Kaip aš noriu pakeisti pasaulį? Apie Homerą, moralę ir tobulą pasaulį

Gabija Kopūstaitė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Tyto alba“ organizuoto eseistikos konkurso „Kaip aš noriu pakeisti pasaulį?“ laureatė, Panevėžio 5-osios gimnazijos 12 klasės mokinė. Konkursui padėjo ruoštis mokytoja Gitana Tidikytė.

Aš nenoriu pakeisti pasaulio. Aš noriu prijaukinti tikėjimą, kuris pamažu miršta prakiurusiame pasaulyje, prišaukti kiekvieno asmeninį Dievą. Aš noriu, kad religijos nekariautų tarpusavyje, kad visiems užtektų moralės suprasti save ir kitą. Aš noriu prijaukinti žmonių tapatumą su savo kraštu, su pačiais savimi. Aš noriu, kad jie suprastų, kiek daug priklauso nuo vieno žodžio ar gesto. Kariaujame, ginčijamės nesuvokdami, kad pirmiausia kyla vidinis monologinis ginčas, jis vis labiau auga, plečiasi ir šakojasi. Aš noriu, kad ginčai būtų naudingi, kad jie augintų moralę ir sukeltų empatijos bangas.

Aš kartais įkrentu į laiko kilpą. Kartoju praeities veiksmus, paslystu tose pačiose vietose ir kurį laiką netenku visažinio galių. Jaučiu, kaip mane slegia mano antžmogiška būtis, kai kartais tampu akmeniu, menku kamuoliu ar pusryčių blynu. Turbūt, Sizifo išglobotas, neturėčiau jaustis vienišas ir trapus, bet mano pasaulio samprata nenustygsta vietoje, ir būties laikinumo suvokimas atriboja mane nuo įsipareigojimo ką nors keisti.

Nors gyvenimas yra laikinas, poetų išmyluotas, trumpas ir negailestingas, vis tiek nieko ilgesnio už gyvenimą nėra. Sentimentalumai yra kraštutinumai, o ir man labiau patinka vadovautis logika ir išorine akimi – teoriškai mes esame ilgi. Ne fizinė išvaizda matuoja mūsų ilgį, o sąmonė ir pasąmonė. Beribė galia slegia mūsų pečius – dėl to kyla vidinių krizių, dėl to apsimetame vargšais kankiniais. Tampame sizifais, nors buvome akmenys. Vis tiek abu atliekame tuos pačius veiksmus – aukštyn, žemyn, aukštyn ir vėl žemyn ritinėjamės, ropojame. Išgyvename skausmingus nuopuolius, pakylame iki euforijos, kai nuopuoliai atslūgsta. Vargšai kankiniai nuolat skundžiasi. Kad ir kas jie būtų, nuolat siekia būti kitokie. Nors visko mums yra duota po lygiai. Tik kai suvokiama amžinybė, teisintis dėl laikinumo nebepavyksta. Tenka įsipareigoti ir nešti. Keisti. Kurti.

Aš kartais jaučiu savo dvilypumą. Miegu kryžkelės spragoje, kvėpuoju numesto dėl takelio kelio žvyro dulkes. Negaliu išsirinkti vienos ideologijos, mąstyti kaip politikė – aš tampu Salomėja Nėrimi – su visais taškais ant „ė“, su poemomis ir šlepetėmis, pilnomis vinių; aš naivumo ir sentimentalumo padarinys, pakilusi temdanti saulė. Neišsirenku, kuo tikėti, kai pasirinkimo tiek daug – galiu būti Tibeto keliautoja, budistė, galiu tikėti Dievu, būti nuolanki krikščionė, galiu apskritai niekuo netikėti, nihilistiškai neigti net savo egzistavimą. Bet negalima netikėti – žmogus visada kažkuo tiki – kad ir visatos, žvaigždynų galia, kad ir savo galiomis pakeisti pasaulį. Tikėjimas augina.

II.

Neturiu daryti pasaulio geresnio ar blogesnio. Bet kasdien tą darau – gėris ir blogis kyla savaime, iš beveik nepastebimų veiksmų, žodžių. Be blogio nebūtų gėrio, be gėrio nepažinotume blogio – viskas taip aišku ir logiška. Bet mes dažnai norime tik gėrio, tobulumo, idealizuojame ateitį, siekiame geriausio. Man patiko kažkur skaityta mintis: mes niekiname dabartį, pykstame, kad pasaulis byra tarp pirštų, kad problemos auga, kad dabar yra blogiau nei anksčiau, bet iš tikrųjų visuomet yra geriau, nei buvo.

Mes – nebe pirmykščiai žmonės, pasaulis – tiriamas, ganėtinai saugus. Galbūt kai kurios problemos išliko, bet turėti optimistišką akį būtų naudinga. Tačiau ši manipuliacija taip paveikia lengvai paveikias smegenis, mes įsikalame sau į galvą blogį, kad siektume tobulumo. Gėris ir blogis. Šios dvi sąvokos yra abstrakčios, ir jomis dažnai blefuojama. Geras žmogus negali būti blogas, blogas niekad nebus geras. Blogis yra mūsų pirmapradė būsena, gėris neegzistuoja.

Jeigu norime keisti pasaulį, reikia naikinti jame blogį – taigi galima teigti, kad, norėdami tobulos santvarkos ir tobulo pasaulio, turime sunaikinti visą žmoniją, kiekvieną gyvą būtybę transformuoti į besielį padarą, iš visų pievų išrauti piktžoles, sukurti kad ir pačias primityviausias taisykles, kurioms nusižengę visi padarai bus nugrūsti į pasaulio kraštą. O gal sistema jau dabar taip veikia? Pasaulio kraštui lygiais tampa kalėjimai ir kitos įkalinimo įstaigos.

III.

Niekada negalvoju, kaip galėčiau pakeisti pasaulį, bet kasdien klausausi filosofų, poetų, archeologų ir istorikų, tikiu jų teorijomis ir hipotezėmis, noriu nardyti po vandenynus, kad surinkčiau niekada neegzistavusių gyvūnų griaučius, noriu išrausti visas žemes Vilniuje iki kraujo panagėse, kad susitapatinčiau su savo esatimi, noriu įminti į visų Nobelio premijos laureatų pėdas, susitapatinti su pasaulį keičiančio žmogaus kūnu, kad suprasčiau, ko vertas gyvenimas, ko vertas pokytis, ryžtas.

Norėčiau prarasti visas sąsajas su pasauliu, kad atsiribojusi nuo jo trapumo ir nykumo suvokčiau, koks beribis jis yra. Noriu nagrinėti kalbą, suvokti jos matą – atstumą nuo galvos iki pasaulio krašto. Iki amžinybės, utopijos. Noriu paspausti ranką Homerui, padėkoti už pradžią, nutiestą kelią, už kiekvieno mūsų odisėją, kuria stengiamės užkamšyti savo protus patirtimi, žiniomis, novatoriškomis idėjomis. Ir tai skatina pasaulį ridentis pirmyn, neužsibūti per ilgai toje pačioje vietoje. Homerui ranką spausčiau ir už poeziją. Pradininkas Europoje, aklas dainius, fenomenas. Nors neabejoju, kad ir be jo būtume ją atradę. Poezija yra kaip oras, nepastebimai jos yra visur, kiekviename kampelyje, plyšelyje. Visoje erdvėje. Ji paslaptinga, atsiranda tik tada, kai žmogui jos labai reikia.

Norėčiau paspausti ranką Ukrainos kareiviui, kuris keičia pasaulį kovodamas dėl laisvės. Padėkočiau jam už suvokimą, aukštą moralę ir ryžtą. Turbūt savo tapatumo ir moralės žudikas ir priešas sau yra tas, kuris nieko nedaro, arba tas, kuris tirtančiomis kojomis bėga nuo grėsmės ir įsipareigojimų. Drąsu, įspūdinga, nežemiškai drąsu yra stoti į kovą su amoralumu. Ir gera nujausti, prognozuoti šviesią ateitį tiems, kurie yra garbingi, nuoširdūs, daro tai iš visos širdies. Nieko nebūna veltui.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!