2022 01 04

Lėja Šopauskaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kai tikslas yra primestas, žmogus galiausiai ima juo nebetikėti

Kelias iš Subartonių į Merkinę 2021 pavasarį. Brolių Černiauskų nuotrauka (2021 m.)

Lėja Šopauskaitė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Tyto alba“ organizuoto eseistikos konkurso „Kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi po 20 metų?“ laureatė, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos 11 klasės mokinė.

I remember

But it hasn’t happened yet

Björk

Gal kiek per mažai garsus anksčiau, bet ypatingu, universaliu kūrėju šiandien laikomas skulptorius Šarūnas Šimulynas išėjo namo, nes, kurdamas nuolatinėje nuodingų medžiagų aplinkoje, nedėvėjo apsaugos priemonių. Lietuvos meno lauke būta gausybė tokių kaip Šimulyno atvejų.

Priežasčių yra begalės: kartais nusipirkti apsaugos priemonių nėra galimybių, kartais smarvė tiesiog ignoruojama, neteikiama jai per didelės reikšmės, o blogiausia būta tais „tamsiaisiais“ laikais – apsaugos priemonių tiesiog nebuvo, tuomet žmonės nuodijo patys save to nė nenumanydami (šiuo atveju net cigaretė skamba kaip geresnis variantas, nes čia bent nuodiji save sąmoningai). Tačiau šįkart norėčiau paanalizuoti būtent nesąmoningo nuodijimosi fenomeną Lietuvoje.

Taigi, lietuvio santykis su aplinka… Juokingas paradoksas – juk pats žmogus yra ne kas kita, kaip aplinkos dalis, tad pradėdami kalbėti apie aplinką iš tikrųjų pradėtume ne nuo to galo. Tai reikštų, kad visų pirma reiktų panagrinėti ne lietuvio santykį su Lietuva, bet jo, kaip aplinkos dalies, santykį su savimi pačiu.

Pirmiausia nuodinga yra ne aplinka, bet pasirinkimas dirbti su nuodingomis medžiagomis. Netikiu Mišelio de Montenio mintimi, jog blogiui tik prikabiname vardą „blogis“, nes, net jeigu pakeistume žodžius iš toksiškos medžiagos į skaniai kvepiančios medžiagos, galų gale vis tiek rezultatas bus tas pats – apsinuodijimas. Tačiau kai gerai pagalvoji, toksiškos medžiagos visų pirma yra tiesiog medžiagos, kaip ir bet kurios kitos, skirtingų savybių turinčios. Jų pasirinkimas priklauso nuo klausimo: „Ką ketinu pasiekti?“ Vienaip būna, kai kūryba yra sau, ir visai kitaip, kai priimamas užsakymas ar rengiama grupinė paroda. Taip ir žmogui siekiant tikslo: viena yra, kai išsikeli tikslą sau, ir visai kas kita, kai tikslas yra bendruomeninis. Analizuojant paaiškėja skaudi tiesa, jog dažnai esame užsispyrę egoistai ir asmeninius tikslus primetame bendruomenei, arba atvirkščiai.

Pavyzdžiui, prisiminkime pramonės perversmo laikus, po kurių atsirado didelė verslių darbininkų paklausa. Ši paklausa paskatino ir Lietuvos mokyklose užsiimti žmonių, kurių gyvenimo tikslas daug uždirbti ir saugiai gyventi, rengimu, taip šį individo tikslą paverčiant visuotiniu. Šis iš esmės vulgarus tikslas ne tik prieštarauja žmogaus prigimčiai, bet primetamas visuotinai dar ir priverčia žmones priimti sprendimus, tiesiogine to žodžio prasme griaunančius gyvenimus. Gyvosios piligrimystės klausimas „Ko vertas kelias, nevedantis į šventovę?“ byloja ir apie žmogaus gyvenimą – ko vertas gyvenimas, neturintis tikslo? Kai tikslas yra primestas (šiuo atveju „kilnusis“ daug užsidirbti ir saugiai gyventi), žmogus galiausiai ima juo nebetikėti, taip likdamas gyventi beprasmybėje.

Tepraregi aklieji! Kokia daugybė jaunų žmonių Lietuvoje ne vien tik supainioja šį primestą tikslą su savu, dar didesnė daugybė išvis jų neatskiria. Juk vis dėlto tikslas, nors ir yra primestas visuomenės, yra paties tavo pasirinkimų suformuluotas. Gal nuskambės tiesmukai ir kiek per griežtai, bet jeigu nesugebi pastebėti primetamo tikslo įtakos asmeniniam gyvenimui, vadinasi, jo nevertini kritiškai, o jeigu nevertini kritiškai, galima daryti išvadą, jog išvis apie jį nemąstai. Paprasčiausiai – jeigu neužuodi, kad toksiški garai smirdi, vadinasi, kažkas negerai su tavo kvėpavimo sistema. Atrodo, kad toksiškų garų užuodimas yra savaime suprantamas, bet tai esti klaidinga išvada. Iš tikrųjų žmogui nėra nieko „savaime suprantamo“ (angl. common sense). Pirmas žingsnis, kad atpažintum garų nuodingumą, reikia apie juos mąstyti. „Aš nesigilinu, nes su mąstymu ateina liūdesys, o man depresijos nereikia“, – taip kalbėjo pažįstama iš paralelinės klasės. Deja, yra dalykų, apie kuriuos mąstyti būtina. Kai nemąstai, kad nuodingi garai paveiks tavo sveikatą, nenaudoji apsaugos priemonių, todėl ir vyksta toks reiškinys kaip nesąmoningas apsinuodijimas.

Taigi po mąstymo ateina atpažinimas. Galiausiai supranti, kad aplinka yra neišvengiamai toksiška. Skulptorius gali nedirbti su toksiškomis medžiagomis ir jam nereikės ieškoti būdo, kaip kvėpuoti nuodingoje aplinkoje. Tuo tarpu žmogus šios galimybės neturi. Gyvename tam tikroje vietoje, tam tikru laiku (Lietuvoje dvidešimt pirmajame amžiuje) ir tai esti objektyvi tikrovė, nuo kurios esame bejėgiai pabėgti. Taigi neišvengiamai besinuodydami skirtingai į toksiškus garus reaguojame: vieni jų tiesiog neužuodžia ir nuodijasi to nė nejausdami, o prisisiurbę garų, kas liūdniausia, ima nuodyti ir aplinkinius; kiti pradeda analizuoti nuodingą sudėtį – šie vargšeliai yra pasmerkti nugrimzti į ašarų liūną; o treti ieško vietos, atliekančios respiratoriaus funkciją, – vietos, kurioje veikdami galėtų kvėpuoti net ir toksiškoje aplinkoje.

Vietos ieškojimas, trečias dalykas savęs analizavimo kely, yra vienintelis būdas, ką gali žmogus daryti neišvengiamai nuodingoje aplinkoje. Šis ieškojimas yra priežastis, kodėl nuolatos jaučiame begalinį dvasinį alkį. Apie dvasinį alkį kalba C. S. Lewisas knygoje „Apstulbintas džiaugsmo“. Džiaugsmą jis apibrėžia kaip grožio ilgesį. Šis ilgesys visai tiksliai apibūdinamas Björk dainoje: „I miss you, but I haven‘t met you yet“ [Aš tavęs pasiilgau, bet iki šiol nebuvau tavęs sutikusi]. Tai netradicinis džiaugsmo suvokimas, mat Lewiso džiaugsmas yra kildinamas iš kančios, nors tarp šių dviejų dalykų dažnai yra pabrėžiama aiški takoskyra.

Žmonės, suvokę, kad jau kurį laiką nejaučia džiaugsmo, pajunta tuštybę. Šie nelaimingieji yra paklydę ieškodami savo vietos. Jų tuštybės jausmas atsiranda iš kančios, kylančios iš troškulio kamuojamos dvasios. Tai yra reakcija, atsiradusi po suvokimo, jog nuodingoje aplinkoje yra nepajėgūs kvėpuoti. Bet pirmieji du žingsniai jau nueiti – apmąstyta ir atpažinta. M. Twaino romane „Jankis karaliaus Artūro dvare“ pagrindinis veikėjas jautėsi blogai, gyvendamas kasdienį meistro gyvenimą. Jam buvo koktu nuo suvokimo, kad jis tėra vienas iš tūkstančio meistrų, tokių pat kaip jis. Tačiau gyvenimo mestas iššūkis netikėtai įprasmina jankio gyvenimą – jis iš naujųjų laikų nusikelia į viduramžius ir, kad ir kaip būtų keista, atranda savo vietą vadinamuosiuose „tamsiuosiuose amžiuose“. „Touched a heart of the place“ [,,Paliestas vietos širdies“], – manau, būtent tokį, pasak skulptoriaus, žemės menininko Andy Goldsworthy, ryšį su vieta pajuto jankis. Tokio ryšio su tėvyne Lietuva ir turėtume siekti.

Taigi apibendrindama norėčiau pasakyti, kad visgi būtų neteisinga pradėti nuo aplinkos, kalbant apie Lietuvą po dvidešimties metų. Pirmiausia reikėtų pradėti analizuoti pačius save. Pirmiausia – lietuvis, paskui – Lietuva. Aš, kaip Lietuvos pilietė, tikiuosi rasti vietą, kuri pasotins mano dvasinį alkį – rasti vietą, kuri paliestų širdį. O iš vietos – Lietuvos, tikiuosi šio supratimo, kad pradėti reikia nuo savęs. Galutinis tikslas – rasti – ateina iš ieškojimų, ieškojimai – iš atpažinimo, o atpažinimas – iš mąstymo. Būtent mąstančioje visuomenėje ir norėčiau gyventi. Tik pradėję mąstyti atpažinsime primestus tikslus nuo savų ir imsime veikti tikslingai. Juk žmogaus gyvenimas yra kelias, o ko vertas kelias, nevedantis į šventovę?

Konkursui ruoštis padėjo mokytoja Laima Laurinavičiūtė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien