„Kai užkasite, sukilkit…“ Tarasas Ševčenka – tarp Ukrainos ir Lietuvos

Kiekvieną vakarą pro langą matėme Teatro aikštėje prie pagrindinės miesto eglės besirenkančius šimtus miestiečių ir turistų. Skambėjo muzika, šurmuliavo naujametė mugė, minioje vaikščiojo net du – katalikiškas ir stačiatikių – Kalėdų Seneliai… Ir, rodėsi, tik vienas vienintelis žmogus išdidžiai ir priekaištingai nuo savo aukšto pjedestalo žvelgė į visą šitą šurmulį bei žingsniuojančius Laisvės prospektu žmones – didysis Ukrainos poetas, prozininkas, dailininkas, grafikas, etnografas, visuomenės veikėjas Tarasas Ševčenka, dar žinomas Kobzariaus vardu.

Šiandien, kai visoje Ukrainoje daug mėnesių sproginėja bombos, kai raketos krenta visai greta nuostabiojo Lvivo, ypač skaudžiai skamba poeto dar 1847 m. parašyti žodžiai:

Toli gražu man ne vis viena,

Jeigu nedorėlių gauja

Apniko mielą Ukrainą

Ir užliūliavusi skandina

Ją, apiplėštą, ugnyje…

Supraskite, man ne vis viena!

(Vertė Aleksys Churginas.)

Aukštas, didingas Kobzariaus paminklas iškilo Lvive praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Poeto figūra išlieta Argentinoje ir laivu atplukdyta į Hamburgą, o jau iš ten pervežta į Lvivą. Greta skulptūros į dvylikos metrų aukštį kyla bronzinė „Nacionalinio atgimimo banga“ su figūriniais reljefais. Iki tol sovietų valdžia, nors ir pripažinusi Kobzarių genijumi bei kovotoju už socialines teises, nevertino jo kaip ukrainiečių tautos dvasinio lyderio. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad dar Austrijos–Vengrijos laikais miesto visuomenė mėgino T. Ševčenkai pastatyti paminklą, bet valdininkai leidimo nedavė.

1914 m. būtent Lvive vyko pirmasis viešas T. Ševčenkos šimtųjų metinių minėjimas. Švenčiant antrąjį šimtmetį, žurnalistai suskaičiavo, kad legendinio poeto garbei trisdešimt dviejose pasaulio šalyse pastatyti tūkstantis šešiasdešimt paminklų ar kitaip įamžintas atminimas. Kaip sakoma, jokių komentarų nebereikia.

Kas kartą, eidami pro didingą monumentą, permąstydavom skaudžią šios, didžiausios, Europos valstybės istoriją ir jos ryšius su Lietuva. Vis kas kartą suprasdavom, kad laisvė į šią žemę atėjo ne 1991-aisiais. Ir ne 2014-aisiais. Laisvės dvasia čia sklandė visada. Ir kai Lotynų katedroje per Kūčių vakaro Mišias šimtai žmonių įvairiomis kalbomis linkėjo vieni kitiems ramybės, norėjosi būti su jais ne tik tą minutę.

T. Ševčenka buvo universalus, daugelį talentų turėjęs žmogus, nugyvenęs, deja, vos keturiasdešimt septynerius metus. Jau prieš porą šimtmečių jis svajojo apie realiai nepriklausomą savo Ukrainą, kai čia bus gerbiama jos kalba, kultūra ir istorija. Tada ir žmonės šioje šalyje bus tikrai laimingi.

Labai nedėkinga kalbėti apie garsių asmenybių gyvenimą. Visko neišsakysi, o trumpai ne visada pavyksta. Ir vis dėlto ryšiuosi kai ką pastebėti, nes jaunajai kartai, manau, šis didingasis ukrainietis, deja, ne visai pažįstamas.

Gimė Tarasas Ševčenka 1814 m. baudžiauninkų šeimoje, kur, be jo, augo dar šeši vaikai. Jo tėvai priklausė generolui leitenantui Pavelui Engelhartui. Sulaukęs vos devynerių, Tarasas neteko mamos, o dar po dvejų metų – ir tėvo. Būdamas keturiolikos pradėjo tarnauti jau minėto dvarininko namuose.

Ši pavardė būsimojo legendinio klasiko gyvenime atliko kaip reta didelį vaidmenį. 1829–1831 m. jis, dar baudžiauninkas, su savo ponu P. Engelhartu gyveno Vilniuje, laisvalaikiu mėgindamas perpiešti įvairius paveikslus. Vilniaus universitete mokėsi dailės pas Joną Rustemą, studijavo dailininko Jono Babtisto Lampio kūrybą, tapo 1831 m. sukilimo liudininku.

VU Istorijos fakulteto sieną šiandien puošia bronzinė memorialinė lenta.

1961 m. gegužę, minint Taraso Ševčenkos 100-ąsias mirties metines, atidengta pirmoji lenta su poeto bareljefu ir įrašu lietuvių, ukrainiečių bei rusų kalbomis: „Šiuose rūmuose, dailininko J. Rustemo studijoje, mokėsi didysis Ukrainos poetas revoliucionierius Tarasas Ševčenka.“ 1997 m. kovo 9-ąją toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta. 2006 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete atidaryta Taraso Ševčenkos auditorija.

Be kita ko, Vilniuje poetas ir dailininkas susipažino su mergina, siuvėja Jadvyga Gusikovska, sužadinusia pirmosios meilės jausmus. Iki pat mirties jis neužmiršo Vilniaus. Laiškuose draugams vėliau rašydavo: „Vilnius brangus mano širdžiai…“

Garsingam Vilniuje įvyko

Ne per seniai baisių dalykų.

Tada dar veikė… Žodis tas

Eilutėn nesutilps, ko gero…

Kad kiltų krašto sveikata,

Ligoninę ten atidaro.

O bakalaurus, studentus

Išvaiko: pas Aušros vartus

Neva kepurių nenuvožia.

Kvailys matyt iš pusės žodžio.

Bet to studento negaliu

Aš niekaip pavadint kvailiu.

Buvo tai sūnus lietuvės,

Prakilnios grafienės.

Buvo rimtas ir protingas

Ir pas motę vienas.

(1848 m., vertė Vytautas Bložė)

Visa tai prisimindavom stovėdami Lvivo Laisvės prospekte dar neaidint oro pavojaus sirenoms ir neraudant motinoms, praradusioms savo vaikus. Ir prisiminėme, kad Vilniuje, Ukrainos skvere, prie Arklių, Visų Šventųjų ir Bazilijonų gatvių sankirtos, taip pat yra 2011 m. atidengtas paminklas Tarasui Ševčenkai – jaunam, maištingam, vilties pilnu žvilgsniu. Čia jis dar nežino, kokie išmėginimai laukia tos gražios šalies, pavadintos Ukrainos vardu, kokie sunkumai jai parengti istorijos.

Grįžę į Vilnių perėjome vietas, kuriose neabejotinai lankėsi tada dar visai jaunas Tarasas. Ukrainos mokslininkas ir rašytojas profesorius akademikas Anatolijus Nepokupnas nustatė, kad T. Ševčenka nuo 1829 m. rugsėjo 9 d. iki 1830 m. kovo 19-osios gyveno štabsrotmistro dvarininko Pavelo Engelharto bute dabartiniu adresu Pilies gatvėje 10, kur šiandien įsikūrę grožio namai „Sophistique“ ir viešbutis „Atrium“, bei name Didžiojoje gatvėje 23, kur dabar yra Lenkijos ambasados Lenkų institutas. Vilniaus Pilies gatve T. Ševčenka eidavo tikriausiai kone kasdien, matė iš gatvės atsiveriantį vaizdą į Gedimino kalną ir Aukštutinės pilies bokštą.

Tiesą sakant, atminimo lenta Pilies gatvėje ne kiekvienam pastebima, ypač greta gerokai ryškesnės tame pat name gyvenusiam estrados dainininkui Antanui Šabaniauskui skirtos atminimo lentos. Antruoju adresu esančiame pastate priešais rotušę tada veikė miesto teatras. Kad jį lankė Engelhartai, kaip ir kiti to meto elito atstovai, nekyla abejonių, bet ar teko lankytis Tarasui – klausimas. Tačiau Engelhartų namus neabejotinai lankė asmenys, priklausę to meto Vilniaus elitui, ir į miestą atvykę svečiai, dažniausiai meninės garsenybės – muzikai, dainininkai, dailininkai, ir tai darė būsimajam poetui, dailininkui didelę įtaką.

Skamba paradoksaliai, bet šiandien ir patį P. Engelhartą Vilniuje prisimename ne dėl kokių nors jo paties išskirtinių nuopelnų, bet dėl ryšio su T. Ševčenka, buvusiu jo baudžiauninku ir kazokėliu, kurį talentas, kūryba ir palankios aplinkybės iškėlė į garsiausių Europos asmenybių gretas.

Grįžęs iš Vilniaus, 1831 m. T. Ševčenka persikraustė į Peterburgą. Čia būsimasis poetas susitiko kraštietį menininką Ivaną Sošenką, šis jį supažindino su kitais menininkais. O pastarieji, pastebėję jaunuolio talentą, pradėjo rengtis išpirkti jį iš baudžiavos. Tuo ypač rūpinosi garsūs dailininkai Karlas Briulovas ir Aleksejus Venecianovas bei poetas Vasilijus Žukovskis. Jie dvarininkui sumokėjo 2500 rublių, ir 1838 m. T. Ševčenka iš baudžiavos buvo išpirktas.

Tų pačių metų gegužės 21-ąją jis įstojo į Imperatoriškąją menų akademiją, ją baigęs 1845 m. įgijo laisvojo dailininko laipsnį. Keliavo po Ukrainą, rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Nuo 1846 m. gyveno Kyjive, o 1847 m. vasarį tapo Kyjivo universiteto piešimo dėstytoju. O tų pačių metų kovo 24-ąją už priklausymą slaptai „Kirilo ir Metodijaus“ draugijai bei maištingus eilėraščius buvo nuteistas tremčiai Orenburgo atskirojo korpuso Orsko tvirtovėje. Ten gyveno 1847–1850 m. Prie nuosprendžio puikavosi ir caro rezoliucija uždrausti vyrui rašyti bei piešti.

„Retai, – rašė T. Ševčenka, – galima aptikti tokią neįspūdingą vietovę. Plokščia ir plokščia. Vietovė atrodo liūdnai, monotoniškai, siaurutės upelės Uralas ir Orė, apsinuoginę pilki kalnai ir nesibaigianti Kirgizijos stepė… Visos ankstesnės mano kančios, palyginti su šiais vaizdais, buvo vaiko ašaros. Skaudu, nepakeliamai skaudu.“

Draudimas piešti nebuvo panaikintas iki pačios tarnybos pabaigos. 1848–1849 m. T. Ševčenka dalyvavo Aralo jūros tyrinėjimų ekspedicijoje. Geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusių aukštų karininkų dėka vyrui buvo pavesta nupiešti Aralo pakrantės vaizdus. Tačiau apie šį pažeidimą tapo žinoma Peterburge. Karininkai gavo papeikimus, o Tarasas išsiųstas į naują dykumą – Novopetrovsko tvirtovę prie Kaspijos jūros su pakartotiniu draudimu piešti. Čia jis gyveno septynerius metus – iki kol baigėsi tarnyba.

Pirmieji treji gyvenimo metai šiose „dvokiančiose kareivinėse“ buvo poetui ir dailininkui ypač sunkūs. Vėliau komendanto ir jo žmonos, pamilusių T. Ševčenką už jo švelnų charakterį ir prisirišimą prie vaikų, dėka režimas palengvėjo. Neturėdamas galimybės piešti, Tarasas pradėjo lipdyti, mėgino užsiimti labai brangiu malonumu – fotografijos menu. Novopetrovske poetas parašė keletą apysakų rusų kalba.

Pagaliau 1857-aisiais draugų padedamas T. Ševčenka iš tremties grįžo ir po metų atvyko į Maskvą, po to – į Peterburgą. 1859 m. sugrįžo į Ukrainą, bet visą laiką buvo stebimas policijos. Tarasui uždrausta nuolatos gyventi Ukrainoje ir liepta privalomai persikelti į sostinę.

Dešimtmečio tremtis, ligos paveikė talentingo, laisvę nepaprastai mylėjusio žmogaus sveikatą. Jis mirė 1861 m. vasario 26-ąją (senuoju stiliumi).

Pirmiausia jį palaidojo Peterburgo Smolensko kapinėse, o po dviejų mėnesių, kaip buvo prašęs pats Tarasas, ukrainiečių literatūros įkūrėjo palaikai perkelti ant Černečnos kalvos šalia Kanivo miesto. Atsiradus čia didžiojo poeto kapui, kalvą pradėta vadinti Taraso kalva.

T. Ševčenkos dailės palikimą sudaro per 800 darbų – portretų, peizažų, mitologinių, istorinių, žanrinių paveikslų. Be to, jis paliko šimtus eilėraščių, poemų, baladžių.

Susipraskit, būkit žmonės!

Laukia nemalonės!

Grandines sunkias sutraukys

Surakinti žmonės,

Teismas stos, pradės byloti

Dnepras ir kalnynai!

Ir pasrūs upeliais kraujas

Jūron iš krūtinių

Vaikams jūsų…

(1845 m., vertė Sigitas Geda.)

Ukrainos literatūros klasikas Ivanas Franko 1914 m. per T. Ševčenkos šimtmečio minėjimą kalbėjo: „Jis buvo kaimiečio vaikas ir tapo dvasios karalystės valdovu, jis buvo baudžiauninkas ir tapo žmonijos kultūros milžinu, jis buvo savamokslis ir parodė profesoriams ir knyginiams mokslininkams naujus šviesius ir laisvus kelius. Dešimt metų jis kentė carinės armijos muštrą, o dėl Rusijos laisvės padarė daugiau negu dešimt nenugalimų armijų.

Likimas persekiojo jį kaip įmanydamas, tačiau neįstengė jo sielos aukso paversti geležimi, neįstengė jo meilės žmonėms paversti neapykanta ir didyste. Likimas negailėjo jam kentėjimų… Gražiausią ir vertingiausią lobį likimas jam davė tik po mirties – nemirtingą šlovę ir vis pražystantį džiaugsmą, kurį milijonams žmonių širdžių nuolatos žadina jo kūryba: iš naujo vis gilintis, nagrinėti, prisiliesti prie jo darbų. Toksai buvo ir tebėra mums, ukrainiečiams, Tarasas Ševčenka.“

Neramia širdimi, tarsi jausdami artėjančią tragediją, išskridome iš Lvivo į Vilnių. Atsisveikindami mūsų apartamentų šeimininko paklausėme, kaip jis vertina įtemptą situaciją šalyje ir ar, jo nuomone, gali Putinas pulti Ukrainą. Atsakymas buvo tiesus, nors su juntamu virpesiu balse: „Tik nenormalus žmogus pradėtų karą, kai naftos barelis kainuoja šimtą dolerių…“ Šie verslininko žodžiai kiek nustebino, bet kartu ir nuramino. Didžiausios Europos šalies žmonės galvojo apie šalies ateitį ramindami save, planuodami šviesesnį gyvenimą. Nors akivaizdžiai rengėsi baisiausiajam…

Iki Rusijos invazijos tada buvo likę vos du mėnesiai.

Kai užkasite, sukilkit,

Pančius sudaužykit

Ir krauju piktųjų priešų

Laisvę apšlakstykit!

Ir manęs šeimoj laisvojoj,

Naujoj ir laimingoj,

Neužmirškit paminėti

Žodeliu širdingu.

(1845 m., vertė Antanas Venclova.)