Kai pražysta tyla

Romualdas Rakauskas, „Žydėjimas“ (XX a. II p.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Buvau vienuoliktokas ir rajono laikraščiui rašiau straipsnį apie tylą. Pamenu, jog rėmiausi eilėraščiais iš poetų pirmųjų knygų. Tada, matyt, nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl tokia tema man labai rūpėjo.

Vėliau, jau studijų metais, perskaičiau Gražinos Cieškaitės eilėraštį „Tylos žydėjimas“, sukurtą 1973 m. Įsidėmėjau pradžią:

Pražydėjo poetui kaip jūra žvaigždynų šviesa,

jam tyla nemari mėnesienos žiedais nusileido;

buvo žemė graži – kaip stebuklo šešėlis visa.

Ir žydėjo tyla virš jo vaikiško, mylinčio veido.

Kai galvodavau apie žmones, kurie vengia susibūrimų, kuriems gera įsižiūrėti, įsiklausyti, bet neištarti nė žodžio, vis prisimindavau būseną, padedančią išgyventi tylos žydėjimą. Kaip pavadinti asmenis, gebančius tai patirti? Rėkiantis pasaulis gana greitai suranda etikečių: keistas, nepritampantis, atsiskyrėlis, ne kaip visi, liūdnas, nelaimingas, kitoks, ligonis, vienišius… Bet juk retai kada pasakoma: jautrus, subtilus, kūrybingas, į daug ką žiūrintis dvasios akimis. Juos galbūt turėtume pavadinti tylos kūrėjais, tylos saugotojais, gydančius ir besigydančius tyla.

Pažįstu kelis uteniškius, pabėgusius iš miesto ir gyvenančius tolokai nuo kitų. Lyg Henris Deividas Toro Voldene? Turbūt, bet Toro tame miške gyveno dvejus metus, o mano bičiuliai jau bene tris dešimtmečius. Tikrų tikriausi filosofai, mokantys daug darbų, savitai mąstantys, stebintys, besidžiaugiantys kasdienybe, galintys giliai pakomentuoti aktualijas neužmiršdami to, kas nepraeina.

Tylos žydėjimo valandos – tai dovana už egzistencinius slenksčius, už puolimus ir už supratimą, kad daug negerų dalykų pakeisti negalime. Tuomet kitoks debesies kraštas, kitoks praeities įvykio kontūras, kitoks skriaudos interpretavimas, kitaip priartėja vaikystė su vieversiais, avimis ir neryškiomis pėdomis žėrinčiame sniege. Nuostaba matant ar įsivaizduojant stirną sode, lėtai judančią sraigę ar žmogaus altruistinį poelgį. Galimybė tyliai pasikalbėti su Justino Marcinkevičiaus „Mažvydu“. Tuo metu esame gražesni, stipresni.

Matyt, bėgdami nuo minios neišvengiame dramatiškų situacijų ar akimirkų. Suklūstu pamatęs vaikus ar paauglius, kurie būdami bendraamžių būryje lyg ir slepiasi nuo visų, lyg ir yra nutolę nuo to, kas vyksta dabar. Kokie jie bus? Gal būtent jie negalės išvengti patyčių? O gal tėvų patariami mokysis prisitaikyti, kalbėti niekus, kad neatstumtų. Bet juk vien dėl to neišvengs diskomforto.

Jau prasidėjo reklaminiai raginimai, kaip reikėtų laukti švenčių, kad jos būtų labai linksmos. Kasmet esame patikrinami šiuo testu, kasmet – tik kuo daugiau pirk, tik galvok apie turtingą stalą, tik skubėk, skubėk taip sukurdamas triukšmą.

Staiga žvilgteliu pro langą – Utenėlė labai rami, gražiai saulės apšviesta. Susigėstu: kalbu kitiems apie tylą netylėdamas. Pats laikas išeiti į laukus.