali ką nors skaityti?“ – „Ne, negaliu“ – „Aš irgi“.

Dėmesio koncentravimo problema tapatinama su literatūros apmąstymo problemiškumu; literatūros sąvoka vartojama sinonimiškai poezijai (proza nutylima); apie literatūrą, poeziją ir prozą kalbama kaip apie apskritai literatūriškumą, o plakantis literatūros, literatūriškumo, poezijos žodžiams, pastarieji apibendrinami kaip tiesiog kultūra, guodžiantis, kad pastaroji – visada problema, svarstytina nebūtinai vieną ar kitą mintį gryninančiomis abstrakcijomis.

Skrolinti literatūrą                                     

Pirmas galvojimo apie poeziją karo akivaizdoje keblumas yra epitetai. Viena yra kalbėti apie poeziją karo aplinkybėmis, kita – apie karo poeziją. Susiduriant tiek su viena, tiek su kita, patenkama į svarstomų jos galimybių neapibrėžtumą. T. y. neatskiriami klausimai, „ką [karo aplinkybėmis] gali poezija“ ir „kaip apskritai veikia karo poezija“.

Feisbuke publikuojamus ukrainiečių rašytojų tekstus Marius Burokas įvardino kaip dienoraštinę poeziją. Dėl pastarojo epiteto kyla kitas literatūros apmąstymo keblumas, sietinas su literatūrine verte. Kuo „dienoraštinė poezija karo aplinkybėmis“ skiriasi nuo informacinių (racionaliai griežtų ar emocingų) postų apie karą? Su visa pagarba tam, ką kūrėjai šiomis dienomis išgyvena, kokiu pagrindu sakome, kad eilėraštis-postas – tai poezija?

Atsisukime ir į skaitytoją. Eilėraščių-postų vertimai šiandien yra viena skaitomiausių ukrainiečių poezijos formų. Karo patirčių žiaurumą fiksuojantys tekstai aštrūs, emociškai skvarbūs, tačiau ne paslaptis, kad rašomi gausiai ir paskubomis. Taigi, verkšlenant dėl poezijos nuvertėjimo karo aplinkybėmis, svarbu įsivardinti, kad turime reikalą būtent su skrolinamąja postų poezija, o ne literatūros–poezijos–kultūros idealybe. Eilėraščiai tampa lygiaverte naujienų, karo vaizdų srauto dalimi ir yra populiariai vartojami. Kaip apie tokią poeziją kalbėti, kaip ji keičia vieną ar kitą nusistovėjusią poezijos sampratą – štai kur klausimai.

Tokios viešosios diskusijos frazės kaip „verskime ukrainiečius dabar, kai aktualu, kai reikia“ literatūrą karo akivaizdoje nusako kaip nepriekaištingą komunikacijos specialistę. Ir viskas su tuo gerai, netgi labai. Įsiminė bičiulio mintis, kad jam būtų įdomu pasikalbėti su ukrainiečių studentu, kuris šiandien skaitytų tą patį logikos vadovėlį, kaip ir jis.

Numanau, kad visiškai kitaip suvokčiau ukrainiečių literatūrą, jei klausyčiausi ne jos vertimų Donelaičio auditorijoje, bet štai priešais save stebėčiau ukrainietę filologę pirmakursę, gimtąja kalba skaitančią Serhijų Žadaną, kurį irgi skaitau pirmadienio paskaitai. Ta pati literatūra, skaitoma skirtingai realybę patiriančių suvokėjų, medijuoja kitonišką skaitymo patirtį, tuo būdu suartindama net ir labai skirtingus skaitančiuosius.

Kitas šiandien svarstytinas literatūros esmės komponentas – laiko distancija. Poezijai tapus spontaniška reakcija, refleksija čia pat, kyla klausimas: ar poetui kare iš vakaro parašytas eilėraštis kitą rytą gali atrodyti nevykęs? Ko verta tampa pastanga eilutę išdirbti? Ar grįžimas prie poetinės minties raiškos, jos redagavimas išvis ko nors vertas, kai kūrinys turi baigtis anksčiau nei gyvybė? Distancija, pergalvojimas sietinai ir su besikeičiančia poetinio įkvėpimo idėja. Kas poetus įkvepia kurti kare? Paradoksalus siekis antiestetizuoti brutalumą ar paprasčiausias žmogiškumo instinktas?

Instinktyvų, patirties tiesiogiškumą reiškiantį poetinį rašymą priešpriešinčiau literatūros karo kontekste diskusijose vangiai minimam prozos rašymui. Šiandienos poezijos vertimų triumfas primityviai byloja, kad apsakymo kūrybinis procesas paprasčiausiai užtrunka. Kūrybinių veiksmų trukmės skirtumai nėra tokie primityvūs, kaip gali pasirodyti, ir skatina atkreipti dėmesį į trečiąjį literatūros karo aplinkybėmis aspektą – žanrinę specifiką.

Skirtingai nei čia ir dabar reflektuojančios bei čia ir dabar rašomos poezijos atveju, per laiką, kuris užtrunka randantis prozai, momentalus patirties žavesys ar siaubas rizikuoja išblėsti. Tiksliau, rizikuoja išblėsti ne patirtis, o jos užrašymo formos įtaigumas. Pavyzdžiui, plačiai skaitomi ukrainiečių liudijimai pirmąją ir trečiąją karo savaitę atrodė nevienodai. Kone amoralu pripažinti, kad aprašomų patirčių tiek išraiška, tiek turinys kartojasi, netgi žodis žodin, todėl susiduriame su abejone, „ar man kažkas negerai, kad liudijimas nebejaudina?“ Maža to, „kaip čia dabar pagalvojau, kad neįdomu?“ Visgi tokius klausimus vertinčiau labiau pozityviai – būtent jie užčiuopia problemišką literatūros literatūriškumą, ketvirtą literatūros svarstymo karo aplinkybėmis aspektą.

Poezijos ko nors gebėjimas ar negebėjimas kariaujant, manyčiau, yra dramatiška klausimo apie poetikos (literatūriškumo) įtikinamumą versija. Vienoms poetikoms staiga nuvertėjus, suabejojama, ar esama tokios, kuri būtų paveiki, o jei tokios nerandama, kyla klausimas, kaip dabartinį kalbėjimą apie žmogiškąją patirtį reikėtų transformuoti. Ukrainiečių poeziją transliuojančios tinklalaidės, pokalbiai, skaitymų renginiai yra pasmerkti nevalingiems išsisukinėjimams nuo teiginio, kad poezija nieko negali, literatūra nieko negali, nes literatūros gelbėtojos formuluotės pilnos patoso, o karas – ne.

Trauminės patirties ir jos poetikos neatitikimas kuria sudėtingai reflektuojamą disonansą, nesusipratimą (kas klausėtės Mariaus Buroko, turbūt prisimenate: „Poezija nėra bejėgis vaikas, baikit“ – „Kodėl?“ – „Nežinau“). Toje pačioje ukrainiečių poezijoje prisimenu metaforą, pagal kurią „vietoje žvaigždžių – raketos“. Literatūriškai nevykęs nuogumas, netašytumas skamba, veikia, o drauge ir neskamba, ir neveikia. Turbūt nereikia bijoti, kad čia ir dabar poezija nebūtinai stebina literatūriškai ir veikiau primena peroniškąjį slemą. Būtent tai ir įrodo literatūros veiksmingumą per laiką, jos kantrią ir nebrutalią, žmogaus pasirenkamą galią jį veikti.

Adrianas Lėverkiūnas

Tuo dar kartą įsitikinau Ukrainos įvykių fone skaitydama Thomo Manno „Daktarą Faustą“. Iki karo nebuvau specialiai atkreipusi dėmesio į tai, kad pasakotojas vis komentuoja situaciją Vokietijoje. Nesuvokiau, kodėl referavimai svarbūs romane struktūriškai, semantiškai. Po dviejų karo savaičių būtent šias ištraukas skaičiau dar įdėmiau nei „pagrindinę“ pasakojimo eigą. Nes ir man tapo svarbu, kaip karo aplinkybės persipina su pasakojimo veiksmais. Nes persipina.

Maniau, kad turėčiau simpatizuoti pasakotojui, aktyviai reflektuojančiam mokytojavimo paradoksus, ir smerkti Lėverkiūną dėl jo apolitiškumo. „Nėra teisingos reakcijos į karą“, – kartą gavau atsaką į plūdimąsi, kad „oi, kaip visur bandau savanoriauti, bet mano artimieji – ne“. Susidurdama su karo patyrimo daugiaplaniškumu, nebesiuntu ant Lėverkiūno, netgi priešingai, man įdomu, kad jis gebėjo intensyviai dirbti pasauliui griūvant. Gal nes patylomis numanau, kad ar profesinis darbas, ar savanorystė – tai vis tas pats žmogiškas silpnumas – kaip nors gelbėtis pačiam, taip pat ir dėl kito. Nes vargu ar besvarbu, kuris pirmiau, kai problema – vienalaikiškumas.

Priešybių dialektika?

Pagal Adorno formuluotę, poezija po Aušvico ne negalima, o barbariška. Viena vertus, kultūrai susidūrus su barbariškumu, poezija bejėgė jį sustabdyti, panaikinti. Kita vertus, ji tampa įrankiu barbariškumą reflektuoti ir keistis pastarąjį reflektuojant. Tam tikra prasme literatūra visada barbariška, t. y. besibraunanti su savo meditatyviais klausimais nebūtinai prie kavos ar vidury nakties. Karo akivaizdoje poezija negali nieko, ir nieko negalėdama primygtinai reflektuoja savąjį bejėgiškumą.