2020 06 01

Vinita Hampton Wright

Laiškai bičiuliams

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kai negauname, ko norime

Unsplash.com nuotrauka

Vinita Hampton Wright yra JAV leidyklos „LoyolaPress“ redaktorė ir daugelio knygų autorė, vadovauja rašymo, kūrybiškumo ir maldos dirbtuvėms bei rekolekcijoms.

Tikriausia manote, kad tikintys žmonės moka dorotis su nusivylimais? Mes buvome mokomi turėti ilgalaikę perspektyvą ir eilinius sunkumus privalėjome priimti kaip progas ugdyti charakterį. Deja, dauguma nepajėgiame išlikti ramūs ir pozityviai nusiteikę, kai negauname to, ko norime.

Dauguma mūsų, gyvenančių „pirmajame“ pasaulyje, esame įpratę prie vartotojiškos ir greito pasitenkinimo kultūros. Mes tikimės spartaus interneto paslaugos, vaistų, kurie tuoj pat panaikintų visus ligos simptomus, korektiškų ir efektyvių darbuotojų profesionalų, negendančių mašinų, tik gero maisto ir gėrimų tiksliai tada ir ten, kur norime. Mes netgi siekiame tokių draugysčių, kurios gerai derėtų su mūsų dienotvarke.

Greito pasitenkinimo troškimas įsiskverbė ir į religinį elgesį. Esame įsitikinę, kad Dievas privalo mums duoti gyvenimą laimingą ir be streso: „Esu tikintis, geras žmogus, todėl Dievas turėtų mane laiminti.“

Kai negauname, ko norime, nutinka dar vienas dalykas. Pavyzdžiui, daugelis iš mūsų turime išteklių, padedančių sušvelninti gyvenimo smūgius. Tačiau kai prieš daug metų dirbau mokytoja Jungtinėse Amerikos Valstijose, privalėjau suplanuoti išlaidas maistui visam mėnesiui. Maisto aš nestokojau – tiesiog ne visuomet valgiau taip, kaip būčiau norėjusi. Anksčiau pakliūdavau į įsiskolinimo spąstus. Užuot apsiėjusi be to, ko norėjau, skolindavausi, kad žūtbūt tai nusipirkčiau, kad tik nieko nereikėtų atsisakyti, nors tai ir sukeldavo dar daugiau bėdų.

Vinita Hampton Wright. Jutubo kadras

Esama ir bendraamžių spaudimo. Jeigu einame į bažnyčią, dirbame kokioje nors organizacijoje ar priklausome kokiai grupei, kurioje daugelis žmonių yra pasiturintys, mieliau prisiimame ekonominę riziką, nei pasirodome negalintys sau leisti nusipirkti gražų automobilį ar skirti pinigų bilietams į koncertą. Prisimenu draugės pastabą, kai mūsų abiejų vyrai buvo bedarbiai, kad pinigų stygius pakeitė mūsų socialinį gyvenimą. Mes tiesiog negalėjome dalyvauti daugelyje veiklų dėl jų kaštų. Tai baisus ir depresyvus jausmas, kurio iš visų jėgų stengiamės išvengti.

Pasakojimais, istorijomis, pokalbiais ir veiksmais Jėzus rodė, kad mes neturime jaudintis dėl daiktų ir savo vilčių sudėti į turtą. Ankstyvoji Bažnyčia neabejotinai tai suprato. Visame pasaulyje daugybė krikščionių ir dabar tai supranta ir tuo gyvena. Tačiau kyla didelė pagunda nekreipti dėmesio į Jėzaus pasakojimą ir grįžti į nerimo, godumo ir konkurencijos apsuptį.

Mes pamiršome apie kairos laiką. Aš neturiu to, ko noriu šiandien. Tačiau „šiandien“ yra apribojimas, be kurio tikintis žmogus gali gyventi. Dievo amžinybėje ir mano, kaip Dievo kūrinio, besitęsiančioje kūryboje laikas yra dabartis, kokybinis dalykas. Ką reiškia, kad ko nors turiu laukti? Ar aš nepriimu viso dieviško šios akimirkos turtingumo? Mes nelabai pratę šitaip galvoti ir tai patirti kasdieniame gyvenime. Tačiau tikėjimo gyvenimui tai esmiškai svarbu.

Žinoma, esama didesnių ir svarbesnių mus kamuojančių poreikių.

Mes norime, kad įžūlieji liautųsi tyčiojęsi iš mūsų vaiko, norime išgydyti savo santuoką, po ilgų metų mėginimų ir darbo norime trupučio sėkmės. Mes norime, kad Dievas sutvarkytų šią netvarką. Kai šitai neįvyksta, tėra tik nedidelis žingsnelis iki nusivylimo, o tada – tik dar vienas žingsnis iki nevilties. Mes taip įpratę Dievo meilę tapatinti su laimingu gyvenimu, kad net Biblijoje galime surasti eilutes, kurios, rodos, tai patvirtina. Kad ir kur pasisuktume, žmonės kalba, kaip stipriai jie yra palaiminti, kai kas nors gerai sekasi. Palaiminimas yra iš Dievo, ar ne? Žmogus jaučiasi palaimintas, nes jo namo nenunešė uraganas. Vadinasi, visi tie žmonės, kurių namai sugriuvo, nebuvo palaiminti?..

Tai, kaip mes vartojame tokias sąvokas kaip „palaimintas“, verta atskiro straipsnio. Galbūt jį parašysiu dar šiemet.

EPA nuotrauka

Ar Dievas pasirenka, ką jam mylėti ir globoti? Ar Dievas skuba šiems žmonėms padėti, o kiti turi laukti dešimtmečiais arba apskritai nesulaukia jo pagalbos? Kai negauname, ko norime, šie klausimai iš tikrųjų mums kelia nerimą. Mes suprantame, kad kiekviena diena nebus rožinės spalvos, tačiau taip pat žinome, kad kartais kančia ir laukimas tęsiasi ir tęsiasi. Kyla baimė, sukelianti irzlumą. Ar ir šį kartą aš būsiu tas, kuris metų metus turi patirti nusivylimą? Ir tokiai situacijai pailiustruoti galime rasti biblinių tekstų: „Atidėta viltis susargdina širdį, o įgyvendintas troškimas yra gyvybės medis“ (Pat 13, 12).

Manau, kad čia naudinga prisiminti ignaciškąjį dvasinės laisvės principą. Ar tuo atveju, kai negauname, ko norime, galime būti laisvi ir atgniaužti savo kumščius? Jeigu aš tvirtai viliuosi norimo dalyko, ar galiu atpažinti tai, ką jau turiu? Ar galiu liautis kėlęs tam tikras sąlygas anksčiau, nei jos bus išpildytos? Ar galiu Dievui duoti leidimą mane mylėti, kaip jis nori, o ne taip, kaip aš įsivaizduoju? Ar galiu susilaikyti mokęs Dievą apie tai, ko man reikia ir ką jis turi daryti?

Tokia laisvė paliečia mane, pačią mano asmeninės valios gelmę. Mano sieloje yra vieta, kurioje priimu pamatinius sprendimus, pvz., ar atleisiu kuriam nors žmogui, ar ne. Ar būsiu dėkingas ir liausiuosi skundęsis? Ar paleisiu įžeidimą ir kabinsiuosi į kokį nors gerą dalyką? Ar išties giliai suvokiu Jėzaus gyvenimo aprašymus, kitus Šventojo Rašto pasakojimus ir priimu Šventosios Dvasios žinią mano širdžiai? Tai dideli, gyvenimą keičiantys ir gilūs vidiniai pasirinkimai, kuriuos padaryti galiu tik aš pats.

Jei dėl tų pamatinių sprendimų dar vis dvejoju, žinoma, nervinsiuosi, kad negaunu, ko noriu. Aš galiu padaryti kai kuriuos tinkamus pasirinkimus dabar, bet negalėsiu prie jų sugrįžti rytoj ar netgi po vakarienės. Gyvenimo aplinkybės nuolatos išbando mano sielos gelmę. Kai pradedu jaudintis dėl to, kad negaliu gauti, ko noriu, tai gali būti ženklas atkreipti dėmesį į pamatinius dalykus manyje.

Iš anglų kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ

„Laiškai bičiuliams“ 2020 pavasaris–vasara