2022 04 26

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Kai nutils sirenos

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Kai paskutinį kartą lankiausi Lvive, mano lėktuvas nusileido Danylo Halytskio oro uoste, pavadintame Danieliaus Haličiečio, viduramžių Haličo Rusios valdovo vardu.

Jis 1253 metais (tais pačiais, kaip ir Mindaugas) iš popiežiaus Inocento IV gavo karališką karūną, o kartu ir titulą – Dux Galiciae et Rex Ruthenorum.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Jo biustas puikuojasi ir oro uosto išvykimo salėje, ir miesto rotušėje, o raitelio statula – vienoje iš miesto centrinių aikščių. Prieš karą Lvivo oro uostas pagal keleivių ir skrydžių skaičių buvo didžiausias regioninis oro uostas Ukrainoje, mažesnis tik už sostinės aglomeracijos Kyjivo Borispolio ir Žulianų oro uostus. Nuo pirmosios karo, kilusio dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą, dienos šalies oro erdvė lieka uždaryta civiliniams skrydžiams, oro uostai uždaryti, keleiviniai skrydžiai nutraukti.

Kai priešpaskutinį kovo sekmadienį pirmą kartą nuo karo pradžios įvažiavau į Ukrainą per Zosino–Ustiluho pasienio punktą, pasienietė pasižiūrėjo į mano pase esančius ukrainietiškus sienos kirtimo antspaudus – dauguma jų buvo iš Boryspilio oro uosto Kyjive, kai kurie iš Lvivo oro uosto – ir šalia jų įspaudė šio pasienio punkto pavadinimą (Устилуг). Keliavau su humanitarinės pagalbos konvojumi, todėl formalumai pasienyje užtruko vos kelias minutes.

Prieš tai turėjau atvykti į Zamostę, miestą vos už 140 km nuo Peremyšlio, iš kurio pradėjau savo kelionę, tačiau įveikti šį atstumą viešuoju transportu pasirodė gana sudėtinga. Iki Pirmojo pasaulinio karo Austrijos–Vengrijos ir Rusijos imperijos siena ėjo per šį pietryčių Lenkijos regioną – maždaug toje vietoje, kur dabar ribojasi Pakarpatės vaivadija (kuriai priklauso Peremyšlis) su Liublino vaivadija (jai priklauso Zamostė). Geležinkelio linijos, kurias anuomet nutiesė austrai iš vienos pusės ir rusai iš kitos, vis dar veda skirtingomis kryptimis, todėl iš Peremyšlio lengviau nuvykti į už 300 km esančią Krokuvą (arba dar toliau – į Vieną, Prahą, taip pat ir Lvivą) nei į Liubliną ar Zamostę. Senosios sienos vis dar egzistuoja, net jei to niekas nežino ir apie tai negalvoja.

Galicijos keliai

Per ateinančias dienas daug keliavau Galicijos keliais. Sambiras, Dobromilis, Sokalis – tai pavadinimai, kuriuos dauguma žmonių, jei apskritai yra kada nors apie juos girdėję, sieja nebent su Pirmojo pasaulinio karo Rytų fronto mūšių kronika arba prisimena iš Jaroslavo Hašeko romano pasakojimų. Šauniojo kareivio Šveiko pėdsakai iki šiol yra pastebimi ir įamžinti Sambire, Dobromilyje ir kituose Galicijos miestuose, taip pat ir dabartinės Lenkijos pusėje – jo paminklas stovi pačiame Peremyšlio centre, priešais rotušę.

Šiandien kelionė šiais keliais Ukrainos pusėje įgauna visai kitą dimensiją: daugybė kontrolės punktų, pasakojimai apie karą, degalinės, kuriose dažnai sunku gauti reikiamos rūšies ar norimą kiekį degalų, o kartu – beveik idiliški vaizdai į švelnias miškingas kalvas, laukus, kuriuose ūkininkai pagal senovinį paprotį (dabar Ukrainoje griežtai kritikuojamą) pavasarį vis dar degina seną žolę. Važiuojantiesiems pro šalį liepsnų ir juodų dūmų vaizdai kelia nerimą. Dobromilio ir Chyrivo apylinkėse reljefas pradeda keistis – kyla kalnų keteros. Tai tarsi uvertiūra į toliau į pietus esančius Beskidus – Karpatų kalnų grandinės dalį, kur Pirmojo pasaulinio karo metais vyko įnirtingos kovos tarp carinės rusų ir Austrijos–Vengrijos imperatoriškosios bei karališkosios kariuomenių. Čia taip pat žuvo daug dualistinės monarchijos karių – pvz., slovėnų; jų yra palaidota garsiosiose istorinėse Lyčakivo kapinėse Lvive.

Lvivas yra tarsi raktinis šių kelionių žodis: tai buvusi Galicijos, kadaise didžiausios karališkosios Austrijos provincijos, sostinė, užimanti ypatingą vietą daugelio tautų istorijoje ir kultūroje. Žinoma, ukrainiečių tautos, bet taip pat lenkų ir žydų. Be jų, savo pėdsaką mieste paliko ir daugybė vokiečių, vengrų, čekų, italų, graikų ir armėnų. Taigi visi Galicijos keliai veda į Lvivą.

Koks gi tai jausmas – pirmą kartą kirsti gerai pažįstamos šalies, kurioje dabar vyksta karas, sieną, žinant, kad palieki iš dalies patogią ir saugią teritoriją, kurioje juntamas pasitikėjimas NATO saugumo skėčiu? Aną kovo sekmadienio vakarą mano galvoje sukosi šimtai minčių, bet viena vyravo – netrukus ir vėl pamatysiu Lvivą. Kaip ten viskas klostosi dabar?

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Buvo šalta, giedra, žvaigždėta naktis, kai draugai mane pasiėmė Volodymyre, netoli sienos esančiame Volynskio mieste, ir mes kartu keliavome į Lvivą. Nuo pasienio vedė neblogas kelias nauja, lygia asfalto danga; kairėje virš laukų ir miškų žemai kybojo oranžinė, beveik raudona mėnulio pilnatis, o dešinėje ryškiai žibėjo Orionas, savo kardu tarsi rodantis kryptį į Lvivą. Pakeliui pravažiavome nemažai kontrolės punktų, vadinamų blokpostais. Kai kurie jų buvo sutvirtinti betono plokštėmis ir smėlio maišais, uždengti maskuojamaisiais tinklais. Dauguma kelio ženklų buvo užklijuoti arba uždažyti, kad suklaidintų galimą priešą. Pervažiavę tiltą per Bugo upę, ties Sokaliu palikome Voluinę ir įvažiavome į Galiciją.

Semper fidelis

Paskutinį kartą Lvive lankiausi praėjusių metų gruodžio pabaigoje. Šiandien pasirodė, kad tai buvo prieš daugelį metų.

Lvivas išlieka semper fidelis – visada ištikimas miestas (toks šūkis užrašytas jo istoriniame herbe) – ištikimas savo tradicijoms, principams, unikaliam genius loci. Jo gyventojai su pasididžiavimu kartoja, kad tai laisvas laisvų žmonių miestas. Tačiau šiandien jis kitoks, nei buvo prieš kelis mėnesius. Po dešimtos valandos vakaro Lvivas išsijungia, gatvės ištuštėja, daugybė barų, kuriais garsėja šis miestas, užsidaro, nevažinėja tramvajai ir taksi – mieste galioja komendanto valanda. Kita vertus, dieną miestas šurmuliuoja ir primena pulsuojantį bičių avilį, kuriame atliekamas visus vienijantis didelis, organinis darbas, įtraukiantis daugelį gyventojų ir miesto svečių.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Šiuo metu Lvivas ekonominiu požiūriu yra, ko gero, svarbiausias Ukrainos miestas, nes jis užtikrina karo veiksmų šalies rytuose, pietuose ir pietryčiuose ekonominę užnugario veiklą. Jis – tarsi didelis logistikos centras savanoriams, kuriame savanoriauja beveik visi, kas tik gali ką nors padaryti pro publico bono ir kaip nors paremti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas arba prisidėti prie jų aprūpinimo.

Stebiu vienos savanorių komandos kasdienį darbą – Halynką, dar vadinamą „Perlynka“ (ukr. perliukė), Ženią, Markijaną ir kitus, kurie nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro rūpinasi tūkstančiais logistikos klausimų: atlieka šimtus telefono skambučių, priima ir perkrauna siuntas, įsigyja vadinamosios „dvigubos paskirties“ daiktų, kurių dabar taip reikia, bet šiais laikais jų taip sunku gauti: šarvuotų liemenių, šalmų, karinių maisto davinių, pirmosios pagalbos rinkinių, medikamentų, avalynės, uniformų… Prasidėjus Rusijos agresijai, Ukrainos ginkluotąsias pajėgas sudarė apie 250 000 karių, o po mobilizacijos šis skaičius padvigubėjo. Be jų, reikia aprūpinti ir teritorinės gynybos dalinius, savanorių batalionus ir kitas ginkluotas formuotes. Dėl to svarbi kiekviena pora rankų ir be galo laukiama kiekviena siunta iš užsienio.

Didžiausiame Lvivo viešbutyje „Dnister“, įsikūrusiame ant kalvos su vaizdu į Ivano Franko parką (buvusius jėzuitų sodus), esantį netoli universiteto, šiuo metu gyvena daugybė užsienio žurnalistų. Stovėjimo aikštelėje galima pamatyti automobilių su įvairiausių šalių valstybiniais numeriais ar tarptautinių organizacijų ženklais. Pirmame aukšte, buvusiame grožio salone, dabar įsikūręs Ukrainos kariuomenės karinės pagalbos centras. Jam vadovauja jaunos merginos, kurios, užuot dariusios manikiūrą ir pedikiūrą, dabar į kartonines dėžes (užimančias beveik visą pertvarkyto salono erdvę) rūšiuoja drabužius, vaistus ir maistą.

Nuoroda į Žiniasklaidos centrą Lvive. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Garsusis miesto gastronomijos holdingas „Fest!“ (jam priklauso keliolika populiarių kulinarijos įstaigų, viešbučių ir kitų įmonių) centrinėje senamiesčio Turgaus aikštėje esančias restorano Alaus teatras „Pravda“ patalpas perdavė Ukrainos žiniasklaidos centro (Ukraine Media Center) reikmėms (tai vienas iš dviejų šiuo metu Ukrainoje veikiančių žiniasklaidos centrų, kitas veikia Kyjive). Be to, didelę dalį savo patalpų erdvioje teritorijoje Aukštutinės pilies kalvos papėdėje, žinomų „FESTrepublic“ pavadinimu, holdingas pavertė pagalbos centru, kuriame, be kita ko, veikia ir „World Center Kitchen“ vietinis centras. Panašią pagalbą teikia ir daugelis kitų miesto įmonių.

Paminklų miestas

Antikinių dievų Neptūno, Dianos, Amfitritės ir Adonio skulptūros, puošiančios šulinius pagrindinėje senamiesčio aikštės kampuose, šiuo metu atrodo keistai. Visos jos yra uždengtos ir taip apsaugotos nuo galimų oro antskrydžių žalos. Drauge su šiomis skulptūromis Lvivą puošia ir turtingą kultūrinį miesto paveldą liudija ir neįkainojamos vitražo kompozicijos vadinamojoje Lotynų katedroje, neseniai restauruotoje barokinėje Šv. Petro ir Povilo garnizono bažnyčioje (buvusioje jėzuitų), Armėnų katedroje, graikų apeigų katalikų Šv. Jurgio katedroje ir daugybėje kitų bažnyčių.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Lvivo miesto tarybos Istorinės aplinkos apsaugos biuro vadovė Lilija Oniščenko papasakojo, kaip miestas stengiasi apsaugoti savo paminklus:

„Kai dėl Rusijos agresijos mūsų šalyje prasidėjo karas, iš karto pradėjome planuoti, kaip geriausiai apsaugoti paminklus nuo žalos ar net sunaikinimo. Lvivo senamiestis yra įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, todėl pirmiausia kreipėmės į šią organizaciją. Jie mums patarė nacionaliniu lygmeniu įvesti teisinį mechanizmą, vadinamąjį „Mėlynąjį skydą“, – šis tarptautiškai pripažintas ženklas paliudija istorinį tam tikro pastato vertingumą. Lvivas yra vienintelis Ukrainos miestas, šį ženklinimą įsivedęs prieš daugelį metų. Pasak kolegų iš UNESCO, to turėtų pakakti, nes juk 1954 m. Hagos konvencija draudžia naikinti istorinius paminklus. Tačiau matydama, kokius griuvėsius rusai jau paliko Kyjive, Mariupolyje ir Charkive, nuoširdžiai nežinau, kaip į tokį patarimą reaguoti. Pavyzdžiui, Charkive, garsėjančiame modernistine XX a. ketvirtojo dešimtmečio istorine architektūra. beveik trisdešimt tokių paminklų buvo smarkiai apgadinti arba visiškai sunaikinti.

Dėl to patys ėmėmės priemonių. Nemažai konsultavomės su ekspertais iš Kroatijos, turinčiais paminklų apsaugos karo metu patirties, pasitelkėme savanorių, turinčių restauravimo žinių, skubiai paspartinome paminklų kategorizavimą, pradėjome pirkti priešgaisrines antklodes, gesintuvus, kitą gaisrų gesinimo įrangą, ieškojome kitų būdų, kaip uždengti ir apsaugoti po atviru dangumi esančius paminklus. Vis dar susiduriame su daugybe bėdų – labiausiai trūksta priešgaisrinės įrangos, kurios šiuo metu Ukrainoje beveik neįmanoma įsigyti; be to, turime atlikti užduotis, kurioms reikia ypatingų priemonių, pavyzdžiui, išsaugoti garsiąją Siemiradzkio uždangą Operos teatre (šios įspūdingos uždangos, kurią 1900 m. specialiai Lvivo teatrui sukūrė dailininkas Henrykas Siemiradzkis, matmenys – 12 x 9 metrai). Žinoma, susiduriame su lėšų trūkumu: miesto taryba šiuo metu gali paremti mūsų veiklą nebent tik žmogiškaisiais ištekliais, negalime tikėtis jokios materialinės paramos; Ukrainos valstybė šiuo metu, suprantama, yra susitelkusi į nepriklausomybės gynimo ir savo piliečių gyvybių apsaugos užduotis.

Apsaugota skulptūra ir pastato dalis Lvive. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Nuo 2007 m. bendradarbiaujame su Lenkijos istorinių paminklų apsaugos institutu „Polonika“, iš kurio ir sulaukėme didžiausios paramos. Mūsų draugai lenkai asmeninėmis direktorės Dorotos Janiszewskos-Jakubiak, jos kolegės Annos Kudzios ir Michało Laszczkowskio iš Kultūros paveldo fondo prie Lenkijos kultūros ministerijos pastangomis per rekordiškai trumpą laiką surinko ir atsiuntė mums daugiau kaip 1 mln. zlotų (daugiau kaip 213 000 eurų) finansinės ir materialinės paramos. Nyderlandų princo Klauso fondas taip pat pasiūlė 35 000 eurų paramą. Lvivas priklauso bendrai Europos kultūrai, todėl saugoti miesto paminklus nuo barbariško sunaikinimo itin svarbu ne tik mums – šio miesto gyventojams ir Ukrainos piliečiams – bet ir visai Europai“, – įsitikinusi ponia Lilija.

Tai nebuvo filmas

Kai gražią, saulėtą pavasario dieną staiga pasigirsta oro pavojaus sirenos, dalis gyventojų skuba į slėptuves, kai kurios gatvės laikinai ištuštėja, tačiau daugelis Lvivo gyventojų sirenas ignoruoja. Gyvenimas tęsiasi. Kai stovint viduryje saulės nutvieksto Lvivo senamiesčio ima kaukti sirenos ir iš garsiakalbių pasigirsta pranešimai, raginantys žmones vykti į slėptuves, apima siurrealistinis jausmas. Iš pradžių atrodo, kad atsidūrei lyg kokioje nors filmo scenoje. Tačiau, kaip kadaise dainavo populiari lenkų grupė „Myslovitz“, tai nebuvo filmas.

Atrodo, kad gatvėse žmonių yra daugiau nei įprasta, visur matyti automobilių su valstybiniais numeriais, prasidedančiais AA, KA, AX, AE serijomis. Tai rodo, kad šių numerių savininkai atkeliavo iš karo zonų – Kyjivo, Charkivo, Dnipro ir kitų miestų šalies rytuose ir pietryčiuose, kur vyksta ginkluoti susirėmimai su rusų agresoriumi.

Kadangi mieste šiuo metu yra daugiau nei 200 000 pabėgėlių, būsto paieškos priklauso ne tiek nuo piniginės, kiek nuo turimų pažįstamų ir draugų rato. Beveik visi laisvi butai yra arba išnuomoti, arba jo savininkai jau priglaudė ten savo draugus, draugų draugus, artimuosius ar tolimesnius gimines, o kartais net ir visiškai nepažįstamus žmones. Teko girdėti kaip, pavyzdžiui, pabėgėliai iš Kyjivo Obolonės rajono dabar apsistojo bute Lvivo Zamarstynivo rajone. Šio buto savininkai dabar gyvena bute, kurį jiems parūpino draugai Krokuvos Klepaže, o pastarieji gyvena kažkur Nyderlanduose.

Trūksta mieste ir sandėliavimo patalpų – beveik visa šalies logistika persikėlė iš rytų į vakarus, todėl visi turimi sandėliai jau seniai išnuomoti, o Lvivas, kaip minėta, tapo bene svarbiausiu Ukrainos logistikos centru.

Parduotuvės ir restoranai dirba, nors miesto centre daug ir tuščių buvusių kavinių patalpų – visiškas draudimas prekiauti alkoholiu neskatina žmonių pramogauti (nuo balandžio 2 d. draudimas sušvelnintas – alumi ir vynu leidžiama prekiauti iki 20 val. vakaro). „Alkoholis neparduodamas. Pasilinksminsime, kai laimėsime“, – skelbia ant daugelio barų ir parduotuvių durų pakabinti užrašai.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Tikėjimas galutine pergale ir pasipriešinimo ryžtas Rusijos agresijos akivaizdoje yra juntami, jaučiamas ir nuovargis, netikrumas, kylantis dėl iki galo neišsakyto klausimo: „Kodėl jie neapšaudo Lvivo?“ Iki kovo 26 dienos vieninteliai bombarduoti pastatai pačiame mieste buvo „tik“ lėktuvų remonto ir gamybos patalpos netoli oro uosto ir Lvivo Javorivo karinės bazės pratybų centro, esančio už 30 km, teritorija. Mieste, kuriame oro pavojaus sirenos kaukia kelis kartus per dieną – tiek vidury nakties, tiek šviečiant saulei – šie klausimai iki kovo pabaigos atrodė pagrįsti.

Vienintelis būdas patekti į dabar uždaryto skrydžiams Lvivo oro uosto teritoriją yra per betono plokštėmis ir smėlio maišais sutvirtintus patikros postus, kuriuos stebi teritorinės gynybos padaliniai, tačiau reikia turėti leidimą. Tai galioja kai kuriuose kituose strateginiuose objektuose.

Taip, Lvive nėra „tikrojo“ karo; čia atvyksta daugybė užsienio reporterių, politikų, savanorių ir net žmonių, kuriems tiesiog smalsu, kaip atrodo gyvenimas kariaujančioje šalyje. Tačiau karo atmosfera mieste vis dėlto juntama, nors pavasario saulė, nušviečianti gražią miesto architektūrą, kartais ir išsklaido tokias mintis. Ypač nutilus oro pavojaus sirenoms.

Lyčakive

Šį tekstą baigiau rašyti jau grįžęs į Peremyšlį – Lenkijos miestą už 12 km nuo Ukrainos sienos, per pastarąjį mėnesį tapusį man tarsi antraisiais namais. Į Peremyšlį tuomet pavyko nusigauti per pasienio perėją Šehyni/Medyka (ši vieta verta atskiro aprašymo) beveik tuo pačiu metu, kai nepertoliausiai esančiame Žešuve savo vizitą Lenkijoje pradėjo JAV prezidentas Joe Bidenas. Peremyšlis nuo Lvivo yra nutolęs vos 90 km. Šiuos miestus sieja bendra istorija ir panaši Austrijos–Vengrijos laikais susiformavusi urbanistika, tačiau dabar atrodo, kad jiedu priklauso dviem skirtingiems, nors ir vienas kitą papildantiems pasauliams, kuriuos skiria siena – be galo reali, ryškiai apčiuopiama ir skirianti kaip niekada anksčiau per pastaruosius trisdešimt metų.

Į klausimą „Kodėl jie neapšaudo Lvivo?“, kurį užduodavo mano draugai iš Lvivo tomis kovo dienomis man viešint šiame mieste, kovo 26 d. 16.30 val. atsakė Rusijos agresorius, iš Baltarusijos teritorijos paleidęs į miestą raketas. Rusijos raketos nukrito į šiaurinę miesto dalį ir čia nugriaudėjo trys sprogimai – buvo pataikyta į degalų sandėlius, karinį dalinį ir kitus civilinės infrastruktūros taikinius. Viena iš raketų nukrito istoriniame Lyčakivo rajone. Čia yra garsiosios kapinės, kuriose palaidoti ukrainiečių ir lenkų kultūrai nusipelnę asmenys: rašytojai, dailininkai, architektai, istorikai. Lenkų rašytoja ir poetė Maria Konopnicka, pasaulinio garso matematikas Stefanas Banachas, dailininkas Ivanas Trušas bei vienas didžiausių ukrainiečių rašytojų Ivanas Franko – jo reikšmę ir indėlį į Ukrainos kultūrą galima palyginti su Ivano Cankaro indėliu Slovėnijoje. Abu jie darbavosi maždaug tuo pačiu laikotarpiu, abu buvo glaudžiai susiję su Viena, abu buvo tos pačios šalies – Austrijos–Vengrijos piliečiai, priklausė panašiai intelektualinei aplinkai ir Vidurio Europos kultūrinei erdvei. Čia taip pat palaidoti slovėnų kariai, kovęsi už ciesorių bei Austriją ir kritę Galicijos kovose Pirmojo pasaulinio karo metais. Čia ilsisi ir 1863 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo sukilėliai, ir 1918 m. lapkričio mėn. mieste lenkų ir ukrainiečių susirėmimų aukos. Vadinamųjų Lvivo ereliukų panteonas, kuriame palaidoti šių kovų dalyviai lenkų pusėje, buvo pastatytas tarpukariu; XX a. septintajame dešimtmetyje sovietai jį beveik visiškai sugriovė, tačiau po 1989-ųjų lenkai jį ilgai ir kruopščiai atstatinėjo.

Sirenos ir erinijos

Dabartinį savo pavidalą Lyčakivo kapinės įgavo apie 1855 m., kai galutinai buvo išspręsta netaisyklingo alėjų išdėstymo ant miškingų kalvų šiauriniame miesto priemiestyje problema. Iš tų laikų išliko daug vertingų antkapinių paminklų. Ant jų nerasime kaukolių ar kaulų – mirtį čia dažniausiai perteikia sapno motyvai. Toks mirties vaizdavimas siejamas su Renesansu ir antika – abu šie dalykai yra būdingi miesto kultūrinei tradicijai.

Lyčakivas (Łyczaków) – toponimas, kilęs iš polonizuoto vokiško buvusio Lutzenhofo priemiesčio pavadinimo, buvo svarbus lenkų literatūroje, poezijoje ir apskritai kultūroje, jį galima rasti daugelyje eilėraščių, literatūrinių tekstų, romanų puslapiuose – taip pat ir šiuolaikinių rašytojų, pavyzdžiui, garsaus noir stiliaus kriminalinių trilerių autoriaus Mareko Krajewskio kūryboje. Krajewskis savo romanuose dažnai imasi antikinės mitologijos motyvų; jie veikia kaip specialūs kodai tarpukario Lvivo (tuometinio Lwówo) realijoms atkartoti ir aprašyti. Pavyzdžiui, romane „Erinijos“ šios dievybės iš graikų mitologijos įkūnija kerštą kaip kompensaciją už visas skriaudas, o kartu ir atgailą. Su jomis kovoja pagrindinis romano herojus – Lvivo komisaras Edwardas Popielskis.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Mieste, kur saulėtą pavasario dieną kaukia sirenos, žiūrėjau į senamiesčio bokštus ir stogus. Stovėjau parke buvusio austrų laikų pylimo vietoje (vadinamojo Gubernatoriaus), šalia viduramžių Parako bokšto, prie kurio įėjimo miega akmeniniai liūtai – miesto simboliai. Tuo metu galvojau apie daug ką: apie nepaprastą šio miesto istoriją, apie nuostabią jo architektūrą, apie XVI a. Lvive gimusio rašytojo, poeto ir humanisto Šimono Šimonovičiaus, sukūrusio naują poezijos žanrą, vadinamą bukolikos literatūra, renesansinę poeziją; apie lotynų, graikų katalikų ir armėnų katedras, stačiatikių cerkves ir kadaise buvusias gausias sinagogas, palikusias pėdsaką miesto įvaizdyje; apie 1661 m. įkurtą universitetą, kurio būstinė dabar, panašiai kaip ir Liublianoje, įsikūrusi buvusiuose regioninio parlamento (Galicijos seimo) rūmuose, priešais kuriuos stovi paminklas Ivanui Franko, davusiam universitetui dabartinį pavadinimą. Čia matome neįprastą graikiškų ir lotyniškų tradicijų mišinį, sukūrusį unikalią simbiozę ir suformavusį miesto kultūrinį identitetą. Taip pat galvoju apie Slovėniją, kuri yra ir tolima, ir kartu artima, ir, kaip rašė Josephas Rothas savo garsiajame romane „Radeckio maršas“ – odėje jau tuo metu žlugusiai Austrijos–Vengrijos monarchijai – turėjo būti „pietinė slaviškoji Galicijos sesuo“.

Nutilus sirenoms, kelioms akimirkoms galima pamiršti karą ir pasinerti į savo mintis. Pavyzdžiui, galima prisiminti istoriją apie Odisėją, kuris, prisirišęs prie laivo stiebo, užklijavo savo bendrakeleivių ausis vašku, kad šie neišgirstų sirenų (mitologinių personažų, pusiau moterų, pusiau paukščių, kurių giesmė atnešdavo pražūtį jūrininkams) balso ir nesusiviliotų plaukti uolų link. Sirenos, kurias šiandien girdime Lvive, perspėjančios apie galimą Rusijos raketų smūgį, vieną dieną nutils. Audringa karo jūra nurims, bet bijau, kad erinijos, kurias pažadino į kaimynų šalį įsiveržusi valstybė, prieš tai metų metus skyrusi tiek daug energijos, kad įtikintų visus – taip pat ir Slovėnijoje ir Lietuvoje – apie tariamą savo tautos „kultūrinę didybę“, dar ilgai kalbės apie Putino režimo ir jo pasekėjų karo nusikaltimus ir jų sukeltas milžiniškas žmonių kančias.

Lvivas, Peremyšlis, 2022 m. kovo 27 d.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien