2020 09 09

Vanda Ibianska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kaip aš balsuoju

Vanda Ibianska. Interneto svetainės „Pal. Teofilius Matulionis“ (www.teofilius.lt) nuotrauka

Į rinkimus mes, Lietuvos piliečiai, žiūrime lengvabūdiškai ir atsainiai. Mūsų balsus, simpatijas ir net meilę gaisrininkų greičiu susirenka populistai. Tiesa, paskui juos keikiame, bet tai situacija, kurią prancūzai įvardija kaip „išėjus ir leidžiant laiptais žemyn“, o lietuviai – „šaukštai po pietų“. Dalis ne itin nuovokių piliečių balsuoti išvis neina. Teko būti studentų grupės diskusijoje šia tema. Dalyviai nekompleksuodami tokius taikliai pavadino „tundra neasfaltuota“. Pritariau, nes tai tikrai tundra ir šimtu procentų neasfaltuota. Kaip galima leisti, kad mano gyvenimo kokybės klausimą ir įvairius kitus reikalus lemtų kiti, ne visada Lietuvai gero linkintys žmonės?! Jie patys tai balsuoja stropiai!

O kaip balsuoju aš, netipinė Lietuvos lenkė, kaunietė?

Dar nuo aktyvios, nors ir neskelbtos, tylios veiklos Sąjūdyje (kuklumas nėra mano stiprioji pusė, tad po trisdešimt poros metų garsiai sakau: dariau, ką galėjau) suformavau sau prioritetų schemą. Ji apima tiek partijas, tiek asmenis. Prasideda ir baigiasi žodžiu NEMELUOK!

Pirmas neiginys „Nemeluok!“ skirtas pažadukams. Jie visi be išimties meluoja. Prisimenu, dar litų laikais vienas toks žadėjo po 1450 litų pensijos kiekvienam senjorui. O tas „kiekvienas“, negalvodamas, iš kur pažadukas ims pinigų, kaip sprinteris čempionas nurūko už jį balsuoti. Ir ko tik neprikalbėjo pažadukai (ir dabar kalba)! Tad vadovaujuosi tokiu principu: apsvarstau, ar realūs tie pažadai, ar tiesiog viduriavimas žodžiais?

Antrasis mintijimas yra apie sąžiningumą ir taip pat susiveda į „Nemeluok!“ Seimo nario alga toli gražu ne kosminė. Netgi pridėjus tuos pieštukų ir trintukų pinigus, vadinamąsias kanceliarijos išlaidas. Tai kaip dalis jų mistiniu būdu ima ir pralobsta? Ir tampa berniukai – dabartinukai – milijonieriais. Ai, nereikia apie slėpiningus verslus, 25-mečius paverčiančius turtuoliais. Esu pedantiška boba ir uoli žurnalistė (sakiau, kad kuklumu nepasižymiu), tai internete užmetu akį, ką turi kandidatuojantieji ir jų žmonos. Ir iš kur turi. Taip pat – ką nuveikė ir išvis ką iki šiolei veikė. Taip pat kokia buvo tos veiklos (jeigu ji nesmerktina) kokybė. Tai jau nebloga informacijos dozė.

Trečiasis, irgi apimantis pirmus du, yra reputacijos klausimas. Jis turi prilygti Šveicarijos banko reputacijai. Kol kas matau tik vieną partiją, pridariusią didelių ir mažų klaidų, bet neišsiterliojusią negražiame žodyje (jį akceptavo lituanistai, bet aš vis vien nesižodžiuosiu). Joje nesimato apsivogusių ir smarkiai apsimelavusių. Tiesa, vienas man labai patinkantis asmuo pritaria genderizmui ir abortams. Kadangi abu klausimus man kadaise prireikė nagrinėti ir turiu tvirtas moralines, paremtas mokslu bei etika nuostatas, mane tai labai skaudina. Galvoju, jog to asmens klaidinga nuomonė susiformavo dėl žinių stygiaus šiais klausimais. Pagaliau specialybė kita, tai iš kur gali žinoti. Tikiuosi, kad atsitokės ir atsistos ant švarių, kvepiančių bėgių.

Šiaip jau man juokingi politikai ir partijos, netiesiogiai agituojantys už lietuvišką breksitą. 30 metų melžiame ES, o dabar spirsime jai į papą, kurį žindame, ir nueisime puoselėti savo ypatingos kultūros? Neva unikalios. Lyg kas draudžia ją puoselėti. Eikite į „kultūristus“, kam išsyk į politikus? Už juos nebalsuosiu, ir kvit. Man patinka Europos Sąjunga ir dar labiau patinka NATO. Aljansas tai ypač. Ne tik todėl, kad ten daug protingų vyrų, nors dėl to irgi.

Pati kurį laiką mokiausi Rusijoje ir turėjau daug puikių draugų rusų (visi emigravo, kol neišnuodijo), tačiau bet kuri partija ar politikas, turintis menkiausių sąsajų su Rytų kaimyne, man sukelia pasiutusį įniršį. Teisėtą, suprantamą ir būtiną. Ką sovietai padarė mūsų Tėvynei, mano ir daugybei Lietuvos šeimų, negali būti pamiršta. Tai permanentinis pavojus, nuo kurio nepabėgsime. Tad reikia būdrauti.

Kodėl aš, lenkė, niekada nebalsavau ir nebalsuosiu už Lenkų rinkimų akciją? Tėvai auklėjo sakydami: „Szlachta Litewska zawsze honorowa“ ir „Honor i slawa w žyciu, przy smierci“. Tuo ir apsiribosiu. Darykite išvadas patys. Nors galėčiau daug pasakoti apie Vilniaus kraštą, kuriame mačiau kraupių dalykų. Tik pagarbos, bent jau mano, neįmanoma sulaukti, nešiojant tas Georgijaus juosteles. Ir kalbant bala žino ką, nesusitvarkant regione, kur eiliniai žmoneliai bijo smulkaus valdininkėlio ir su demokratija nė krust iš vietos.

Nieko nėra blogiau, kai žmogui sugenda mąstymo kompasas. Tada jam viskas lyg ir aišku, bet strėlytė pasisuka, ir pilietis eilinį kartą lipa ant to paties grėblio. Ir kaukšt! O kaip nelipsi? Aš tų žmonių nesmerkiu, bet man apmaudu. Atvažiuoja pas rinkėjus kokia nors delikati materija ir pažada… gerovę. Plius daug, daug, daug pinigų ir, regis, tuoj ims bučiuoti jo klausytojus nuo jausmų pertekliaus. Nepaisant koronos, nes jam „viskas dėl žmonių“. Kai pasiklausai, tai atrodo, kad išrinkus jį ir jo partiją – tik pyst, pyst ir pavasaris! Kurgi. Ilgai netrukus ims aiškėti, jog vietoj to – va, jums rytas kolūkyje!

Aišku, šėtono masalas pinigai labai gundo. Tai ir palūžta žmonės. Antra vertus, kaip pažiūrėsi. Man Dangus nešykštėjo lėšų. Dirbau, dirbau, dirbau ir visai neblogai uždirbdavau tuo sovietmečiu. Tėvų turtas, netikėtų palikimėlių vėl kažkaip savaime atsirasdavo. Tik aš kaip neturiu tų pinigų, taip neturiu. Ir vis kartoju: „Ačiū, Viešpatie, kad paėmei pinigais!“ Tai ką jau čia mane sugundysi. Be to, „szlachta Litewska zawsze honorowa“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Grįžkime prie balsavimo. Dar kartą sukonkretinu. Man, kaip sakiau, svarbi partijos reputacija. Jeigu nuo jos sklinda nešvarių pinigų, darbų, poelgių toks blogas kvapas, kad net rujojantis gepardas išvystytų sprukdamas per 100 km/val. greitį, tai tegu jos nariai būna iškiliausi mokslininkai, artistai, visuomenės veikėjai, aš bėgsiu tolyn, aplenkdama poruotis trokštančią greičiausią pasaulyje didžiąją katę. Konkretų pretendentą į politikus – gelbėtojus įvertinti paprasčiau. Lietuva tokia mažutė, kad visi vieni kitus tiesiogiai ar netiesiogiai pažįsta. Į susitikimus su kandidatais eiti reikia. Paklausyti jų čiulbesių, o ir paegzaminuoti. Nes negi balsuosi už tokį, kurį žinai tik „iš televizoriaus“? Tai reiškia, kad nieko nežinai. Tai ir einu.

Štai taip aš ir renkuosi, už ką balsuoti.

Gal ir nerimtai parašiau, bet sąžiningai ir tiesą. Rimtai, liūdnai, gedulingo maršo tonais nemoku. Basta.

Linkiu sėkmės ir nepamirškime, kad mūsų visų namus – Lietuvą – retsykiais reikia pašluoti, paremontuoti, prižiūrėti. O gyventi joje gera ir gražu. Bent jau man, nes ją myliu.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.