Kai literatūra prilygsta astrofizikos atradimams. Apie 2022-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatę Annie Ernaux

2022 m. spalio 6-ąją sužinojome, kad aniems lūkesčiams vis dėlto buvo lemta išsipildyti. Nobelio komitetas paskelbė, kad 2022 m. Nobelio literatūros premiją gauna būtent Annie Ernaux. Ji tapo septynioliktąja moterimi šios, nuo 1901 m. teikiamos, premijos laureate, apdovanota už drąsą ir klinikinį aštrumą, kuriuo ji atveria asmeninės atminties šaknis, susvetimėjimą ir kolektyvinius suvaržymus.

Danų leidinio „Information“ apžvalgininkė Bodil Skovgaard Nielsen, prieš dvejus metus pristatydama trumpuosius Annie Ernaux romanus „Mano tėvas“ ir „Moteris“, priminė, kad nauji atradimai yra padaromi ne vien astrofizikoje arba genų technologijoje, bet ir literatūroje.

Nauji literatūros atradimai pakeičia ne tik būdus, kuriais suprantame patys save, bet ir akis, kuriomis žvelgiame į pasaulį. Literatūros atradimai išsprogdina ribas to, ką galima išreikšti kalba. Tokie literatūros kūriniai pranoksta fikciją ir tampa orientyrais šiame pasaulyje. Šalia tokių literatūros atnaujintojų kaip Virginia Woolf, Svetlana Aleksijevič ir Mary Shelley patenka ir Annie Ernaux.

1940 m. Normandijoje gimusios rašytojos kūryba remiasi ilgu jos pačios gyvenimu. Savo romanus ji vadina auto-socio-biographiques – tuo pat metu ir autobiografijomis, ir visuomenės biografijomis – kolektyvine atmintimi per intymų išeities tašką. Lemtingi Annie Ernaux asmeninio gyvenimo įvykiai – vaikystėje patirtas tėvų konfliktas, kurio metu tėvas vos nenužudė motinos, pirmoji merginos erotinės meilės patirtis, abortas, atliktas dar tais laikais, kai Prancūzijoje jie nebuvo legalūs, skyrybos, vidutinio amžiaus moters romanas su gerokai jaunesniu vyru, skausmingos senėjimo patirtys.

Annie Ernaux žodžiais tariant, jos pačios gyvenimo istorija visoje jos kūryboje tėra savotiška rašalinė, kurioje ji pamirkiusi plunksną „rašo gyvenimą“. Ne savo gyvenimą, ne kito žmogaus gyvenimą, ne vieną gyvenimą tarp daugelio kitų. Bet gyvenimą, kurio turinys yra tas pats visiems, tik individualiai patiriamas.

Autorei antrina Paryžiaus Cergy universiteto literatūros profesoriaus Pierre-Louisas Fortas, pripažindamas, kad rašydama apie save ji rašo apie visus. Iš savo gyvenimo ji išskiria tai, kas bendra visiems. Tuo ypatingu siekiu priartėti prie skaitytojų per savąsias patirtis ji atnaujino tiek literatūros kalbą, tiek biografinį žanrą.

Antai 1984 m. romane „Vieta“ (pranc. La Place) aprašydama tėvo mirtį, ji susitelkia į netektį, sudėtingą santykį su motina. Savo gilią žmogišką patirtį  ji perteikia sau charakteringu, beveik kliniškai objektyviu stiliumi – trumpais, tiksliais ir beaistriais sakiniais, paliekančiais vietos pačių skaitytojų jausmams.

Prancūzų literatūros žinovas atkreipia dėmesį į tai, kad Annie Ernaux ką nors vaizduodama, kurdama sakinių ritmą ar specialiai parinkdama žodžius atlieka itin kruopštų stilistinį darbą, nepaisant to, kad pati savąjį stilių vadina „plokščiu“. Yra žinoma, kad rašytoja ir trina, ir perrašinėja, ir kaitalioja pastraipas tol, kol pasiekia tobulą rezultatą. Pati ji savo kūrybą vadina „rašymu peiliu“, kai sakiniai apipjaustomi tarsi aštriu peiliu. Būtent tokiu būdu, pasak Pierre-Louiso Forto, Annie Ernaux sugeba atsitolinti su savo patirčių ir paversti jas universaliomis.

Garsiausias rašytojos kūrinys – 2008 m. pasirodęs romanas „Metai“ (pranc. Les Années) yra vertinamas už itin tiksliai pagautus Vakarų visuomenės pokyčius per pastaruosius 60 metų – perėjimą nuo provincialios kaimo visuomenės prie modernios miestų visuomenės. „Metus“ pati rašytoja yra pavadinusi daugiau nei vienos kartos „kolektyvine autobiografija“.

Nors rašytojai Annie Ernaux dažnai priskiriamas autofikcijos žanro pradininkės vaidmuo (pastaraisiais dešimtmečiais daugiausiai siejamo su norvego Karlo Oves Knausgårdo vardu), pati ji tokiam teiginiui nepritartų.

Švedijos portalo svt.se kultūros apžvalgininkė Ulrika Milles teigia, kad šiai rašytojai svarbiausias yra tiesos siekis, todėl tai, kas jos kūryboje fiktyvu, ji dėmesingai riboja, vengdama ekspresyvių būdvardžių, emocijų, visažiniškumo. Rašydama ji retai kalba pirmuoju asmeniu, dažniausiai jos kūryboje per laiką ir prisiminimus keliauja „ji“, „moteris“, „mergina“. Annie Ernaux rašo apie buvimą be namų, apie socialinę klasę, apie laiką ir aistrą. Apie tai, kaip kas dieną visko netenkama, kaip rašymas tampa vieninteliu būdu išsaugoti prisiminimus – tarsi senas fotografijas, kuriose laikas lieka užšaldytas, todėl nebylus.