Kaip aš nelaukiu jūsų skambučio

Kaip jau turbūt spėjote suprasti – mano darbovietė specifinė. Bendrasis pagalbos centras (BPC) – tokia įstaiga, kur galima skambinti numeriu 112 visą parą, kiekvieną dieną, netgi per šventes. Ta įstaiga, kuri kone prieš dešimtmetį tapo keiksmažodžiu daugelio lūpose – dėl kelių plačiai nuskambėjusių tragedijų, su kurių tragiška baigtimi BPC buvo vienaip ar kitaip siejamas.

Man tebuvo dvidešimt, bet puikiai atsimenu tą visuotinį mėšlo malūną, savo galingais sparnais užgriuvusį BPC: apie tai, kokia bloga ta nauja centralizuota sistema, apie tai, kokie nevykę darbuotojai, apie tai, kaip nuostabu buvo skambinti tiesiai vietos ugniagesiams, vietos GMP, vietos policijai. Stebėjau tą situaciją ir jau tuomet galvojau – kažkas čia ne taip. Ir gimė kažkur viduj abejonės sėkla: kada nors ateiti ir išsiaiškinti, kaip ten kas.

Ir ateinu taip maždaug keturiskart per savaitę po tuziną valandų jau šeštus metus. Prisijungiu savo darbo vietoje, kažkuo panašioje į eilinę darbo vietą eiliniame biure: nieko išskirtinio – tik trys monitoriai ir telefonas. Telefonas, kuris paspaudus žalią mygtuką sistemoje („Pasiruošęs“) prabyla įvairiausiais balsais.

Balsai lieka balsais, o ekranai man priešais akis ir padeda, ir įpareigoja. Kairysis – žemėlapis: ten, jei viskas gerai, sistema man parodo, iš kur Tamsta skambinate. Labai gerai, jei turite nebe mygtukais valdomą telefoną su įjungta GPS funkcija – kelių metrų tikslumu. Jei labai blogai ir skambinate telefonu be SIM kortelės – keliolikos kilometrų tikslumu. Kartais – keliasdešimties. Lietuva, Tėvyne dainų ir artojų – kaip sunku kartais tavyje rasti rugių vyno pririjusį sūnų ar dukrą be piniginės, SIM kortelės ir, savaime aišku, GPS.

Į mane tiesiai žvelgia antrasis ekranas – tai pranešimas. Tai – mano trumpoji miniatiūra, kurią sukursiu išklausęs neilgo – o kartais ir visai netrumpo – jūsų pasakojimo. Kartais miniatiūra priversta pavirsti gan chaotišku haiku: „dega 2a namas, medinis, žmones išėjo“ arba „apsivertė lengvas a/m, praneša pravažiuojantysis, dėl žmonių neaišku“. Tik retkarčiais – laimei.

Dažniausiai mūsų kuriama trumpoji proza skamba taip: „Pranešėją pagaliu sumušė neblaivus sūnus, visi vietoje, GMP nereikia, vaikų nėra.“ Tokia buitiška buitis. Būna ir ilgų istorijų – dažniausiai ilgai įsimenančių: niekad nepamiršiu pačioje savojo kelio pradžioje išgirstos istorijos, kurią iš taksofono – kai jie dar buvo – papasakojo nežinomu likti panoręs žvejys: prieš kelias valandas matė, kaip kitapus tvenkinio iš bagažinės ištraukė ir užmušė žmogų. Kodėl neskambino iš karto? Nes dažnai čia žvejoja, bijojo, kad bus problemų. Mūsų proza, deja, labai turininga.

Trečiasis ekranas – tas, kur dešinėje – telefonija: tai, kam lemta pirmiesiems pamatyti mano kūrinį. Haiku apie degančius namus, apsivertusias mašinas ar skęstančius žmones pirmieji skaito ugniagesių dispečeriai – pajėgų valdytojai, sėdintys šalia mūsų esančioje patalpoje, taip pat Alytuje ar Klaipėdoje. Haiku apie springstančius vaikus, mėlynuojančius vyrus ar raudonuojančias moteris skaito Greitosios medicinos pagalbos (GMP) dispečeriai penkiuose didžiuosiuose miestuose. Miniatiūras apie nusikaltimus, nusižengimus ar tai, ką skambinantysis įsivaizduoja jais esant, skaito dešimties Lietuvos apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų (VPK) budėtojai.

Liūdina mus tai, kad dalis visuomenės vis dar negeba suvokti numerio 112 paskirties: ir tu, BPC operatorius, esi pasmerktas sėdėti nuolat ant parako statinės – dešimčiai skambinančiųjų diktuodamas telefonu numerius, kuriais jie galėtų išsikviesti taksi, picą ar autobusų stoties informaciją, esi pasmerktas užsirauti ant vienuoliktojo skambučio, kuris neabejotinai bus iš kokio nors rezonansinio nusikaltimo ar nelaimės.

Ar mano greitoji kūryba visą šią specifinę publiką įtikina – nuo to priklauso, ar su mano greitąja proza supažindinami ir per visą Lietuvą išsimėtę ugniagesiai, GMP medikai ar policijos pareigūnai. Retsykiais proza manoji sulaukia išskirtinio pripažinimo – patenka į baudžiamąsias bylas, nagrinėjančias kokios nors nelaimės ar nusikaltimo aplinkybes – tada teismuose mano kūrybą narsto kaip įrodymą. Atsakinga kūryba, ką ir bepridursi.

Svarbiausi, žinoma, balsai. Balsai, atkeliaujantys telefonu. Balsai, kurių didelė dalis iki šiol – o BPC įkurtas jau prieš beveik dvidešimt metų – nesuvokia, kur skambina: „Čia policija?“, „Čia greitoji?“, „Jūs gaisrininkai?“ – labai dažnai sulaukiame tokių klausimų. Balsai įvairūs – tiek vyriški, tiek moteriški. Vaikiški, laimė, rečiausi. Balsai susijaudinę ir netgi puolę į paniką. Balsai neblaivūs. Balsai, norintys įžeisti ar pažeminti – tai, deja, vis dar pasitaiko. Skambina žmogus, nesugebėjęs per visą gyvenimą sužinoti savo namų adreso, o kaltas dėl viso to, savaime aišku, esi tu, BPC operatorius.

Balsai nuolat plečia mūsų pasaulėžiūrą. Deja, dažniausiai – tragiškomis aplinkybėmis. Vaikas, pasismaugęs staiga susisukusiose sūpynėse, iš penkto aukšto išgriuvęs kūdikis, kaimynams pagalbos šūksnius girdint – ir, deja, nereaguojant – eketėje paskendę tėvas ir sūnus. Aplink degantį namą – kur viduje degė vaikai – lakstantis ir beviltiškai klykiantis vyras. Tai tik keli pirmieji, momentaliai atėję iš atminties. Tokių daug: tragedija po tragedijos. Retsykiais – komedija. Mano paties susidūrimas su pakelyje gulinčiu janotu (usūriniu šunim), kurį išsyk palaikiau Janotu ir pranešėjo paklausiau vardo. Būna komedijų, bet dažniau, deja, būna tragedijos.

Ir taip maždaug keturiskart per savaitę po tuziną valandų. Maždaug po pusantro–du šimtus kartų kiekvieną pamainą. Retsykiais juokais pabandau įsivaizduoti, su kiek žmonių per tuos metus esu bendravęs. Jei kada nors balotiruosiuosi į Prezidentus, mano šūkis neabejotinai bus: „Aš esu jums išties padėjęs.“ Bet, žinoma, nesibalotiruosiu.

Džiugina mus tai, kad visuomenė technologiškai tobulėja – vis dažniau net senyvo amžiaus močiutė iš gūdaus kaimo disponuoja telefonu su GPS: ir ačiū tiems šauniems anūkams, sumaniusiems šią Kalėdų dovaną – net jei senolė nebegeba sklandžiai ištarti vietovardžio, kuriame gyvena (o gyvenate jūs, gerbiamieji, kartais visokiose Šležiškėse, Šriūbiškėse, Kloniniuose, Mijaugonyse ir kitose sunkiai ištariamose gyvenvietėse) – GPS technologija padės mums rasti močiutės, kuriai eilinį sykį sutriko širdies ritmas, buvimo vietą.

Liūdina mus tai, kad dalis visuomenės vis dar negeba suvokti numerio 112 paskirties: ir tu, BPC operatorius, esi pasmerktas sėdėti nuolat ant parako statinės – dešimčiai skambinančiųjų diktuodamas telefonu numerius, kuriais jie galėtų išsikviesti taksi, picą ar autobusų stoties informaciją, esi pasmerktas užsirauti ant vienuoliktojo skambučio, kuris neabejotinai bus iš kokio nors rezonansinio nusikaltimo ar nelaimės.

Bet kuris mūsų skambutis yra kita Dembava, taigi, nepykite, jei mus liūdina tai, kad savo super duper moderniuose išmaniuosiuose telefonuose negebate rasti elementarios informacijos, gerbiamieji.

Nenoriu, kad skambintumėte man per šventes. Ir kolegos nenori. Ir po švenčių – irgi nenorime, kad skambintumėte. Nes jūsų skambutis reiškia, kad atsidūrėte kraštutinėje situacijoje – mums neskambina iš gero gyvenimo – ir ta riba, kada yra „kraštutinė situacija“, labai varijuoja. Esu bendravęs su žmogumi, kuris ramiai klausė manęs, kaip pasikonsultuoti su kokia daktaryte, nes nežino, kaip sustabdyti kraują iš nutraukto staklėmis piršto. Esu bendravęs su žmonėmis, kurie kone žmogžudžiais apšaukdavo kaimynus, Naujųjų metų naktį besiklausančius muzikos. Darbas BPC leidžia suprasti, kokie skirtingi kartais yra žmonės. Gyvenimo – su visomis jo spalvomis – čia negali pamatyti (laimei). Gyvenimą čia gali išgirsti (deja).

Ir aš nenoriu per šias šventes girdėti apie jūsų gyvenimus – nepavargsiu to kartoti: tokia ir yra šio teksto mintis. Ir kolegos nenori. Mes – pagalbos tarnybų darbuotojai, pradedant BPC operatoriais ir baigiant medikais, policininkais ar ugniagesiais – visada esame pasirengę jums padėti. Bet to niekada, niekada nenorime – nes padėti reikia tada, kai kas nors pakliūva bėdon: o mes labai norėtume, kad bėdon nepakliūtumėte tiek jūs, tiek jūsų artimieji.

Telefonas su įjungtu GPS; išnuomotos sodybos šeimininko sužinotas adresas; vienas blaivus vairuotojas; Jonai, neik maudytis naktį į ežerą; Arūnai, nešauk tos petardos iš rankos; rytas protingesnis už vakarą; vaistinėlė automobilio bagažinėje – visa tai jau būtų neblogi pirmieji žingsniai tam, kad įgyvendintumėte mano prašymą ir per šias šventes nesusiskambintume. Kad praleistumėt šventes – taip pat ir visus ateinančius metus – laimingi ir saugūs savo mylimų ir artimų žmonių apsuptyje. Ir mes nesusiskambinkim per šventes, ačiū.

Ramių ir saugių švenčių linkime jums mes – visada padėti pasirengę pagalbos tarnybų darbuotojai ir pareigūnai.