„Kai pamatėme tuos „gradus“ šalia mūsų gyvenvietės, supratome, kad reikia išvykti…“

„Niekas netikėjo, kad Rusija pradės karą. Vasario 24 d. 4 valandą 30 minučių išgirdome baisų trenksmą. Labai išsigandome, nesupratome, kas vyksta. Vaikelis irgi pabudo, išsigando. Mes gyvename netoli oro uosto, iškart supratome, kad jį bombarduoja. Aišku, puolėme klausytis naujausių žinių, sužinojome, jog bombarduojami kiti Ukrainos miestai. Pradėjome pakuotis daiktus, žinojome, jog reikia įsidėti dokumentus, įsimesti būtiniausius daiktus, pasiimti pinigų, ir tai turėjo būti sudėta į vieną vietą.

Sėdėjome koridoriuje (ta vieta mums atrodė saugiausia) su sūneliu, kurį vyras buvo apgaubęs pledu. Glebas iš pradžių nieko nesuprato, mes – irgi. Buvo baisu, nežinojome, kur bėgti, kaip apsaugoti vaiką.  Tą dieną supratome, kad važiuoti į miestą pavojinga. Visą dieną prasėdėjome namuose, sekėme žinias, rašėme pažįstamiems. Klausimai ir žinutės: „Kaip pas jus?“ pylėsi iš visų Ukrainos vietų, kur gyveno mūsų pažįstami ir bičiuliai.

Antrąją karo dieną pajudėjome iš namų įsipilti kuro. Palikome sūnų vieną koridoriuje, liepėme niekur iš jo nesitraukti. Girdėjome sprogimus šiaurinėje miesto pusėje, ten tuo metu važiavo tankai. O mūsų pusę saugojo Ukrainos pajėgos, visai šalia mūsų namo buvo pastatyti artilerijos pabūklai.

Pirmosiomis naktimis užtemdėme ir užklijavome langus, miegojome ant grindų. Mano automobilis stovėjo po langais, o nuo tų trenksmų jo signalizacija nenutildavo. Išsigandę, kad galime jo netekti ir tuomet nebus kuo išvykti, automobilį pastatėme prie draugo namų, miestelio gilumoje. Po kelių dienų nuėję ten pamatėme, kad visai šalia stovi gradai (raketų sistema GRAD – red. pastaba). Išgirdau jų trenksmą, gerdama kavą pas draugus. O prieš porą dienų buvo visiškai subombarduotas Jakovlevkos miestelis, šalia kurio buvo pastatyti tokie patys gradai. Tiesiog atskrido lėktuvas ir viską nušlavė nuo žemės paviršiaus, visus penkiasdešimt namų. Daug žmonių žuvo…

Kai pamatėme tuos gradus šalia mūsų gyvenvietės, supratome, kad reikia išvykti. Griebiau drabužius, daiktus, kurie tik pakliuvo po ranka, ir išvykome. Pajudėjome Poltavos link, ji atrodė palyginti saugi, tačiau važiuodami sužinojome, jog visur baisūs automobilių kamščiai, trūksta kuro. Nutarėme vykti aplinkiniais labai prastais keliais, norėdami išvengti kamščių. Pirmąją naktį pernakvojome pas draugus Smelyje, Čerkasovo apskrityje, iš ten išvykome į Vinicą, pas mano krikšto tėvus. Jie ten gyvena kartu su dukra Ina, jos dviem sūneliais ir žentu. Tačiau ir Vinicoje buvo nesaugu, ten padažnėjo oro sirenos, tekdavo nuolat leistis su vaikais į rūsį. Ir tuomet mano krikšto tėtis paskambino bičiuliui į Lietuvą ir paprašė priglausti moteris su vaikais.

Lenkijos link kartu su savo vyrais važiavome dviem automobiliais. Matėme, kaip buvo numušta raketa, paleista iš Baltarusijos pusės. Tuo metu kaip tik pyliausi kurą į savo automobilio baką. Pasidarė labai baisu, ir vyrai mums pasakė, kad reikia kuo greičiau palikti Ukrainos teritoriją. Bijojome, jog gali prasidėti karo veiksmai iš Baltarusijos tuo metu, kai mes ten būsime. Ir tai nulėmė mūsų pasirinkimą, kurioje vietoje kirsti Lenkijos sieną. Privažiavę pasienį atsisveikinome su savo vyrais, jie pasuko atgal į Vinicą, užsirašė į Ukrainos teritorijos gynybos pajėgas.

O mes, susodinę tris vaikus ant galinės sėdynės, važiavome Liublino kryptimi. Pakeliui apsinakvojome iš anksto užsakytame viešbutyje. Lenkijos keliai nebuvo perkrauti transporto srauto, tad važiuoti nebuvo sunku. Neturiu didelės vairavimo patirties, tik prieš trejus metus išsilaikiau teises, o vairuoti teko net per 1000 kilometrų be jokios pamainos, nes bičiulė Inna nevairuoja automobilio.

Mūsų trys vaikučiai, sėdėję ant galinės sėdynės tarp maišų ir krepšių, labai pavargo. Mažylis Dima miegodavo ant vyresniųjų kelių. Mano sūnelis nenorėjo nieko valgyti, nenorėjo net į tualetą. Ir iki šiol jis dar vis neturi apetito, bijo mane paleisti naktį, nubunda ir griebia, prašo, kad, jei kur išeisiu, jį būtinai pabudinčiau. Būdama šalia jo stengiuosi neverkti, nes jis labai jaudinasi. Savo vyro taip pat prašiau laikytis ir nepalūžti. Glebas labai išgyveno, nenorėjo palikti tėčio, o aš jam aiškinau, kad likti Vinicoje pavojinga, jog tėtis yra suaugęs, jis pasirūpins savimi ir kad jam bus netgi lengviau, kai jis žinos, jog mes saugūs.

Po tos kelionės jautėmės labai pavargę, netgi naktį man atrodydavo, kad vairuoju. O kai jau atvykome į tą kaimelį Lietuvoje, pas savo draugus, mane ir Inną suėmė kažkoks tiesiog isteriškas juokas… Kvatojomės iki ašarų…“

Pirmąją naktį mūsų svečiai miegojo kone devynias valandas, atsikėlė jau šiek tiek pailsėję. Glebas labai nudžiugo, kai jį pavaišinau ukrainietiškais „Karvutės“ saldainiais, vėliau pradėjo gaudyti mūsų katiną.

Vienos iš Innų sesė su kūdikiu gyvena Horlivkoje, Donbase, jos tėvai taip pat iš ten kilę. Užsiminusi apie sesę nebesulaikė ašarų… Glebas priėjo ir ją apsikabino. Vėliau išgirdau Innos pokalbį su Nikolajumi, paskambinusiu jai iš Vinicos. Kone visą dieną jis praleido rūsyje, gaudžiant pavojaus sirenoms…

Abiejų Innų šeimų gyvenimas buvo nutrauktas šio baisaus karo beprotybės. Charkive sugriauta miesto infrastruktūra, pasak mano pašnekovės, mieste niekas nedirba, veikia tik vaistinės ir prekybos centrai. Tačiau žmonės rūpinasi tais, kurie negali judėti, kuriems reikia pagalbos – sudaryta tokių asmenų duomenų bazė. Miestų merai nuolat seka situaciją, stebi, kokių produktų ar vaistų trūksta. Bombardavimas vyksta visoje Ukrainoje.

„Mano darbas paralyžiuotas, negalime platinti mūsų leidyklos „Šeimos laisvalaikio klubas“ leidžiamų knygų. Šešiolika metų vadovavau šiai leidyklai, buvau jos generalinė direktorė, o pastaruosius pusantrų metų buvau atsakinga už knygų platinimą…“ – apgailestauja Inna.

Ji jau pradėjo ieškotis darbo Vilniuje. Rūpinamės mokykla Glebui, darželiu mažajam Dimai. Iljai jo mokytoja organizuoja nuotolines pamokas iš Ukrainos.

„Mes išgyvensime šitą košmarą ir atstatysime savo šalį!“ – sako Inna.