Kai pora išmoksta suartėti labai giliame lygmenyje, vaikystės skausmas netenka savo geluonies

Knygos „Santykių labirintai: kaip mes renkamės partnerį ir kodėl išlikti kartu taip sunku“, kurią išleido leidykla „Tapati“ (2018 m., iš anglų k. vertė Jurgis Šečkus), autorius psichologas, sielovadininkas Harville’is Hendrixas teigia, kad dauguma mūsų turime beveik įgimtą gebėjimą pasirinkti gyvenimo draugą, kuris vestų mus iš proto. Pasak H. Hendrixo, partnerio bruožai, iš pradžių mus taip žavėję, vėliau ima erzinti. Tačiau, pasirodo, tokį partnerį pasirinkome ne be priežasties. H. Hendrixo įsitikinimu, jis padeda mums atrasti tas sielos vietas, kurioms būtinas išgydymas. Tad tai nėra klaida, o pasirinktas žmogus idealiai tinka, kad padėtų mums užaugti ten, kur neužaugome vaikystėje.

H. Hendrixas mano, kad tik dešimtadalis konfiktų porose kyla dėl to, kas vyksta esamu metu. Likusi dalis yra partnerių reakcijos į vaikystės nuoskaudas, kurios dažnai net nėra suvokiamos.

Dr. H. Hendrixas, remdamasis savo ilgamete porų konsultavimo praktika, sukūrė santykių „išgydymo“ metodą, kurį pavadino „Imago“ santykių terapija. Knygoje „Santykių labirintai“ pateikiami pagrindiniai šios terapijos principai ir pratimai, kuriuos gali naudoti poros, patiriančios bendravimo sunkumų.

Leidykla „Tapati“ maloniai sutiko pasidalinti šios knygos ištrauka su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Nutraukta bendrystė

Atskirumo iliuzija yra priežastis, dėl kurios dauguma porų kreipiasi terapijos. Jie nejaučia bendrystės vienas su kitu ir nejaučia vientiso ryšio su aplinkiniu pasauliu ar visata. Jie jaučiasi atskirti, izoliuoti ir vieniši. Jų santykius galima apibūdinti kaip „Aš prieš tave“. Patirtis mus išmokė, kad pagrindinė priežas tis, kodėl poros nesugeba sukurti „Aš–Tu“ santykio, yra ta, kad jie nepatyrė jo vaikystėje. Liūdna, bet dauguma žmonių savo pirmąsias „problemas santykiuose“ patiria per pirmuosius aštuoniolika gyvenimo mėnesių. Vaikų raidos ekspertai vadina šį kritinį laikotarpį „prieraišumo etapu“. Turėti glaudų ryšį su vienu ar daugiau globėjų yra svarbu visos vaikystės metu, bet jis yra esminis tais pirmaisiais mėnesiais.

Kad galėtų patirti stiprų ir saugų ryšį su globėju, vaikams reikia, kaip įvardija vaikų psichologai, „įsijautusių“ tėvų. Tai globėjas, kuris yra šalia visomis prasmėmis: didžiąją laiko dalį jauti jo fizinį ir šiltą emocinį buvimą. Idealiu atveju, šis globėjas gerbia tavo individualumą ir stebi tavo užuominas, ko tau reikia tuo metu. Esi laikomas ant rankų, kai tau reikia paguodos ir fizinio artumo. Pamaitinamas, kai esi alkanas. Nuraminamas, kai esi irzlus, bijai ar tau skauda. Paguldomas į lovą, kai esi pavargęs. Šis įsijautęs gimdytojas skatina tave išreikšti visą tavo jausmų spektrą – džiaugsmą ir žaismingumą, nusivylimą ir pyktį. Gerus, blogus ir bjaurius.

Tavo globėjas neatstumia tavo jausmų, bet priima juos ir atkartoja: „Laimingas kūdikis! Tu toks laimingas kūdikis!“, „Tu atrodai supykęs. Ar pyksti, kad turėjai nustoti žaisti?“ Visa tai daroma priėmimo, meilės ir gerumo dvasioje. Kai turi įsijautusį gimdytoją, nesi jam našta nei jo paties nepatenkintų poreikių sprendimas. Esi laisvas būti savimi ir gali būti emociškai ir fiziškai artimas globėjui tuo pačiu metu. Įsijautusių tėvų vaikams labiau tikėtina sukurti pasitenkinimą teikiančius meilės santykius suaugus.

Kadangi turėjo saugius, puoselėjančius ryšius su savo globėjais, jie nejaučia perdėtos apleidimo ar susiliejimo baimės. Jie nėra linkę rinktis partnerio vien iš poreikio, nes dauguma jų pirminių poreikių buvo patenkinti vaikystėje. Jų netraukia žmonės, kurie jų nepaiso, kritikuoja arba smurtauja. Kai su jais elgiamasi blogai, tai jiems atrodo visiškai svetima, ne vietoje ir iš esmės neteisinga. Be to, jiems gana lengvai sekasi pritraukti tinkamus partnerius. Emociškai išraiškingas, teigiamai save vertinantis, pakankamai saugiai besijaučiantis ir atviras intymumui asmuo yra labai patrauklus kitiems.

Desperatiškos ryšio paieškos

Deja, daugelis iš mūsų turėjo neįsijautusius tėvus, todėl savo nepatenkintus poreikius atsinešame į savo, kaip suaugusiųjų, santykius. Mes ne tik patyrėme atskyrimą nuo tėvų; mes pradėjome jaustis atskirti nuo savo pačių dalies. Šis vidinis ir išorinis trūkis sukėlė izoliacijos jausmą – nuo kitų ir, platesniame kontekste, nuo pačios visatos. Šis trūkis įvyko dėl dviejų pagrindinių rūšių psichologinių žaizdų: nepriežiūros arba įsibrovimo.

Plačiausia prasme mūsų tėvai mus apleido nepasirūpindami mūsų poreikiais, arba jie įsibrovė į mūsų erdvę, bandydami patenkinti savo poreikius per mus. Dauguma vaikų patiria abiejų tipų žaizdas, nes daugelyje šeimų vienas iš globėjų yra linkęs įsibrauti, o kitas – būti neatidus. Šis painus elgesys vaikui byloja: „Dabar man tavęs reikia. O dabar – ne.“

Mes su Helena laikome šį vaikystėje įvykusį trūkį visų žmonijos problemų šaltiniu ir manome, kad mūsų bendrystės suvokimo atkūrimas yra visokio išgydymo šaltinis. Mūsų diagnozė nelaimingoms poroms yra viena ir ta pati – nutrūkęs ryšys, ir terapijos tikslas yra vienas – padėti jiems atkurti ryšį vienam su kitu. Kai du žmonės išmoksta suartėti labai giliame lygmenyje, vaikystėje patirtas skausmas netenka savo geluonies.

Kaip aptarsime 1-ame skyriuje, pasąmonė labai sunkiai atskiria praeitį nuo dabarties. Kai poros išgydo trūkusį ryšį dabartiniame santykyje, jie tuo pačiu metu išgydo traumą, kurią patyrė būdami maži. Jų santykis tarpusavyje ir su Visata yra atkuriamas. Šis ryšys gali turėti galią ir kokybę, kuri siejama su dvasine patirtimi. Santykis tampa šventa vieta. Išgydoma dabartis; išgydoma praeitis; išgydomas ryšys su visuma.

Mums taip pat tapo labai aišku, kad saugumas yra pirmoji artumo sąlyga. Du žmonės negali užmegzti artimo ryšio, jei jie ginasi nuo negatyvumo krušos arba jei gyvena baimėje, kad partneris apleis ar užgoš. Dėl šios priežasties visi Imago pratimai yra skirti pašalinti negatyvumui ir skatinti saugumui ir abipusei pagarbai. Pirmasis pavyzdys yra 10-as pratimas „Romantikos atkūrimas“.

Romantikos atkūrimo pratimas skatina poras elgtis taip, lyg jie būtų ką tik įsimylėję – rodyti vienas kitam švelnų dėmesį, dovanoti dovanas ir kalbėti meilės žodžius. Taip vaidinti būtina keletą savaičių. Nors daugelis porų šį pratimą pradeda sukandę dantimis, kartojant tokį elgesį perprogramuojamos jų neuronų jungtys, ir jie vėl gali pamatyti vienas kitą kaip mylimuosius ir draugus, o ne priešus. Pradeda augti saugumo pojūtis.

Pratimas „Prašymas keisti elgesį“ sukelia saugumo jausmą, padėdamas poroms patenkinti vaikystėje nepatenkintus poreikius, kurie yra pagrindinis didesnės dalies giluminio pykčio šaltinis. Per pirmąjį šio pratimo etapą poros ištiria savo nuolatinius nusivylimus vienas kitu, o tada atpažįsta vaikystės norą, slypintį po kiekvienu nusivylimu. „Mane erzina, kad valydamas (-a) virtuvę, to nedarai kruopščiai. Aš norėčiau, kad žmonės, kurie manimi rūpinasi, būtų labiau atsakingi. Būdamas (-a) vaikas jaučiausi, kad niekas man nepadeda.“

Antrajame etape vienas partneris prašo kito labai konkretaus ir įvykdomo elgesio pokyčio, kuris padės patenkinti giluminį norą. Kadangi abu asmenys nesąmoningai suvokia vienas kitą kaip surogatinius tėvus, elgesio pokytis patiriamas lyg įvykęs praeityje ir išgydo pradinę traumą. Kadangi jų tarpusavio nusivylimas kilo iš vaikystės skausmo, numalšinus šį skausmą sušvelninamas pyktis, ir šis nebeardo jų santykių. Pašalinus pyktį, poros dar labiau suartėja.

Saugumą dar labiau sustiprina pratimas „Apkabinimas“. Kovų dėl įtakos įkarštyje mums atrodo, kad partneris tyčia užlaiko meilę ar sukelia skausmą. Norime smogti atgal arba užsisklęsti, kad save apsaugotume. Bet šis pratimas greičiau nei per trisdešimt minučių padeda žmonėms suvokti skausmą, kuris sukėlė jų partnerių gynybines reakcijas. Šio prisiminimus žadinančio pratimo metu pora paeiliui laiko vienas kitą glėbyje ir klausosi šiam pasakojant apie savo vaikystę. Po pratimo jie pradeda matyti vienas kitą kaip „labai sužeistus“, o ne „užgaulius“ arba „blogus“.

Apkabinimo pratimas ne tik skatina saugumo jausmą, bet ir labai prisideda prie gydymo proceso. Šio pratimo jėga slypi tame, kad ribos tarp partnerio ir tėvų yra sąmoningai ištrinamos. Tavo partneris švelniai laiko tave, kai pasakoji, kad vaikystėje negavai pakankamai fizinio švelnumo. Tavo partneris dėmesingai išklauso tau pasakojant, kad globėjai į tave nekreipė dėmesio. Tavo partneris tave supa ir drąsina tau pasakojant, kad būdamas (-a) mažas (-a) vienas (-a) išgyvenai savo sielvartą. Tau prisimenant iš praeities likusį skausmą partnerio dėmesys ir užuojauta tampa universaliu gydančiu balzamu. Pradedi jausti artimą ryšį su savo partneriu, o praeities skausmas tampa mažiau kankinantis.